Rengdami šį svetainės puslapį siekėme apibendrinti ir vienoje vietoj vartotojui patogesniu būdu pateikti mūsų turimą informaciją apie Valstybės tarnybos įstatymo taikymą – teismų praktiką, mūsų rekomendacijas tam tikrais valstybės tarnybą reguliuojančių teisės aktų taikymo klausimais, mūsų nuomonę dėl tam tikrų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, kuri buvo teikta konkrečioms institucijoms.
Šis svetainės puslapis visų pirma skirtas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kurių personalas, taikydamas Valstybės tarnybos įstatymą praktikoje, susiduria su neaiškumais. Jis turi padėti nesunkiai susirasti atsakymus į Valstybės tarnybos departamente jau nagrinėtus teisės taikymo klausimus ne tik konsultacijų Valstybės tarnybos departamente metu, tačiau ir šioje susistemintoje informacijoje pagal atitinkamus Valstybės tarnybos įstatymo straipsnius mūsų interneto svetainėje. Čia pateiktas Valstybės tarnybos įstatymo taikymo apibendrinimas gali būti naudingas taip pat ir kitiems asmenims, kurie pagal savo veiklos pobūdį analizuoja šio įstatymo nuostatas, t.y. studentams, mokslininkams.
Planuojame šį puslapį periodiškai atnaujinti, kai tiktai atsiras nauja visoms įstaigoms aktuali informacija.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMAS
I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
Šis Įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus.
1. Valstybės tarnyba – teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.
2. Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo veiklą.
3. Valstybės tarnautojo statusas – valstybės tarnautojo teisinė padėtis.
4. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.
5. Karjeros valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui ir turintis galimybę šio Įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės tarnyboje.
6. Statutinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu.
7. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui.
8. Įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai.
9. Kvalifikacinė klasė – tam tikros kategorijos valstybės tarnautojo kvalifikacijos lygmuo.
10. Pakaitinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, iki šio Įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, taip pat valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją.
11. Valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas.
12. Tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės.
13. Piktnaudžiavimas tarnyba – valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama.
14. Darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, ne kartą pažymėjo, jog valstybės tarnyba suvokiama kaip tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, tai yra kaip santykių tarp valstybės ir asmenų, kuriems yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas užtikrinant viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos viešasis interesas, sistema. Tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Konstitucijoje vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė) tarnyba" savo turiniu yra tapati sąvokai „viešoji tarnyba". Taigi konstitucinė valstybės tarnybos samprata yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (plačiau žr. pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimus).
Valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).
Vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytą tarnybinio nusižengimo sąvoką, ne kartą yra konstatavęs, kad iš šio apibrėžimo matyti, jog priešinga valstybės tarnybos interesams (priešinga teisei) veika gali būti padaroma dviem formomis: aktyviai, t. y. veikimu, netinkamai atliekant pareigas, ir pasyviai, t. y. neveikimu, tarnautojui neatliekant pareigų.
1. Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, karjeros ir tarnybinio bendradarbiavimo principais.
2. Valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai yra šie:
1) pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus;
2) teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia;
3) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams;
4) padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas;
5) nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų;
6) atsakomybė. Valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei;
7) viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais;
8) pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.
3. Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų įgyvendinimą ir atsakomybę už jų nesilaikymą reglamentuoja šis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad įstatymų viršenybės principas įpareigoja valstybės tarnautoją veikti neperžengiant valstybės institucijos, kurioje jis tarnauja, kompetencijos ribų, kad nebūtų pažeisti teisės aktai. Valstybės tarnautojas turi vykdyti tik tas funkcijas, realizuoti tik tuos valstybinius valdingus įgalinimus, kurie jam suteikti pagal užimamos pareigybės aprašymą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisės nukreipti aplinkos apsaugos ministro nurodymo vykdymą kitam asmeniui, kuris pagal savo pareigas taip veikti neturėjo įgaliojimų. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad priimdamas ginčijamą nurodymą, atsakovas viršijo savo kompetenciją ir tuo iš esmės pažeidė pareiškėjo teises (2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1728/2005).
Lojalumo, padorumo ir pavyzdingumo principai buvo aktualūs administracinėje byloje Nr. A8-259/2004, kurioje Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, jog žmogaus laisvės – reikšti savo įsitikinimus ir kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą – gali būti ribojamos tik įstatymais, siekiant apsaugoti kitus Konstitucijoje įtvirtintus gėrius, visuomenės ir valstybės interesus. Vienas iš pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybą, yra Valstybės tarnybos įstatymas, kuriame tiesioginių tokio pobūdžio apribojimų nėra. Jame įtvirtinti lojalumo, padorumo, pavyzdingumo principai, kurie galėtų riboti valstybės tarnautojo laisves – reikšti savo įsitikinimus ir kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, t. y. valstybės tarnautojas, reikšdamas savo įsitikinimus ir kritikuodamas valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, turi nepažeisti minėtų principų (2004 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-259/2004, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5, p. 71-76).
Paminėtina ir 2004 m. spalio 5 d. LAT kasacine tvarka išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 2K-622/2004 pagal nuteistosios kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kurią nagrinėjant, teismas pasisakė dėl VTĮ nuostatų. VTĮ 3 straipsnyje išdėstyti valstybės tarnybos pagrindiniai principai iš esmės detalizuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatas. Valstybės tarnybos pagrindiniai principai - tai įstatyme įtvirtintos pagrindinės nuostatos, kurios išreiškia teisinių santykių, susiklostančių valstybės tarnyboje, esmę. Šie principai nėra abstraktaus pobūdžio teiginiai, bet esminiai reikalavimai, kurių privalo laikytis valstybės tarnautojas, atlikdamas konkrečias funkcijas.
Pastebėtina, kad kitas Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas - skaidrumo - principas yra ne tik valstybės tarnybos, bet ir konstitucinis principas. Todėl, Valstybės tarnybos įstatymui expressis verbis neapibrėžiant jo turinio, taip pat kol kas nesant jį aiškinančios Vyriausiojo administracinio teismo praktikos, ypač aktuali gali būti šiuo aspektu formuojama Konstitucinio Teismo praktika. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad visuotinai pripažįstama, kad skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja informacijos sklaidą ir komunikavimą, atvirumą ir viešumą (tiek, kiek tai nekenkia kitoms teisės saugomoms vertybėms), atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigūnų atsakomybę už tuos sprendimus, taip pat tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti. Kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti. Skaidrumas sietinas su dalyvaujamąja demokratija, informacijos laisve, galimybe piliečiams ir kitiems asmenims kritikuoti valdžios įstaigų veiklą. Valstybės tarnybos skaidrumas yra būtina prielaida neįsigalėti korupcijai, protekcionizmui, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe. Valstybės tarnybos skaidrumo reikalavimas Konstitucijoje nėra paminėtas expressis verbis, bet tai anaiptol nereiškia, kad valstybės tarnybos skaidrumas netraktuotinas kaip iš Konstitucijos kylantis imperatyvas. Priešingai, valstybės tarnybos skaidrumas – tai konstitucinis principas. Valstybės tarnybos skaidrumo imperatyvas kyla iš įvairių Konstitucijos nuostatų - normų ir principų, inter alia iš jos 5, 25, 33 straipsnių nuostatų. Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas valstybės tarnybos skaidrumo principas aiškintinas atsižvelgiant ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į jos preambulėje skelbiamą pilietinės visuomenės siekį, konstitucinius pilietiškumo, atviros visuomenės ir socialinės darnos imperatyvus, konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, demokratijos, atsakingo valdymo principus, taip pat konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, suponuojančią, be kita ko, jos, kaip sistemos, viešumą ir atvirumą (šiais aspektais žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimą).
Valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose aktualūs yra ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti (įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo, „vieno langelio" principai) bei konstituciniai ir bendrieji teisės principai. Aktualu, jog nurodytų principų aiškinimas ir taikymas tampa ypač svarbus tuomet, kai yra priimami tam tikra viešojo administravimo subjekto diskrecija paremti sprendimai, taip pat atliekamas šių sprendimų teisminis vertinimas. Minėti principai riboja viešojo administravimo subjektų diskrecijos teisę.
Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A520 - 79/2012 teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pradėta valstybės tarnautojo priėmimo į valstybės tarnybą procedūra pagal Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintų Karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovui taisyklių 26 punkto reikalavimus, esant objektyvioms aplinkybėms, gali būti nevykdoma. Vis dėlto teisėjų kolegija akcentavo, jog būtina nustatyti, ar atsakovas panaikindamas ir keisdamas administracinius aktus, kai šių veiksmų pagrindu yra nutraukiama valstybės tarnautojo priėmimo procedūra pagal Valstybės tarnybos 11 straipsnį, nepažeidė viešojo administravimo principų, numatytų Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), bendrųjų teisės principų (protingumo, teisėtų lūkesčių). Būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai buvo priimti dėl tokių reikšmingai pasikeitusių aplinkybių, kurios nusvėrė buvusių valstybės tarnautojų interesą pasinaudoti minėta valstybės suteikta garantija, ar priimant šiuos aktus nebuvo siekiama nepagrįstai ir neteisėtai išvengti vykdyti Valstybės tarnybos departamento nurodytų asmenų, kurie sutiko eiti pareigas, priėmimo į valstybės tarnybą procedūrą (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520 - 79/2012).
Administracinėje byloje Nr. A14-231/2007 teisėjų kolegija nurodė, kad valstybės tarnybos pareigybių vertinimą reglamentuojantys teisės aktai nustato plačią valstybės institucijų ir įstaigų vadovų diskrecijos teisę vertinant valstybės tarnautojų pareigybes (suteikiant joms lygius ir kategorijas). Diskrecijos teisė, teisėjų kolegijos nuomone, teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų, t. y. negali būti laikomas teisingu toks pareigybės vertinimas, kuris nors ir nepažeidžia formalių teisės aktuose nustatytų vertinimo rodiklių ribų, tačiau yra atliktas pažeidžiant vertinimo principus ir yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. faktinis pareigybės funkcijų turinys neatitinka kiekybinės vertinimo rodiklių išraiškos (2007 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-231/2007).
Administracinėje byloje Nr. A143-771/2010, kurioje ginčas buvo kilęs dėl atsakovo įsakymu, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalimi ir 6 dalies 8 punktu25, pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, jog VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 8 punkte, skirtingai nuo šios dalies 1 – 7 punktų, nėra pateikti šiurkščių pažeidimų apibūdinimai, t. y. nėra nustatyti kriterijai, kuriuos taikant galima pripažinti tarnybinį nusižengimą šiurkščiu. Todėl, tikrinant VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 8 punkto taikymo pagrįstumo klausimą, administracinis teismas turi taikyti bendruosius teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus (2010 m. gegužės 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-771/2010).
Administracinėje byloje Nr. A62-929/2011 teisėjų kolegija nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama teismo sprendimą, grąžino pareiškėją į buvusias pareigas, tačiau tą pačią dieną skundžiamu įsakymu pakartotinai ją atleido iš minėtų pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę). Teisėjų kolegija konstatavo, kad toks formalus teismo sprendimo įpareigojimo įvykdymo būdas, kurį pasirinko atsakovas, paneigia teismo sprendimo res judicata galią (ABTĮ 14 str. 1 d.) bei prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punkte įtvirtintiems įstatymo viršenybės (teisėtumo) bei nepiktnaudžiavimo valdžia principams. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos buvo neteisėtas (2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-929/2011).
Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas imperatyviai nustato, jog valstybės tarnautojai privalo laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai yra šie: 1) pagarba žmogui ir valstybei; 2) teisingumas; 3) nesavanaudiškumas; 4) padorumas; 5) nešališkumas; 6) atsakomybė; 7) viešumas; 8) pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas taip pat privalo vadovautis Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 (Žin., 2002-06-28, Nr. 65-2656).
Šiame kontekste gali būti paminėta administracinė byla Nr. A11-612/2005, kurioje buvo vertinamas pareiškėjui – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui – paskirtos nuobaudos teisėtumas. Nuobauda paskirta dėl pareigos būti lojaliu savo vadovybei, kolegoms ir pavaldiniams pažeidimą (Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 5 p., Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 5.2 p.). Teisėjų kolegija šioje byloje pažymėjo, jog lojalumo sąvoka, aiškinant lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, reiškia „bent išorišką ištikimybę". Taigi esminis šios sąvokos apibūdinimo elementas yra išoriškas valstybės tarnautojo veiklos (elgesio) vertinimas. Taikant tokį vertinimo kriterijų tarnautojo (iš vienos pusės) ir jo vadovybės, kolegų bei pavaldinių (iš kitos pusės) tarpusavio elgesio lojalumo požiūriu yra svarbu, kaip šis elgesys gali būti įvertintas iš šalies, t. y. svarbus ne tik pats konkretus šių subjektų veikimas vienas kito atžvilgiu, bet ir tokio veikimo formali išraiška (forma). Jeigu tarnautojo veiksmas jo vadovybės, kolegų ar pavaldinių atžvilgiu yra išreikštas pažeminančiu, įžeidžiančiu arba kitokiu panašiu būdu, laikytina, kad toks veiksmas rodo šio tarnautojo nelojalumą jo vadovybei, kolegoms arba pavaldiniams ir yra neleistinas etikos taisyklių laikymosi požiūriu (2005 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-612/2005).
LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-2793-12 išspręstas kilęs ginčas dėl atsakovo įsakymo, kuriuo valstybės tarnautojas, paskelbęs netinkamo turinio komentarą internete, buvo pripažintas tuo padaręs tarnybinį nusižengimą ir jam paskirta tarnybinė nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados turinio matyti, kad pareiškėjo veiksmai, rašant ir skelbiant komentarą internete, įvertinti kaip Lietuvos Respublikos VTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių bei VSDF administravimo įstaigų darbuotojų etikos kodekso pažeidimai. Šios teisės normos įtvirtina svarbiausius valstybės tarnautojų veiklos etikos principus (tarp jų pagarbos žmogui, padorumo, pavyzdingumo) bei įpareigoja valstybės tarnautoją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Minėtų etikos principų valstybės tarnautojas turi laikytis ne tik tiesiogiai atlikdamas savo pareigas, bet ir kitu tarnybos laiku, viešojoje erdvėje vengti tokio elgesio, kuris galėtų suformuoti neigiamą visuomenės ar atskirų jos narių nuomonę apie valstybės tarnybą ir jos elementus. Darytina išvada, kad internetinio komentaro, kurį pateikia valstybės tarnautojas, turiniui gali būti keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir valstybės tarnautojų viešiems pasisakymams.
Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinti tokie principai, kaip lojalumas, padorumas, pavyzdingumas, kurie riboja valstybės tarnautojo laisves – reikšti savo įsitikinimus ir kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, t.y. valstybės tarnautojas, reikšdamas savo įsitikinimus ir kritikuodamas valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, turi nepažeisti minėtų principų. (žr. pvz. LVAT nutartis administracinėse bylose A-08-259-04, A-756-851-08).
Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pareiškėjo paskelbto internetinio komentaro turinį, teisėjų kolegija pripažino, kad pareiškėjas viešai nemandagiai, užgauliai ir įžeidžiai atsiliepė apie kitą valstybės tarnautoją ir tuo peržengė teisėtos saviraiškos laisvės ribas. Toks netinkamas nuomonės išreiškimas galėjo turėti įtakos neigiamam kitų asmenų požiūriui į valstybės tarnybą apskritai ir į atskirus valstybės tarnautojus, įžeisti valstybės tarnautoją, minimą komentare.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai, susiję su internetinio komentaro nepatekimu į pareiškėjo tarnybinės veiklos ribas, yra nepagrįsti. Pareiškėjas šį komentarą parašė tarnybos metu, iš savo darbo vietos, naudodamasis jam priskirtu kompiuteriu. Komentare negatyviai atsiliepiama apie kitą valstybės tarnautoją, kuris dirba toje pačioje institucijoje, kaip pareiškėjas. Be to, valstybės tarnautojas privalo laikytis Valstybės tarnybos įstatyme ir Etikos taisyklėse nurodytų bendrųjų etikos principų tiek vykdydamas tiesiogines tarnybines pareigas, tiek ir kitu tarnybos laiku. Reikalavimas iš valstybės tarnautojų laikytis bendrųjų etikos principų tik tiesiogiai atliekant jų pareigybės aprašyme numatytas funkcijas būtų neprotingas ir nesuderinamas su valstybės tarnybos tikslais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Jokšas prieš Lietuvą išaiškino, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pamatų ir viena pagrindinių jos pažangos bei kiekvieno asmens savirealizacijos sąlygų. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalis taikoma ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, į kurias žiūrima palankiai ar kurios laikomos neįžeidžiančiomis arba nereikšmingomis, bet taip pat ir tokioms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo; tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir plačių pažiūrų formavimo reikalavimai, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“. Saviraiškos laisvei, įtvirtintai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje, gali būti taikomos tam tikros išimtys, tačiau jos turi būti griežtai apibrėžtos, o ribojimų būtinybė turi būti įtikinamai nustatyta (žr. Vogt v. Germany, 1995-09-26, § 52, Series A no. 323, su tolesnėmis nuorodomis).
1. Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis:
1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;
2) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;
3) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo treji metai;
4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;
5) yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys;
6) atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šio Įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1–4 ir 7, 8, 9 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus arba šio Įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo treji metai;
7) atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo treji metai;
8) atleistas iš darbo, pareigų ar praradęs teisę verstis atitinkama veikla už neatitiktį įstatymuose keliamiems nepriekaištingos reputacijos reikalavimams ir teisės aktuose nustatytų etikos normų pažeidimą ir nuo atleidimo iš darbo, pareigų ar teisės verstis atitinkama veikla praradimo dienos nepraėjo treji metai.
2. Statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas gali numatyti papildomus reikalavimus asmeniui tam, kad jis būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos ir galėtų eiti statutinio valstybės tarnautojo pareigas.
3. Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo įstatymų nustatytais atvejais privalo, o kitais atvejais (gavęs duomenų, keliančių pagrįstų abejonių dėl asmens atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams) turi teisę motyvuotu rašytiniu prašymu kreiptis į teisėsaugos, kontrolės ir kitas institucijas, įstaigas ar įmones, kad šios pateiktų apie tokį asmenį jų turimą informaciją. Institucijos, įstaigos ir įmonės tokią informaciją turi pateikti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo prašymo pateikti tokią informaciją gavimo dienos, jeigu teisės aktai nenustato kitaip.
4. Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo atsako, kad į valstybės tarnautojo pareigas būtų priimti ir tas pareigas eitų tik nepriekaištingos reputacijos reikalavimus atitinkantys asmenys.
Teismas pažymi, kad asmens nepriekaištingos reputacijos samprata yra pateikta specialiojoje VTĮ normoje – 31 straipsnyje, kuriame pateiktas baigtinis atvejų, kai asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, sąrašas, kuris negali būti plečiamas ar plečiamai interpretuojamas, nes priešingu atveju būtų pažeisti šio Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti ir viešojo administravimo subjektams privalomi paisyti pagrindiniai valstybės tarnybos įstatymo viršenybės ir teisėtumo principai. Kalbant apie VTĮ 31 straipsnį, pažymėtina ir tai, kad laikantis konstitucinių teisinės valstybės bei teisinio tikrumo principų nėra galima ir toleruotina situacija, kai vienos iš svarbiausių žmogaus vertybių – nepriekaištingos reputacijos – aiškinimas viešojo administravimo srityje nebūtų tiksliai apibrėžtas įstatymo lygmeniu, t. y., kad toks aiškinimas priklausomai nuo tam tikrų, nors ir pakankamai svarbių, aplinkybių būtų paliktas viešojo administravimo subjekto diskrecijai. Tam tikri sugriežtinti reikalavimai asmeniui, pretenduojančiam užimti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje, gali būti nustatyti tik pareigybių, kurias užimti yra siekiama, aprašyme, tačiau negali būti taikomi asmens atžvilgiu laisvai ir plečiamai aiškinant įstatymo nustatytus tokio pobūdžio reikalavimus. Priešingu atveju būtų pažeisti ne tik paminėti teisinės valstybės ir teisinio tikrumo principai, bet ir žmogaus lygybės prieš įstatymą principas (LVAT 2014-07-02 nutartis adm. byloje Nr. A143-1105/2014). Pabrėžtina, kad asmuo gali būti pripažintas neturinčiu nepriekaištingos reputacijos tik tuo atveju, jeigu apie jį gauta informacija atitinka nors vieną iš VTĮ 31 straipsnio 1 dalyje aptartą punktą. Tai reiškia, kad kiti asmens, pretenduojančio užimti tam tikras valstybines pareigas, asmeninių savybių vertinimai (patikimumas, lojalumas ir pan.) VTĮ taikymo prasme negali būti suprantami kaip atskiri ir savarankiški asmens (jo turimų savybių) vertinimo kriterijai, o turi būti aiškinami tik šio įstatymo naudojamos sampratos „nepriekaištinga reputacija“ kontekste, t. y. visi kiti hipotetiškai galimi asmens vertinimai neturi išeiti iš šios sampratos įstatymo nustatyto apibūdinimo ribų (LVAT 2017-04-11 nutartis adm. byloje Nr. A-675-143/2017).
Aptariamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo Rusijos tėvynainių organizacijų Lietuvoje veikloje, yra buvęs Jaunimo iniciatyvinės grupės ir Rusų kultūros centro vadovas, palaikė ryšius su Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje darbuotojais ir t.t. LVAT kolegija, vertindama šias pirmosios instancijos teismo nurodytas faktines aplinkybes VTĮ 31 straipsnio 1 dalies (kartu ir šio įstatymo 9 str. 3 d. 1 p.) taikymo prasme, pažymi, kad nei kiekviena iš šių aplinkybių atskirai, nei jų visuma neatitinka nei vieno iš asmens nepriekaištingos reputacijos neturėjimo nustatymo kriterijaus, kurie nurodyti (konkrečiai išvardyti) VTĮ 31 straipsnio 1 dalyje. Todėl nurodyti pareiškėjo veikla bei jo asmeniniai ryšiai byloje taikytinos teisės (t.y. VTĮ 31 str. 1 d. ir 9 str. 3 d. 1 p. taikymo) požiūriu, kolegijos manymu, negali būti pripažinti tinkamu faktiniu pagrindu laikyti pareiškėją neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pareiškėjo teismui pareikštas reikalavimas - įpareigoti atsakovą SADM iš naujo svarstyti klausimą dėl jo priėmimo į konkurso būdu laimėtas Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigas – tenkintinas (LVAT 2017-04-11 nutartis adm. byloje Nr. A-675-143/2017).
1. Šis Įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus.
2. Statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 31 straipsnis, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 181 straipsnis, 183 straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 31 straipsnis, 311 straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 34 straipsnis, 341 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktai ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.
3. Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams, kitiems Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės pareigūnams, Vyriausybės įstaigų vadovams ir Vyriausybės priimamiems kitiems šių įstaigų pareigūnams taikoma šio Įstatymo 33 straipsnio 3 dalis. Šiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurių kasmetines atostogas reglamentuoja specialūs įstatymai, taip pat taikomas šio Įstatymo 36 straipsnis. Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui ir jo pavaduotojams, policijos generaliniam komisarui taikomos šio Įstatymo VI skyriaus nuostatos. Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleriui šis Įstatymas taikomas be išlygų, o Seimo kancleriui – su Seimo statute numatytomis taisyklėmis.
4. Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams, taikoma tik šio Įstatymo 33 straipsnio 3 dalis. Šiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurie tik periodiškai dalyvauja šioje dalyje nurodytų komisijų, tarybų, fondų valdybų posėdžiuose, taip pat taikomas šio Įstatymo 36 straipsnis.
