Nors nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje naujoje Valstybės tarnybos redakcijoje neliko valstybės tarnybos sąvokos, tačiau yra įtvirtintos valstybės tarnautojo bei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvokos, todėl valstybės tarnyba laikytina– valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pareigas einančių asmenų profesinė veikla, kuria atliekamos viešojo administravimo funkcijos arba užtikrinamas diplomatinės tarnybos institucijų ar prekybos atstovybių užsienyje funkcionavimas, arba padedama valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims atlikti jiems nustatytas funkcijas, išskyrus vidaus administravimo funkcijas, kaip jos apibrėžtos Viešojo administravimo įstatyme.
Teisine prasme valstybės tarnyba – tai teisės normų, reglamentuojančių santykius, atsirandančius valstybės tarnyboje, visuma. Bendrąja prasme – tai valstybės tarnautojai ir jų veikla įgyvendinant jiems pavestas funkcijas bei valstybės politikų priimtus sprendimus.
Lietuvoje valstybės tarnautojai skirstomi į statutinius (policijos pareigūnai, ugniagesiai gelbėtojai, muitininkai ir kt.), įstaigų vadovus, politinio (asmeninio) pasitikėjimo (viceministrai, ministro patarėjai ir kt.) ir karjeros valstybės tarnautojus, apie kuriuos čia ir kalbama.
Kuo valstybės tarnautojai skiriasi nuo politikų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį?
Nors valstybės tarnautojais neretai pavadinami visi valstybės bei savivaldybių įstaigų dirbantieji bei politikai, visgi jų statusas, pareigos, teisinis reglamentavimas iš esmės skiriasi.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymą, karjeros valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui arba įstatymų nustatytai kadencijai ir šio įstatymo nustatyta tvarka turintis teisę siekti karjeros valstybės tarnyboje.
Valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti į Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero pareigas ar paskirti į Ministro Pirmininko ar ministro pareigas. Taigi, politikai yra renkami piliečių, o valstybės tarnautojais tampama laimėjus konkursą. Politikai priima valstybės valdymo sprendimus, o tarnautojai juos įgyvendina.
Politika ir administravimas, nors ir būdami glaudžiai susiję, yra skirtingo pobūdžio, turi skirtingą prigimtį, jiems taikomi skirtingi teisės aktai. Politika grindžiama laisvų politinių rinkimų metu išreiškiamu visuomenės pasitikėjimu, o administravimas – valstybės tarnautojų profesionaliais sugebėjimais ar asmeninėmis dalykinėmis savybėmis, kurios įvertinamos stojant į valstybės tarnybą.
Taip pat įstaigose dirba ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, kurie atlieka darbus, nesusijusius su viešuoju administravimu – dažniausiai techninio ir ūkinio, kartais ekspertinio pobūdžio. Valstybės tarnautojų darbo santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, o darbuotojų pagal darbo sutartį – Darbo kodeksas.
Valstybės tarnautojai, palyginti su darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartį, turi daug didesnę atsakomybę, daugiau pareigų ir prievolių, jiems keliami aukšti kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai. Jie privalo laikytis Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų etikos ir veiklos principų, pavyzdžiui, užtikrinti savo sprendimų ir veiksmų viešumą. Jiems taip pat taikomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai ir nemažai įvairių apribojimų, pavyzdžiui, norėdamas dirbti antrą darbą, turi užtikrinti, kad tas darbas nesukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nekliudys tinkamai atlikti jo, kaip tarnautojo funkcijas, nediskredituos valstybės tarnybos autoriteto ir kt.
Ką veikia valstybės tarnautojai?
Skirtinguose sektoriuose dirbantys valstybės tarnautojai daro skirtingus darbus. Jie:
Trumpa Lietuvos valstybės tarnybos istorija
Šiuolaikinės Lietuvos valstybės tarnybos pradžia galima laikyti 1995 m., kai buvo priimtas Valdininkų įstatymas. Po metų Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoje buvo įsteigtas Valstybės tarnybos skyrius.
Visgi pirmasis bandymas reglamentuoti valstybės tarnybą nebuvo itin sėkmingas: Valdininkų įstatymas turėjo nemažai trūkumų, neatitiko Europos Sąjungos standartų, tad 1999 m. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas.
Lietuvai ruošiantis stoti į Europos Sąjungą atsirado poreikis iš esmės modernizuoti valstybės tarnybos sistemą. Tam 2002 m. buvo priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuri galiojo beveik 17 metų.
Atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, buvo priimtas sprendimas įkurti už šio įstatymo įgyvendinimą ir valstybės tarnybos sistemos tobulinimą atsakingą įstaigą – Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris šiuo metu veikia kaip Viešojo valdymo agentūra.
2018 m. priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu išgryninta valstybės tarnybos sąvoka, įtvirtinta centralizuota valstybės tarnautojų atranka bei pretendentų rezervas, įteisinta lankstesnė darbo užmokesčio sistema, pakeistos tarnybinės veiklos vertinimo procedūros ir įtvirtinta daugiau kitų naujovių.
2023 m. Valstybės tarnybos įstatymas dar sykį išdėstytas nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2024 m. sausio 1 d., – tai penktasis bandymas reguliuoti valstybės tarnybos santykius nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Pakeitimais siekiama stiprinti įstaigų vadovų grupę – suformuojant profesionalių vadovų korpusą, apmokamą konkurencingu atlygiu, suformuoti centralizuoto vadovų ugdymo politiką ir įgyvendinti karjeros valdymą; orientuoti valstybės tarnautojų veiklą į rezultatus; ugdyti valstybės tarnautojų kompetencijas ir lyderystę, reikalingas įvairioms permainoms įgyvendinti; didinti lankstumą valdant žmogiškuosius išteklius, kt.
Kuo skiriasi šalių valstybės tarnybos sistemos?
Įvairių šalių valstybės tarnybos įgaliojimai ir apimtis labai skiriasi, todėl jas itin sudėtinga palyginti tarpusavyje. Yra šalių, pvz., Prancūzija, Ispanija, kurių valstybės tarnyba apima visus viešajame sektoriuje dirbančius žmones. Kitos šalys (pvz., Danija, Vokietija, Italija) valstybės tarnybai priskiria dalį universitetų dėstytojų ir mokytojų. Kaimyninėje Latvijoje valstybės tarnautojais laikomi tik centrinės valdžios institucijų darbuotojai.
Taigi, šalių praktika labai įvairi ir dirbantieji viešajame sektoriuje skirtingose šalyse gali turėti skirtingą statusą. Tačiau visur tam, kad valstybės tarnyba galėtų tinkamai funkcionuoti, ji turi atitikti tam tikras sąlygas. Valstybės tarnyba turi būti sudaryta kaip institucija, kuri iš savo narių reikalautų aukšto profesionalumo, sąžiningai atlikti pareigas, gerai išmanyti administracinę ir konstitucinę teisę. Valstybės tarnautojams turi būti sudarytos teisinės sąlygos (profesinis stabilumas, apsauga nuo politinio kišimosi, adekvatus atlyginimas), skatinančios juos tinkamai ir efektyviai vykdyti savo funkcijas ir įgaliojimus.
