Paslaugos

 

Apie valstybės tarnybą

Kas yra valstybės tarnyba?  

Valstybės tarnyba – valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pareigas einančių asmenų profesinė veikla, kuria atliekamos viešojo administravimo funkcijos ir (arba) padedama valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims atlikti jiems nustatytas funkcijas, išskyrus ūkinio ir (ar) techninio pobūdžio funkcijas.  

Teisine prasme valstybės tarnyba – tai teisės normų, reglamentuojančių santykius, atsirandančius valstybės tarnyboje, visuma. Bendrąja prasme – tai valstybės tarnautojai ir jų veikla įgyvendinant jiems pavestas funkcijas bei valstybės politikų priimtus sprendimus.  

Lietuvoje valstybės tarnautojai skirstomi į statutinius (policijos pareigūnai, ugniagesiai gelbėtojai, muitininkai ir kt.), įstaigų vadovus, politinio (asmeninio) pasitikėjimo (viceministrai, ministro patarėjai ir kt.) ir karjeros valstybės tarnautojus, apie kuriuos čia ir kalbama.  

Kuo valstybės tarnautojai skiriasi nuo politikų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį?  

Nors valstybės tarnautojais neretai pavadinami visi valstybės bei savivaldybių įstaigų dirbantieji bei politikai, visgi jų statusas, pareigos, teisinis reglamentavimas iš esmės skiriasi.  

Pagal Valstybės tarnybos įstatymą, karjeros valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui arba įstatymų nustatytai kadencijai ir šio įstatymo nustatyta tvarka galintis siekti karjeros valstybės tarnyboje.  

Valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės tarybos nario – mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas.  

Taigi, politikai yra renkami piliečių, o valstybės tarnautojais tampama laimėjus konkursą. Politikai priima valstybės valdymo sprendimus, o tarnautojai  juos įgyvendina.  

Politika ir administravimas, nors ir būdami glaudžiai susiję, yra skirtingo pobūdžio, turi skirtingą prigimtį, jiems taikomi skirtingi teisės aktai. Politika grindžiama laisvų politinių rinkimų metu išreiškiamu visuomenės pasitikėjimu, o administravimas – valstybės tarnautojų profesionaliais sugebėjimais ar asmeninėmis dalykinėmis savybėmis, kurios įvertinamos stojant į valstybės tarnybą.  

Taip pat įstaigose dirba ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, kurie atlieka darbus, nesusijusius su viešuoju administravimu – dažniausiai techninio ir ūkinio, kartais ekspertinio pobūdžio. Valstybės tarnautojų darbo santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, o darbuotojų pagal darbo sutartį – Darbo kodeksas.  

Valstybės tarnautojai, palyginti su darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartį, turi daug didesnę atsakomybę, daugiau pareigų ir prievolių, jiems keliami aukšti kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai. Jie privalo laikytis Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų etikos ir veiklos principų, pavyzdžiui, užtikrinti savo sprendimų ir veiksmų viešumą. Jiems taip pat taikomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai ir nemažai įvairių apribojimų, pavyzdžiui, norėdamas dirbti antrą darbą, valstybės tarnautojas turi gauti vadovybės leidimą, be to, tas darbas neturi sukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto, jis negali dalyvauti su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje, taip pat jis negali įsidarbinti pagal darbo sutartį savo įstaigoje. Darbuotojams tokių reikalavimų nėra.

Ką veikia valstybės tarnautojai?   

Skirtinguose sektoriuose dirbantys valstybės tarnautojai daro skirtingus darbus. Jie:  

  • analizuoja renka, vertina, saugo, kuria, teikia informaciją, padeda politikams įgyvendinti jų išsikeltus tikslus (Vyriausybių programas), rengia politikų sprendimų projektus (įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kt.);
  • teikia viešąsias paslaugas ir vykdo priežiūros funkcijas, renka mokesčius, apskaičiuoja ir moka pensijas (Valstybinė mokesčių inspekcija, kitos inspekcijos, „Sodra“, Užimtumo tarnyba, aplinkosaugos įstaigos ir kt.);
  • teikia administracines paslaugas, pavyzdžiui, išduoda leidimus (licencijas) ar dokumentus, patvirtinančius tam tikrus juridinius faktus;
  • vykdo daug kitų funkcijų, užtikrindami politikų priimtų sprendimų įgyvendinimą, valstybės funkcionavimą.

Trumpa Lietuvos valstybės tarnybos istorija

Šiuolaikinės Lietuvos valstybės tarnybos pradžia galima laikyti 1995 m., kai buvo priimtas Valdininkų įstatymas. Po metų Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoje buvo įsteigtas Valstybės tarnybos skyrius.

Visgi pirmasis bandymas reglamentuoti valstybės tarnybą nebuvo itin sėkmingas: Valdininkų įstatymas turėjo nemažai trūkumų, neatitiko Europos Sąjungos standartų, tad 1999 m. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas.

Lietuvai ruošiantis stoti į Europos Sąjungą atsirado poreikis iš esmės modernizuoti valstybės tarnybos sistemą. Tam 2002 m. buvo priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuri galiojo beveik 17 metų.

Atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, buvo priimtas sprendimas įkurti už šio įstatymo įgyvendinimą ir valstybės tarnybos sistemos tobulinimą atsakingą įstaigą – Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris šiuo metu veikia kaip Viešojo valdymo agentūra. 

2018 m. priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuri įsigalios 2019 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu išgryninta valstybės tarnybos sąvoka, įtvirtinta centralizuota valstybės tarnautojų atranka bei pretendentų rezervas, įteisinta lankstesnė darbo užmokesčio sistema, pakeistos tarnybinės veiklos vertinimo procedūros ir įtvirtinta daugiau kitų naujovių.  

Kuo skiriasi šalių valstybės tarnybos sistemos?

Įvairių šalių valstybės tarnybos įgaliojimai ir apimtis labai skiriasi, todėl jas itin sudėtinga palyginti tarpusavyje. Yra šalių, pvz., Prancūzija, Ispanija, kurių valstybės tarnyba apima visus viešajame sektoriuje dirbančius žmones. Kitos šalys (pvz., Danija, Vokietija, Italija) valstybės tarnybai priskiria dalį universitetų dėstytojų ir mokytojų. Kaimyninėje Latvijoje valstybės tarnautojais laikomi tik centrinės valdžios institucijų darbuotojai.

Taigi, šalių praktika labai įvairi ir dirbantieji viešajame sektoriuje skirtingose šalyse gali turėti skirtingą statusą. Tačiau visur tam, kad valstybės tarnyba galėtų tinkamai funkcionuoti, ji turi atitikti tam tikras sąlygas. Valstybės tarnyba turi būti sudaryta kaip institucija, kuri iš savo narių reikalautų aukšto profesionalumo, sąžiningai atlikti pareigas, gerai išmanyti administracinę ir konstitucinę teisę. Valstybės tarnautojams turi būti sudarytos teisinės sąlygos (profesinis stabilumas, apsauga nuo politinio kišimosi, adekvatus atlyginimas), skatinančios juos tinkamai ir efektyviai vykdyti savo funkcijas ir įgaliojimus.  

Europos šalių valstybės tarnyba: kur einame?