5. Šis Įstatymas netaikomas:
1) valstybės politikams;
2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjams, prokurorams;
3) Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams ir kitiems Lietuvos banko tarnautojams;
4) profesinės karo tarnybos kariams;
5) valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams;
6) viešųjų įstaigų darbuotojams;
7) darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų;
8) žvalgybos pareigūnams.
Pasak Konstitucinio Teismo (2013 m. vasario 20 d. nutarimas) Seimo kanclerio skyrimo ir atleidimo santykių reguliavimas nėra aiškus, darnus. Minėta, kad pagal Seimo statuto 31 straipsnio 2 dalį (2001 m. gruodžio 18 d. redakcija) Seimo kanclerį Seimas skiria ir iš pareigų atleidžia įstatymų nustatyta tvarka; pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 7 d. redakcija) Valstybės tarnybos įstatymas Seimo kancleriui taikomas su Seimo statute numatytomis taisyklėmis. Valstybės tarnybos įstatyme yra nustatyti tik bendrieji priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas reikalavimai: išsilavinimo, darbo stažo ir pan. Seimo statute jokių reikalavimų pretendentui į Seimo kanclerio pareigas nenustatyta. Nei Seimo statute, nei įstatymuose nėra nustatyta aiški Seimo kanclerio atleidimo iš pareigų tvarka. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas nevienodai aiškinti Seimo kanclerio statusą, jo atleidimo iš pareigų tvarką.
Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo pareigybės ypatumai gali lemti, pavyzdžiui, aukštesnius reikalavimus priimant į tarnybą, griežtesnius standartus taikant drausminę atsakomybę, socialinių ir kitų garantijų ar atleidimo iš tarnybos ypatumus ir pan. Tai akivaizdžiai parodo Vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo vertinamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų, praradus pasitikėjimą. Atleidžiant politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją iš pareigų praradus pasitikėjimą nėra taikomos tos procedūros ir tie reikalavimai, kurie taikomi atleidžiant karjeros valstybės tarnautojus (įspėjimas, draudimas atleisti laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, kt.) (2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2688/2011; taip pat žr. 2009 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-451/2009).
Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas.
2005 m. vasario 2 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4-153-2005 pažymėjo, kad tam tikrai asmenų grupei yra taikomos VTĮ normos, o kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai gali būti taikomi tik kaip papildomas valstybės tarnyboje susiklosčiusių santykių reguliatorius ir tik tada, kai nepakanka VTĮ normų.
1. Nacionalinė kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.), atstovaujančių valstybės tarnautojams, ir Vyriausybės rašytinis susitarimas, kuris nustato Lietuvos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo) ir poilsio laiko ir kitas socialines bei ekonomines sąlygas.
2. Šakos kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.), atstovaujančių valstybės tarnautojams, dirbantiems vienoje viešojo administravimo veiklos srityje, ir Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų rašytinis susitarimas, kuris nustato visų vienos viešojo administravimo veiklos srities valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo) ir poilsio laiko ir kitas socialines bei ekonomines sąlygas.
3. Įstaigos kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, sudaromas tarp valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens ir valstybės tarnautojams atstovaujančios valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios valstybės tarnautojų profesinės sąjungos, kuris nustato valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų tarnybos (darbo) ir kitas socialines bei ekonomines sąlygas.
4. Įstaigos kolektyvinėje sutartyje negali būti nustatyta papildomų sąlygų, susijusių su papildomomis valstybės ir savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų lėšomis.
Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į:
1) karjeros;
2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo;
3) įstaigų vadovų;
4) statutinių.
1. Valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių:
1) A lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas;
2) B lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas arba aukštesnysis išsilavinimas, arba iki 1995 metų įgytas specialusis vidurinis išsilavinimas;
3) C lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija.
2. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 20 kategorijų. Aukščiausia yra 20 kategorija, žemiausia – 1 kategorija.
3. Valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus priskiria valstybės tarnautojų pareigybių kategorijoms šis Įstatymas (1 priedas).
1. Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, šių pareigybių kategorijas ir lygius nustato šis Įstatymas (3 priedas).
2. (Neteko galios nuo2008 m. gegužės 1 d.)
3. Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijos nustatomos atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirta valstybės ar savivaldybių institucija ar įstaiga. Kriterijus, kuriais vadovaujantis valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos skirstomos į grupes, nustato šis Įstatymas (2 priedas).
4. Seimas, atsižvelgdamas į šio Įstatymo (2 priede) nustatytus kriterijus, nutarimu tvirtina Seimo, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros bei savivaldybių institucijų ir įstaigų sąrašą pagal grupes. Vyriausybė, atsižvelgdama į šio Įstatymo (2 priede) nustatytus kriterijus, tvirtina šioje dalyje nenurodytų valstybės institucijų ir įstaigų sąrašą pagal grupes.
5. Didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų (išskyrus darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius darbo užmokestį iš Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos Sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų (išskyrus techninės paramos lėšas), pareigybių skaičių tvirtina: Seimo valdyba – Seimo kanceliarijoje ir Seimui atskaitingose institucijose; Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo – Respublikos Prezidento institucijoje ir Respublikos Prezidentui atskaitingose institucijose; Vyriausybė – Vyriausybės kanceliarijoje, ministerijose, Vyriausybės įstaigose, Vyriausybės atstovų tarnybose, ministrų valdymo sritims nepriskirtose valstybės institucijose ir įstaigose ir bendrą didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų (išskyrus darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius darbo užmokestį iš Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos Sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų (išskyrus techninės paramos lėšas), pareigybių skaičių atitinkamo ministro valdymo sritims priskirtose įstaigose prie ministerijos bei kitose priskirtose valstybės institucijose ir įstaigose; ministrai – jų valdymo sritims priskirtose atskirose įstaigose prie ministerijų bei kitose priskirtose valstybės institucijose ir įstaigose. Ministrai, tvirtindami didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų (išskyrus darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius darbo užmokestį iš Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos Sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų (išskyrus techninės paramos lėšas), pareigybių skaičių jų valdymo sritims priskirtose atskirose įstaigose prie ministerijų bei kitose priskirtose valstybės institucijose ir įstaigose, negali viršyti Vyriausybės patvirtinto bendro didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių skaičiaus atitinkamų ministrų valdymo sritims priskirtose įstaigose prie ministerijos bei kitose priskirtose valstybės institucijose ir įstaigose. Didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš savivaldybės biudžeto (išskyrus darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius darbo užmokestį iš Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos Sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų (išskyrus techninės paramos lėšas), pareigybių skaičių savivaldybės institucijose ir įstaigose tvirtina savivaldybės taryba.
6. Didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų ar savivaldybės biudžeto (išskyrus darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius darbo užmokestį iš Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos Sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų (išskyrus techninės paramos lėšas), pareigybių skaičiaus nustatymo kriterijus ir tvarką Vyriausybės teikimu nustato Seimas.
7. Valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Vyriausybės tvirtinama Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika.
8. Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir sąrašus tvirtina:
1) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai;
2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų – šių teismų pirmininkai;
2 punkto redakcija nuo 2015-01-01:
2) teismuose – atitinkamo teismo kancleris;
3) prokuratūros sistemos – generalinis prokuroras;
4) Vyriausybės atstovų, Vyriausybės įgaliotinių ir jų pavaduotojų – Vyriausybė ar jos įgaliotas ministras;
5) savivaldybės administracijos direktoriaus, jo pavaduotojo ir savivaldybės kontrolieriaus – savivaldybės taryba;
6) valstybės institucijų ir įstaigų vadovų – juos į pareigas priėmęs asmuo arba juos į pareigas paskyrusios kolegialios institucijos vadovas;
7) Lietuvos Respublikos muitinės sistemoje – Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinis direktorius.
9. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų pareigybių sąraše gali būti tik tos valstybės tarnautojų pareigybės, kurios nurodytos valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąraše arba nustatytos pagal kitus įstatymus. Tuo atveju, kai pareigybės pavadinimas nustatomas pagal kitus įstatymus, valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų pareigybių sąraše ir valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme valstybės tarnautojo pareigybė nurodoma pagal kitą įstatymą.
