Valstybės tarnybos departamente lankėsi Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. dr. (HP) Boguslavas Gruževskis su kolege vyr. m. d. dr. Rasa Miežiene. Su mokslininkais diskutuota, kaip turėtų keistis Lietuvos valstybės tarnyba.
Pasak profesoriaus, dabar ypač geras laikas daryti kokybinius pokyčius viešajame sektoriuje. Lietuvoje auga šalies ekonomika, didėja BVP, mažėja nedarbo lygis, atitinkamai gerėja biudžeto surenkamumas, taigi galima skirti daugiau lėšų viešojo sektoriaus modernizavimui.
Valstybės tarnyba, kaip ir visa Lietuva bei Europa, greitu laiku aiškiai pajus su demografiniais pokyčiais susijusius iššūkius, taigi jau dabar jiems reikia ruoštis. Darbo rinkoje kyla įtampa – neužpildomos darbo vietos, susiduriama su užimtųjų skaičiaus mažėjimo tendencija. Prognozuojama, kad užimtųjų skaičius Lietuvoje per ateinančius 7 metus gali sumažėti apytiksliai 150 tūkst., todėl konkurencija dėl darbuotojų tarp sektorių tik didės. Skaudžiausiai ją pajus viešasis sektorius, nes nepajėgs su privačiuoju konkuruoti dėl kvalifikuotų darbuotojų. Kaip žinoma, pastaruoju metu Lietuva pritraukia daug užsienio investuotojų, kurie kuria kokybiškas darbo vietas ir siūlo gerokai aukštesnį darbo užmokestį nei valstybės tarnyboje.
Aukštesni valstybės tarnautojų atlyginimai naudingi visai visuomenei
Nors pagal oficialią statistiką vidutinis valstybės tarnautojų darbo užmokestis Lietuvoje yra kiek didesnis nei versle, Darbo rinkos tyrimų instituto ekspertai mano, kad skirtumas turėtų būti dar didesnis. Pirmiausiai dėl to, kad valstybės tarnyboje kalbame daugiausiai apie aukštąjį išsilavinimą turinčius, kvalifikuotus darbuotojus, o skaičiuojant privačiojo sektoriaus darbo užmokestį įskaičiuojami ir nekvalifikuoti darbuotojai. Taigi, lyginami gana skirtingi dalykai.
Be to, tikėtina, kad privačiame sektoriuje dalis darbo užmokesčio yra mokama šešėlyje, kas sumažina oficialų privačiojo sektoriaus darbo užmokesčio vidurkį. Anot mokslininkų, galima pažymėti ir tai, kad per pastaruosius metus darbo užmokestis privačiajame sektoriuje augo sparčiau nei viešajame sektoriuje. Pvz., 2017 m. privačiame sektoriuje augimas sudarė 9,5 proc., viešajame sektoriuje – 6,8 proc. Jie įsitikinę: kol valstybės tarnyboje mokami atlyginimai nebus konkurencingi, tol geriausių specialistų tiesiog nepritrauksime.
Anot prof. B. Gruževskio, aukštesni valstybės tarnautojų atlyginimai būtų naudingi visai visuomenei. Taip pavyktų į valstybės tarnybą pritraukti gabesnius, talentingesnius, labiau motyvuotus žmones, kurie kurtų vertę ne tik konkrečiam verslui, bet ir visiems mums.
Rasa Miežienė tvirtina, kad didinti valstybės tarnautojų atlyginimus reikėtų pradėti „nuo apačios“ – nuo mažiausiai uždirbančiųjų. Tai padėtų valstybės tarnyboje išlaikyti jaunus žmones, kurie uždirba mažiau nei turintieji didelį darbo stažą. Nesulaukę tinkamo finansinio įvertinimo, jauni tarnautojai išeina iš valstybės tarnybos į privatųjį sektorių arba emigruoja, taip ir „neužaugę“ iki aukštesnio lygio, geriau apmokamų specialistų ar vadovų lygio. Viešasis sektorius jau dabar jaučia gerų vadovų stygių ir jei nesiimsime veiksmų, jis laikui bėgant tik didės.
Pajamų nelygybė ir tai, kad jauni dirbantys žmonės nesugeba užsidirbti oriam pragyvenimui – viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių. Pvz., 2015 m. Gini koeficientas, kuris matuoja pajamų nelygybę, Lietuvoje pasiekė per visą dešimtmetį aukščiausią savo reikšmę ir sudarė 37,9 proc. (ES-28 tais metais sudarė 31,0 proc.). Ypač svarbu, kad emigrantai ne tik išvažiuoja patys, bet ir išsiveža vaikus, kurie ateityje turėtų išlaikyti dabartinius dirbančiuosius.
Mokslininkų nuomone, pajamų nelygybės mažinimas šiuo metu turėtų būti vienas iš svarbiausių prioritetų tiek viešajam, tiek privačiajam sektoriui. Jei neišlaikysime žmonių dabar, jei nesugebėsime susigrąžinti emigrantų šeimų, laukia itin liūdnos pasekmės.
Nebeskaičiuokime darbo valandų
Prof. B. Gruževskio nuomone, etatinis darbo apmokėjimas nebetenka prasmės. Na, koks skirtumas, kiek valandų žmogus išsėdėjo darbe? Svarbu, ką jis per tą laiką naudingo padarė. Todėl jis palaiko idėją, kad darbo užmokestį sudarytų pastovioji ir kintamoji dalis, kuri priklausytų nuo darbų apimties, darbo rezultatų. Galbūt valstybės tarnautojų kintamoji dalis turėtų būti kiek mažesnė nei versle, bet visgi turėtų būti. Tai skatintų didesnį tarnautojų įsitraukimą, padidintų jų darbo efektyvumą, atsakomybę už savo laiką, sukuriamą vertę.
Taip pat profesorius siūlo, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turėtų kisti priklausomai nuo infliacijos, šalies BVP, bendrų darbo rinkos tendencijų.
Ruoškimės – valstybės tarnautojai ateityje bus gerokai vyresni
Dar viena opi ateities problema – senstanti visuomenė, taip pat ir darbo jėga. Šiuo metu per 60 proc. valstybės tarnautojų yra vyresni nei 40 metų. Taigi, tikėtina, kad po 20 metų valstybės tarnyboje vyraus 60-mečiai. Vadinasi, turime pasiekti, kad šie žmonės tiek versle, tiek viešajame sektoriuje dirbtų kuo ilgiau ir produktyviau. Ką čia galima padaryti?
Darbo rinkos specialistų nuomone, reikia skatinti tiek vyresnio amžiaus darbuotojų norą kuo ilgiau dirbti, tiek darbdavių norą juos kuo ilgiau išlaikyti. To siekti galima įvairiomis priemonėmis. Pirma, reikia užtikrinti, kad visi darbuotojai visu savo karjeros laikotarpiu mokytųsi ir tobulėtų – tai jiems padės eiti koja kojon su technologijomis, darbo rinkos pokyčiais net garbiame amžiuje.
Pensinio amžiaus žmones išlaikyti darbo vietoje padėtų ir galimybė gauti daugiau atostogų, kompensuojamas sveikatos priežiūros, reabilitacijos paslaugas. Darbdaviams patraukli galimybė būtų, jei už pensinio amžiaus darbuotojus būtų mokamos gerokai mažesnės „Sodros“ įmokos. Į visas šias priemones, anot mokslininkų, turėtų būti atsižvelgta kuriant naująjį Valstybės tarnybos įstatymą. Tik tokiu atveju valstybės tarnybos sistema Lietuvoje bus tvari ir efektyvi.
