Prieš prasidedant diskusijų festivaliui „Būtent!“, kur vyks diskusija „Valstybės tarnyba: gėda ar prestižas?“, A. Barzdienė dalinasi mintimis, kaip į valstybės tarnybą žiūri jauni žmonės, grįžę iš užsienio.
Kaip valstybės tarnyba atrodo ką tik iš užsienio grįžusiems lietuviams arba dirbantiems privačiame sektoriuje?
Ko gero 100 proc. programos „Kurk Lietuvai“ dalyvių išeidami iš programos teigia nustebę, kokia iš tiesų yra valstybės tarnyba. Jie ateina su labai daug mitų ir stereotipų apie begalinius biurokratinius procesus, su keliomis dešimtimis metų tose pačiose pozicijose sėdinčius žmones, bet išeina suradę daug kompetencijos ir pakankamai daug motyvacijos ir ryžto padaryti pokyčius. Tai reiškia, kad situacija nėra tokia bloga kaip atrodo stereotipiškai. Iš kitos pusės, mūsų didysis iššūkis yra, kaip pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių į valstybės tarnybą, daugiau profesionalų, kurie turi patirties privačiame ir nevyriausybiniuose sektoriuose bei tuos, kurie turi patirties užsienyje ir gali pritaikyti įgytas gerąsias praktikas.
Ką labiausiai reikėtų keisti, kad ateitų daugiau profesionalių ir kompetentingų žmonių dirbti Lietuvai?
Mano nuomone, vienas dalykas yra – darbo užmokestis. Nepaisant to, kad jis šiek tiek augo pastaraisiais metais, bet jis vis tiek jaunam žmogui, ypač grįžtančiam iš užsienio, tai tas darbo užmokestis nėra konkurencingas, kurį jie galėtų gauti. Nes realiai, ko gero, mes kiekvienas kaip pilietis tikėtumėmės, kad valstybę valdytų ne tie, kurie kažkur kitur nesugebėjo gauti darbo ir kuriuos mes sugebėjome įpirkti, o tie, kurie yra lyderiai ir turi aukščiausias kompetencijas. Tai mes, be abejonės, turime galvoti visiškai apie kitokį darbo užmokestį ir galvoti metodą, kaip tas darbo užmokestis turi būti mokamas atsižvelgiant ir į kompetencijas, ir svarbiausia – į rezultatus.
„Kurk Lietuvai“ programa finansuojama Europos Sąjungos investicijų į viešojo sektoriaus gerinimą ir to rezultatai gana akivaizdūs, jeigu pasaulyje pripažintų universitetų alumnai pasilieka dirbti valstybės tarnyboje, tačiau, kur dar viešasis sektorius gali tobulėti?
Stereotipai, su kuriais ateina profesionalai į viešąjį sektorių. Mes vis dar turime labai gajų mitų apie tai, koks yra viešasis sektorius. Iš kitos pusės, mes turime nepamiršti, kad keičiasi kartos – kas buvo aktualu mūsų tėvams, mūsų seneliams, tarkim, garantijos, ilgesnis įsipareigojimas ir lojalumas darbdaviui, šiuo metu, kai mes šnekam apie Y kartą ar ateinančią X kartą, tie dalykai patampa visiškai neaktualūs. Mes turime nebežiūrėti, kad žmogus norės dirbti su mumis kelis, keliolika ar keliasdešimt metų. Reikėtų galvoti, kaip jam parodyti galimybę pasiekti rezultatą, turėti pripažinimą už pasiektą rezultatą. Tiems žmonėms jau nebėra taip įdomu funkcinis darbas, daug įdomiau projektinis darbas, kur jie galėtų būti atsakingi už procesą nuo iki.
Tai ką kitaip turi daryti ministerijos, kad pas juos ateitų dirbti kompetentingi žmonės ir jaunosios kartos atstovai?
Nepaisant to, kad jaunoji karta gali neturėti didelio lojalumo organizacijai, tie profesionalai dažniausiai įkvepiami autoritetų. Tai turėti autoritetus lyderius ministerijose ar ministerijoms pavaldžiose įstaigose, savivaldybėse – vienas iš lengviausių būdų, kaip pritraukti tuos profesionalus. Nepaisant to, kad tą lyderį nėra lengva pritraukti, bet jį pritraukus, jis pats gali tapti traukos objektu.
Savivaldybės dažnai atrodo nepatrauklios jauniems žmonėms ar grįžtantiems iš užsienio profesionalams, tai kaip, pavyzdžiui, sudominti juos dirbti nedidelio miesto savivaldybėje?
Labai daug kartų teko kalbėti su savivaldybių atstovais ir merais, tai vienas dalykas, į ką stengiuosi atkreipti dėmesį, kad nesitikėkite pritraukti žmogų į savivaldybę iš Vilniaus ar Londono, galvodami, jog jis atvyks ir bus ten daug metų. Geriau jam pasiūlyti kiek įmanoma daugiau lankstumo ir galimybę turėti tą rezultatą, kuris gali sudominti. Kai mes žiūrime iš „Kurk Lietuvai“ perspektyvos, mes matome, kad savivaldybėje pasiekti matomų rezultatų ir iš karto turėti tą grįžtamąjį ryšį, žymiai lengviau nei valdant projektą nacionaliniu lygiu. Žmogui matyti tą rezultatą savivaldybėje ir gali būti ta platforma dirbti. Aš kaip tik vakar žiūrėjau keletą darbo skelbimų savivaldybėje ir nacionalinio lygmens institucijose. Ir bandžiau įsivaizduoti, kaip tą skelbimą skaitytų mano dukra, kuriai tuoj aštuoniolika. Ji nesuprastų kas antro žodžio ne dėl to, kad nesupranta žodyno, bet iš esmės tai yra visiškai kita kalba nei ta, kuria kalba jaunimas ar profesionalai, grįžtantys iš užsienio privataus sektoriaus. Tai tas balso tono pakeitimas ir supratimas situacijos, kurioje tu esi, labai svarbus. Savivaldybė gali žaisti visiškai su mažais dalykais, kaip, tarkim, „atvažiuok pakeisti mūsų transporto sistemą ir mes tau duosim visus tuos įrankius. Atvažiuok pergalvoti mūsų mokyklų tinklo valdymą, restruktūrizuoti gydymo įstaigų tinklą“. Tai yra milžiniški iššūkiai, kurie vėliau profesionalo gyvenimo aprašyme gali turėti įtaką ir tolimesnei jo gyvenimo karjerai. Vien dėl ambicijos mes galime turėti galimybę pritraukti juos į savivaldybes.
Tai gėda ar prestižas dirbti valstybės tarnyboje?
Manau, kad turėtų būti prestižas. Bet daugelis mūsų, kurie dirbame viešajame sektoriuje, susiduriame su visuomenės nuomone, kai yra teigiama, kad „jūs mūsų išlaikytiniai ir mes jums pinigus uždirbame“. Tai tas mitas visuomenėje yra dėl to, nes visuomenė nelabai matau daug lyderių, kuriais galėtų tikėti ir kurių darbus matytų. Antra, nelabai supranta, kas ta valstybės tarnyba. Tai, ko gero, norėtųsi valstybei palinkėti turėti daugiau tokių programų kaip „Kurk Lietuvai“, gal savivaldos mastu. Taip pat turėti praktikų ir stažuočių nuo mokyklinio amžiaus ar studijų, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę pamatyti, kaip veikia tas valstybės valdymo aparatas.