10. Pakeitus valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas, vadovaujantis šio straipsnio 7 dalyje nurodyta metodika atitinkamai keičiama valstybės tarnautojo pareigybės kategorija.
Dėl įstaigų įgaliojimų nustatant funkcijas ir specialiuosius reikalavimus
Valstybės tarnybos įstatymo 48(1) straipsnio 1 dalyje valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose (toliau – įstaigos) įtvirtinta decentralizuota valstybės tarnybos personalo valdymo sistema. Įstaigų vadovams yra numatyta atsakomybė už jų vadovaujamoms įstaigoms keliamų uždavinių įgyvendinimą, kuri suponuoja atitinkamų įstaigų vadovų teisę savarankiškai valdyti įstaigos žmogiškuosius išteklius. Valdydami žmogiškuosius išteklius įstaigų vadovai pagal teisės aktų reglamentuotą tvarką nustato valstybės tarnautojų pareigybėse specialius reikalavimus bei funkcijas, kurios užtikrintų tinkamą įstaigai pavestų uždavinių vykdymą.
Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, kad įstaigose valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus tvirtina, taip pat ir specialiuosius reikalavimus nustato įstaigų vadovai. Valstybės tarnautojų pareigybės vertinamos ir aprašomos pagal Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės2008 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 356 redakcija) (toliau – Metodika) reikalavimus. Atsižvelgiant į Metodikos 5 punkte nustatytus pareigybės rengimo etapus, aprašius valstybės tarnautojo pareigybės paskirtį, nustačius bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis, pareigybei priskiriamas funkcijas, pavaldumą, specialiuosius reikalavimus, keliamus šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, aprašius pareigybės pavadinimą, atitinkamai vertinamas ir nustatomas tos pareigybės lygis ir kategorija.
Valstybės tarnybos departamentas, užtikrindamas Valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimą, teikia metodinę pagalbą, analizuoja ir teikia išvadas dėl teisės aktuose nustatytų procedūrų ir reikalavimų taikymo institucijose ir įstaigose atitikimo atitinkamiems teisės aktams. Tačiau konkrečių valstybės tarnautojams nustatytų funkcijų turinio Valstybės tarnybos departamentas nevertina, nes esant decentralizuotai personalo valdymo sistemai, konkrečių valstybės tarnautojų funkcijų bei atitinkamų specialiųjų reikalavimų nustatymas yra įstaigų vadovų kompetencija.
Dėl pavadavimo funkcijos
Metodikos 11 punkte nurodyta, kad specialieji reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai, nustatomi atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas. Metodikos 1 priede yra nustatyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo forma, kurioje numatyta, kad valstybės tarnautojas, susipažinęs su pareigybės aprašymu, pasirašo. Valstybės tarnybos departamento nuomone, valstybės tarnautojas, pavaduojantis kitą valstybės tarnautoją, turėtų būti supažindinęs su jam pavestomis funkcijomis, tačiau jokiame teisės akte nėra numatyta, kad pavaduojamojo valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme jis turi pasirašyti.
Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokamos priemokos už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu. Šios riemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus.
Dėl pareigybės aprašymo keitimo
Šiuo metu teisės aktuose nėra aprašyta pareigybių pildymo / keitimo procedūra. Manytume, kad pildant pareigybių aprašymus naujomis funkcijomis, pakartotinai turėtų būti įvertintas pareigybės svoris ir jos įtaka įstaigos veiklos rezultatams ir atitinkamai peržiūrėta ar naujų funkcijų įrašymas neturi esminės įtakos pareigybės lygiui ir kategorijai. Jei papildžius pareigybės aprašymą pagal Metodiką, pareigybės lygis ir kategorija nesikeičia, valstybės tarnautojo sutikimu jis toliau eina šias pareigas. Jei papildžius pareigybės aprašymą pagal Metodiką nustatomas aukštesnis pareigybės lygis ar kategorija, pareigybė naikinama, o valstybės tarnautojas turi būti įspėjamas apie jo pareigybės naikinimą. Esant galimybei, Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka jis paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas ar žemesnes, nesant galimybės, jis iš pareigų atleidžiamas, išsaugant jam Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje valstybės tarnautojams nustatytas garantijas.
Dėl pareigybių teismuose
Pagal Teismų įstatymo 120 straipsnio 19 punktą, Teisėjų taryba tvirtina pavyzdinius apylinkių teismų, apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų struktūros aprašymus, pavyzdinius pareigybių sąrašus ir aprašymus, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies 2 punktą, valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir sąrašus tvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų – šių teismų pirmininkai. Remiantis Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (toliau – Metodika), 16 punktu, valstybės tarnautojų pareigybių lygis ir kategorija nustatomi vadovaujantis šioje metodikoje nustatytais pareigybių vertinimo kriterijais bei suvienodintų pareigybių sąrašu.
Atsižvelgiant į Teismų įstatymo 19 straipsnį, kuriame nurodyta apygardos teismo kompetencija, o taip pat į Metodikos 3 priede nustatytus vyriausiųjų specialistų, vyresniųjų specialistų ir specialistų pareigybių vertinimo kriterijus, galėtų būti svarstoma galimybė iš naujo įvertinti pareigybių aprašymus, ir, paaiškėjus, kad pagal kriterijus pareigybei turi būti nustatyta aukštesnė kategorija, pakeisti pareigybių aprašymus ir pareigybių sąrašus. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalį, į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu tik tuo atveju, kai karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija ir jis atitinka tos pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus.
Dėl specialiųjų reikalavimų nustatymo
Specialiųjų pareiginių reikalavimų nustatymo tikslas yra užtikrinti, kad norintis užimti atitinkamas pareigas asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas. Toks tinkamumas, be kita ko, pasireiškia atitinkamos kvalifikacijos bei praktinių įgūdžių turėjimu (Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011).
Reikalavimas mokėti užsienio kalbas buvo aktualus administracinėje byloje Nr. A39-209/2009, kurioje teisėjų kolegija, be kita ko, pareiškė poziciją dėl valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme numatyto reikalavimo – mokėti ne mažiau kaip dvi oficialias Europos Sąjungos kalbas. Atsižvelgdama į tai, jog minėtas reikalavimas pareigybės aprašyme buvo numatytas po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, teisėjų kolegija konstatavo, kad lietuvių kalba yra oficiali Europos Sąjungos kalba, todėl pretendentams be lietuvių kalbos ir dar vienos oficialios Europos Sąjungos kalbos, nekeliamas reikalavimas mokėti ir trečią oficialią Europos Sąjungos kalbą (2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-209/2009, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 17, 2009, p. 267-275).
Nustatant konkretų specialaus pareigybės reikalavimo dėl būtinumo turėti atitinkamos darbo patirties laiką, turi orientuotis į šią rekomendaciją bei nuo jos esmingai nenukrypti dėl protingumo ir proporcingumo požiūriu nepateisinamų priežasčių. Atsižvelgdama į šias taisykles, teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011 konstatavo, kad atsakovas, nustatydamas laisvos pareigybės aprašyme paminėtą ne mažesnės kaip 3 metų darbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje patirties laiką, pasinaudojo anksčiau aptarta jam suteikta diskrecija. Metodikos 11 punkto ir 2 priedo taikymo požiūriu toks jo apsisprendimas negali būti laikomas neteisėtu. Atsakovas, pasirinkdamas konkretų būtinos darbo patirties laiką (3 metus), nenukrypo nuo Metodikoje nurodytos rekomendacijos, o iš esmės jos laikėsi (2011 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011).
Specialaus reikalavimo – turėti vadovaujamo darbo patirtį – turinys taip pat buvo aiškinamas byloje Nr. A14-1172/2007. Šioje byloje Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato „vadovavimo" („vadovaujamo darbo") sąvokos apibrėžimo, todėl atsakovas pagrįstai ją aiškino remdamasis bendrine lingvistine prasme ir teisės doktrinos nuostatomis – kaip tam tikro kolektyvo veiklos organizavimą, tvarkymą ir buvimą atsakingu už jo veiklą (2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1172/2007).
Konstitucinio Teismo doktrinoje konstatuota, jog Valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir tai, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės arba savivaldybės įstaigoje, - specialiosios sąlygos siekiantiesiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje; šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Iš tokių reikalavimų - specialiųjų stojimo į valstybės tarnybą sąlygų paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt., o priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (LR Konstitucinio Teismo 2008-01-22 nutarimas).
Aptariamoje byloje pareiškėjas savo materialinį - teisinį reikalavimą iš esmės grindė teiginiu, kad Žuvininkystės tarnybos Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nustatytas specialus reikalavimas turėti laivavedžio funkcijų atlikimui reikalingus dokumentus, yra perteklinis, nes nėra būtinas vykdant Žuvininkystės tarnybos Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus vedėjui priskirtas funkcijas bei užduotis. Teismo Kolegijos vertinimu akivaizdu, kad žuvininkystės tyrimo ir mokslo funkcijų vykdymas yra susijęs su veikla, kuri gal būti atliekama turint sąsajų su vandens telkiniais - Baltijos jūros teritorija, kuriai priklauso Lietuvos ekonominė zona, vykdant monitoringą savaeigės plaukiojimo priemonės naudojamos ekspedicijose ne mažiau kaip 48 kartus per metus, todėl spręsta, kad atsakovas nustatydamas pareigybės aprašyme aptariamą specialų reikalavimą, jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribų neperžengė (LVAT 2017-11-29 nutartis adm. byloje Nr. A-4827-438/2017).
Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo užimamos pareigybės aprašyme nurodoma pareigybės kategorija privalo atitikti imperatyviai teisės aktuose konkrečiai pareigybei nustatytą kategoriją. Šiuo aspektu paminėtina administracinė byla Nr. A248-225/2008, kurioje pareiškėjas (Vidaus audito tarnybos vedėjas) prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį iš atsakovo Lietuvos archyvų departamento prie Vyriausybės.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas atsakovo2004 m. vasario 3 d. įsakymu buvo perkeltas į Vidaus audito tarnybos vedėjo pareigas ir jam buvo suteikta 12 pareigybės kategorija bei III kvalifikacinė klasė. Atsakovo2005 m. sausio 31 d. įsakymu nuo2005 m. vasario 1 d. pareiškėjui buvo suteikta 13 pareigybės kategorija ir III kvalifikacinė klasė.
Spręsdama šį ginčą, teisėjų kolegija pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad Vyriausybė tvirtina Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą. Jame turi būti nurodyti valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos. Toks sąrašas patvirtintas Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 684. Šis nutarimas buvo pakeistas Vyriausybės 2004 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 786, įsigaliojusiu 2004 m. liepos 1 d. Jame nustatyta, kad vidaus audito tarnybos vadovo pareigybė trečios grupės įstaigose ir institucijose (Lietuvos archyvų departamente) yra A lygio, 15-16 kategorijos. Sistemiškai įvertinusi šiuos teisės aktus, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog nuo šios datos vidaus audito tarnybos vedėjui turėjo būti nustatyta 15 arba 16 pareigybės kategorija ir pareiginė alga pareiškėjui turėjo būti skaičiuojama, taikant pareiginės algos koeficientą, priskirtą atitinkamai 15 ar 16 kategorijai. (2008 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A248-225/2008).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT nutartis 2010 m. vasario 23 d. administracinėje byloje Nr. A143 –247-2010 (arba A-143-247-10) pažymėjo, kad atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, kai naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis ar jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga. Taigi, jei iš esmės pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka, nelaikoma, kad pareigybė naikinama, taigi ir valstybės tarnautojas negalėtų būti atleidžiamas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
1. Asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:
1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę;
2) mokėti valstybinę lietuvių kalbą;
3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 65 metų. Reikalavimas būti ne vyresniam kaip 65 metų netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams;
4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą;
5) turėti valstybės tarnautojui privalomų jo veikloje bendrųjų gebėjimų visumą (toliau – bendrieji gebėjimai), o vadovaujantys valstybės tarnautojai – taip pat ir privalomų jų veikloje gebėjimų vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai ar jos padaliniui visumą (toliau – vadovavimo gebėjimai).
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus bendruosius gebėjimus ir vadovavimo gebėjimus Vyriausybės nustatyta tvarka tikrina Valstybės tarnybos departamentas. Tarnybai reikalingos užsienio kalbos mokėjimas tikrinamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Už asmenų, skiriamų į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas ar į įstaigos vadovo pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu arba priimamų pakaitiniais valstybės tarnautojais į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, būtinų bendrųjų gebėjimų ir nustatytais atvejais vadovavimo gebėjimų turėjimą, taip pat tarnybai reikalingos užsienio kalbos mokėjimą atsako valstybės politikas, kurio pasitikėjimo pagrindu priimamas valstybės tarnautojas, arba kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos, kurios pasitikėjimo pagrindu priimamas valstybės tarnautojas, vadovas.
3. Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo:
1) jeigu iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos pateiktos informacijos apie asmenis, atleistus iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą ar pripažintus padariusiais tarnybinį nusižengimą, už kurį jiems turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, iš asmens, siekiančio valstybės tarnautojo statuso, užpildytos deklaracijos ar kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo padaro išvadą, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų;
2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas;
3) kurio sutuoktinis, partneris (kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka), artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais;
4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu;
5) (neteko galios nuo 2011-07-01);
6) kitų įstatymų nustatytais atvejais.
4. Asmuo, siekiantis valstybės tarnautojo statuso, turi užpildyti Vyriausybės nutarimu patvirtintos formos deklaraciją, kurioje būtų pateikti duomenys dėl jo atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Valstybės tarnautojas, nuslėpęs ar pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis dėl jo atitikties minėtiems reikalavimams, iš valstybės tarnautojo pareigų atleidžiamas.
5. Be to, į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Pareigybės aprašyme negali būti nustatyti tokie specialieji reikalavimai, kurie nebūtini pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui nėra privalomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
6. Jei valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūra teisės aktų nustatyta tvarka patikrinama iki asmens, pripažinto laimėjusiu konkursą, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas arba iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas, į kurias šio Įstatymo nustatyta tvarka priimama be konkurso. Į valstybės tarnautojo pareigas asmuo yra priimamas gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Dėl sveikatos pasitikrinimo prieš priimant į pareigas
Valstybės tarnybos įstatymas ir su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai nenustato visų valstybės tarnautojų privalomo sveikatos tikrinimo. Tačiau Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.
Darbo kodekso (toliau – DK) 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojai, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių, privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami - tikrintis periodiškai, pagal įmonėje patvirtintą darbuotojų sveikatos pasitikrinimų grafiką.
Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 21 straipsnį privalomi darbuotojų sveikatos patikrinimai atliekami darbuotojams, nurodytiems Darbo kodekso 265 straipsnyje.
Vadovaujantis Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 (Žin., 2000, Nr. 47-1365; 2010, Nr. 4-163),1 punktu, asmenys, norintys įsidarbinti (toliau – įsidarbinantieji) ar dirbantys (toliau – darbuotojai) darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo tikimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnių poveikio), privalo tikrintis sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami – tikrintis periodiškai.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta manytume, kad asmenims, kuriems pagal teisės aktų reikalavimus sveikatos patikrinimai yra privalomi, turi būti taikomos DK, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų privalomąjį sveikatos tikrinimą, nuostatos.
Tuo atveju, kai einantis pareigas valstybės tarnautojas, vadovaudamasis Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo nuostatomis (toliau – Aprašas), pasitikrina sveikatą ir gydytojas pateikia išvadą, kad valstybės tarnautojas „dirbti gali, bet ribotai“, manytume, kad galimi alternatyvūs šios problemos sprendimo variantai, pvz.:
1) vadovaujantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, tokias pareigas einančiam valstybės tarnautojui jo reikalavimu nustatyti ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiką. Pažymėtina, kad minėtoje DK nuostatoje nėra aptarta, kiek galima sutrumpinti darbuotojo darbo dienos arba darbo savaitės darbo laiką. Sprendžiant klausimą dėl valstybės tarnautojo ne visos darbo dienos arba darbo savaitės nustatymo būtina atsižvelgti į gydytojo išvadą (Aprašo 29 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis VTĮ 24 straipsnio 4 dalies nuostata, valstybės tarnautojų, dirbusių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokestis apskaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui;
2) vadovaujantis VTĮ 20 straipsnio 1 dalimi, kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Tačiau pabrėžtina, kad pagal to paties straipsnio 3 dalį karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu valstybės tarnautojas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą arba šio straipsnio 2 dalį atleidžiamas iš pareigų, jam jo atleidimo iš pareigų dieną, vadovaujantis VTĮ 41 straipsnio 1 dalimi , išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, taip pat vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 5 dalimi ir kitos jam priklausančios pinigų sumos.
Dėl vadovavimo patirties
Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės2008 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 356 redakcija) (toliau – Metodika), 11 punkte nurodyta, kad specialieji reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai, nustatomi atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas. Metodikos 11.2 punkte numatyta, kad įstaigų vadovų, priimamų į pareigas konkurso būdu, ir karjeros valstybės tarnautojų darbo patirtis nustatoma atsižvelgiant į rekomenduojamą darbo patirtį, o patarėjams nustatoma privaloma jų darbo patirtis. Pvz., asmuo dešimt metų buvo individualios įmonės, turėjusios virš 10 samdomų darbuotojų, savininkas.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (Žin., 2003, Nr. 112-4991) 7 straipsnyje nurodyta, kad individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jei individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Kai individualios įmonės savininkas kartu yra ir individualios įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija. Individualių įmonių įstatymo 4 straipsnyje yra nurodyta, kad individualios įmonės nuostatuose turi būti nurodytos individualios įmonės savininko bei vadovo kompetencijos (teisės ir pareigos). Taigi, jeigu asmuo, būdamas individualios įmonės savininku, kartu vykdė ir individualios įmonės vadovo funkcijas, galima teigti, kad jis turi vadovaujamojo darbo patirties. Manytume, kad minėtą faktą galėtų patvirtinti įmonės, kurioje dirbo šis asmuo, nuostatai ar kiti atitinkami dokumentai.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad sąvoka vadovaujančio darbo patirtis nėra apibrėžta ir detalizuota teisės aktuose. Manytume, kad pagrindiniu kriterijumi vertinant, ar darbas laikytinas vadovaujamuoju darbu, laikytina tai, kad asmuo buvo atsakingas už darbų apimtį, didesnę nei jis pats galėjo atlikti ir turėjo jam pavaldžių darbuotojų.
Teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą – tai konstitucinė piliečio teisė, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje. Ši teisė sietina inter alia su Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Vis dėlto ši teisė nėra absoliuti. Oficialioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės (valstybinėje) tarnyboje. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. Norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).
Konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju. Minėti reikalavimai turi būti aiškūs ir bendri visiems, kurie siekia atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojančiajam į valstybės tarnybą jie turi būti nustatyti įstatymu ir žinomi iš anksto. Iš tokių bendrųjų reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų paminėtini: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, Konstitucijos ir teisės sistemos pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių katalogą) išmanymas, geras valstybinės kalbos mokėjimas, konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačių interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis siekia) ir kt. Taip pat gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kita (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta, jog į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo „kitų įstatymų nustatytais atvejais". Kaip pažymėjo Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija byloje Nr. A520-1234/2012, vienas iš tokių atvejų kaip tik numatytas Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje, kurioje nurodyta, kad pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą, ir kad asmuo, praradęs pasitikėjimą, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstaigą arba atleidžiamas iš pareigų. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime padarė išvadą, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį (jo 9 dalį) konkurso laimėtojas gali būti nepaskirtas į pareigas, net jeigu laimėjo konkursą į jas, jeigu pagrįstai konstatuojama, kad tas asmuo yra praradęs pasitikėjimą (2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1234/2012).
LVAT administracinėje byloje (2015 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1195-756/2015) ginčo dalykas – Kauno apylinkės teismo pirmininko 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. P-56, kuriuo atsakovas nusprendė nepriimti į valstybės tarnautojo Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas 2014 m. balandžio 7 d. konkursą į šias pareigas laimėjusio pretendento M. Š., teisėtumas ir pagrįstumas. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 m. gegužės 21 d. atsakovui pateikė papildomą įslaptintą informaciją, kuria vadovaujantis atsisakyta M. Š. priimti į pareigas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatavo, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Kadangi STT atsisakė išslaptinti informaciją, kaip vienintelę priežastį lėmusią nepriėmimą į pareigas, teismas nusprendė panaikinti sprendimą dėl nepriėmimo į pareigas. Pažymėtina, kad teismas sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 str. 2 p.), tačiau teismas sprendimų už viešojo administravimo instituciją nepriima ir neturi pagrindo besąlygiškai įpareigoti atsakovą priimti pareiškėją į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. Šioje dalyje skundas tenkintas iš dalies – įpareigotinas Kauno apylinkės teismo pirmininkas iš naujo svarstyti klausimą dėl M. Š. priėmimo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas.
Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Nustatant konkretų specialaus pareigybės reikalavimo dėl būtinumo turėti atitinkamos darbo patirties laiką, turi orientuotis į šią rekomendaciją bei nuo jos esmingai nenukrypti dėl protingumo ir proporcingumo požiūriu nepateisinamų priežasčių. Atsižvelgdama į šias taisykles, teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011 konstatavo, kad atsakovas, nustatydamas laisvos pareigybės aprašyme paminėtą ne mažesnės kaip 3 metų darbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje patirties laiką, pasinaudojo anksčiau aptarta jam suteikta diskrecija. Metodikos 11 punkto ir 2 priedo taikymo požiūriu toks jo apsisprendimas negali būti laikomas neteisėtu. Atsakovas, pasirinkdamas konkretų būtinos darbo patirties laiką (3 metus), nenukrypo nuo Metodikoje nurodytos rekomendacijos, o iš esmės jos laikėsi (2011 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011).
Pažymėtina, kad pareigybių aprašymuose nustatyti bendrieji ir specialūs reikalavimai yra adresuoti neapibrėžtam asmenų, pageidaujančių užimti laisvas pareigas, ratui. Tai reiškia, kad šie reikalavimai negali būti individualizuojami ir koreguojami konkrečiam atrankoje dalyvaujančiam asmeniui. Ypatingai tai negali būti daroma jau prasidėjusios atrankos procedūros vykdymo metu. Priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių bet kokios atrankos (ir apskritai konkurso) principų – lygiateisiškumo principas, ir būtų iškreipta pati atrankos esmė (2011 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011). Taigi rengiant konkrečios pareigybės aprašymą būtų neteisėta remtis turimais konkretaus asmens duomenimis apie jo turimą patirtį tam tikroje srityje, kadangi pareigybės aprašymai rengiami ne konkrečiam asmeniui, o įvertinus teisės aktuose nustatytus įstaigos ir / ar jos struktūrinio padalinio uždavinius bei funkcijas (2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-67/2012).
Dėl nustatytų specialių stojimo į valstybės tarnybą reikalavimų, Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009 suformulavo bendrą taisyklę, kad tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka, yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009; taip pat žr. 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A632173/2011; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-67/2012). Taigi specialieji reikalavimai asmenims, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnybą, turi būti konstituciškai pagrįsti ir pateisinami, jie turi būti būtini įgyvendinti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Priešingu atveju, gali būti konstatuotas konstitucinės teisės lygiais pagrindais stoti į valstybės tarnybą pažeidimas.
2004 m. sausio 18 d. Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-14–63-05 išaiškino, kas laikoma teisinio darbo stažu. Teismas nurodė, jog pagal 2002 balandžio 29 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 111 patvirtintų „Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos nuostatų” (toliau – Nuostatai) 4 punktą teisinio darbo stažas asmenims, pretenduojantiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjų, advokatų, notarų, antstolių pareigas, skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo, baigęs universitetines teisės krypties studijas, įgyja teisininko kvalifikaciją ir pradeda dirbti teisinį darbą. Taigi teisinio darbo stažas atsiranda tada, kai laike sutampa abi būtinos sąlygos: reikalingas išsilavinimas ir darbas atitinkamoje pareigybėje. Nors šiame punkte numatytas teisinio darbo stažo skaičiavimas asmenims, norintiems užimti konkrečias pareigybes, teismo nuomone, taikytina analogija, skaičiuojant Nuostatų 4 punkte apibrėžtą teisinio darbo stažą ir kitoms pareigybėms, kurioms yra nustatytas būtinas teisinio darbo stažas, kadangi nėra kitų teisės aktų, reguliuojančių teisinio darbo stažo skaičiavimą. Teismas nurodė, jog pagal Nuostatų 2.1 punktą teisinėmis pareigybėmis pripažįstamos Vyriausybės patvirtintame sąraše nurodytos pareigybės, jei jas einančių asmenų išsilavinimas atitinka teisės aktuose nustatytus kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus. LR Vyriausybės 1998-07-07 nutarimo Nr. 841 ,,Dėl teisinių pareigybių sąrašo patvirtinimo” 16 ir 17 punktuose yra įvardinti kriterijai, kuriais vadovaujantis nutarime konkrečiai neįvardinta pareigybė pripažįstama teisine: pareigybės aprašyme ar teisės akte turi būti nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis.
1. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima:
1) Seimo kanceliarijoje – Seimo kancleris;
2) Respublikos Prezidento kanceliarijoje – kancleris;
3) Vyriausybės atstovą Europos žmogaus teisių teisme – Vyriausybė;
4) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai;
5) Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme – teismo kancleris, o teismo kanclerį – teismo pirmininkas;
5 punkto redakcija nuo 2015-01-01:
5) teismuose – atitinkamo teismo kancleris, o teismo kanclerį – teismo pirmininkas;
6) kituose teismuose – teismo pirmininkas;
6 punktas netenka galios nuo 2015-01-01.
7) Lietuvos Respublikos muitinės sistemoje – Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinis direktorius.
2. Į įstaigų vadovų pareigas priima:
1) Seimui atskaitingose institucijose ir įstaigose – įstatymų įgaliotos institucijos ir asmenys;
2) Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerį – Respublikos Prezidentas;
3) Vyriausybės atstovą – Vyriausybė;
4) Nacionalinės teismų administracijos direktorių – įstatymo įgaliota institucija ar asmuo;
5) valstybės institucijose ir įstaigose – aukštesnių pagal pavaldumą valstybės institucijų ir įstaigų vadovai, Vyriausybės kanceliarijoje – Ministras Pirmininkas;
6) savivaldybės administracijos direktorių (direktoriaus pavaduotoją) ir savivaldybės kontrolierių – savivaldybės taryba.
3. Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priima:
1) Seimo Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo Pirmininkas ar jo įgaliotas Seimo kancleris šio įstatymo 12 straipsnyje ir Seimo statute nustatyta tvarka;
2) kitus Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo kancleris šio Įstatymo 12 straipsnyje ir Seimo statute nustatyta tvarka;
3) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;
4) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;
5) ministerijoje – ministras;
6) Vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją – Vyriausybė;
7) savivaldybės institucijoje – savivaldybės meras.
4. Jeigu kiti įstatymai (išskyrus statutus, Diplomatinės tarnybos įstatymą, Korupcijos prevencijos įstatymą, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą ir Vietos savivaldos įstatyme, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme ir Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme nustatytas įstaigos vadovų priėmimo į pareigas sąlygas) nustato kitokias priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas sąlygas, taikomos šio Įstatymo nuostatos.
5. Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos.
6. Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė ar savivaldybės taryba, – Ministras Pirmininkas ar savivaldybės meras pateikia ar įgalioja kitą asmenį pateikti prašymą paskelbti konkursą į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) pareigas valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai.
7. Jeigu nėra asmenų, kurie pagal šio Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 3 dalį gali būti priimti į atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas be konkurso, valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti įstaiga per 7 kalendorines dienas nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodyto prašymo paskelbti konkursą gavimo dienos skelbia apie šį konkursą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (nustatytos formos skelbimu) ir valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos interneto tinklalapyje.
8. Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo organizuoja konkursą į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) pareigas, paskelbus apie konkursą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (nustatytos formos skelbimu) ir valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos interneto tinklalapyje. Paskelbus apie konkursą valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos tinklalapyje, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo apie šį konkursą papildomai skelbia savo įstaigos interneto tinklalapyje.
9. Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato šis Įstatymas, statutai, Diplomatinės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės patvirtintas konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas.
1. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama:
1) konkurso būdu;
2) be konkurso.
2. Konkurse gali dalyvauti asmenys, atitinkantys šio Įstatymo 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Konkurso metu tikrinamas asmens tinkamumas eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Jeigu keli konkurse į karjeros valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai buvo įvertinti vienodai, pirmenybė būti priimtam į tas pareigas teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Vyriausybės nustatyta tvarka konkurso metu stebėtojo teisėmis gali dalyvauti valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos arba, jeigu veikia kelios tokios sąjungos, kelių profesinių sąjungų atstovai ir kiti visuomenės atstovai.
3. Be konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimama šio Įstatymo 16 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse bei 43 straipsnio 2, 3 ir 15 dalyse nurodytais atvejais ir tvarka.
Dėl pradinės karo tarnybos
Vadovaujantis Valstybės tarnybos 11 straipsnio 2 dalimi, jeigu keli konkurse į karjeros valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai buvo įvertinti vienodai, pirmenybė būti priimtam į tas pareigas teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Pagal Lietuvos Respublikos Karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymo (2011 m. birželio 23 d. Nr.XI-1508) 41 straipsnio 1 dalies 4 punktą – nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiems ar bazinius karinius mokymus baigusiems asmenims taikomos šios lengvatos, t.y. keliems pretendentams, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, pagal nustatytus atrankos kriterijus surinkus vienodus rezultatus, teikiama pirmenybė atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ar baigusiems bazinius karinius mokymus. Minėto įstatymo 3 straipsnio 6 dalis nustato, kad lengvatos, nustatytos šio įstatymo 1 straipsnyje, išdėstytos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje, taikomos karo prievolininkams, baigusiems privalomąją pradinę karo tarnybą po šio įstatymo įsigaliojimo, t.y. po2011 m. rugsėjo 1 d.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, keliems pretendentams, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, pagal nustatytus atrankos kriterijus surinkus vienodus rezultatus, teikiama pirmenybė atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą po2011 m. rugsėjo 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas - Kauno NTI-PN direktoriaus 2015-07-14 įsakymo Nr. 1-170 atšaukti atranką, pagrįstumas ir teisėtumas. LVAT šį administracinį aktą pripažino pagrįstu ir teisėtu, nes nustatė, jog įsakymo atšaukti atranką priėmimą lėmė objektyvi aplinkybė - TM 2015-07-07 įsakymu Nr. 1R-188 patvirtinus didž. leistiną pareigybių skaičiaus sąrašą, buvo nustatytas mažesnis pareigybių skaičius (162 vietoj buvusių 192, iš jų 2015-07-31 užimtų - 175,5) (LVAT 2017-05-02 nutartis adm. byloje Nr. A-441-146/2017).
Byloje pasisakyta, jog konstatavus, kad konkurso organizavimo procedūros metu buvo padaryti pažeidimai – dalis komisijos narių paskirta neteisėtai, pažeidžiant Nuostatų 9 ir 11 punkto reikalavimus inicijuoti seniūnaičių sueigą ir įvertinti jos sprendimą, turėtų būti nustatyta, ar toks pažeidimas galėjo nulemti konkurso rezultatus, suvaržyti konkurso dalyvių galimybes jame dalyvauti ir lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Teismai akcentavo seniūnaičių sueigos sprendimo rekomendacinį pobūdį, ir, atsižvelgdami į administracijos direktoriui suteikiamą diskrecijos teisę sudaryti komisiją nepriklausomai nuo seniūnaičių sueigoje priimtų sprendimų, padarė išvadą, kad konkurso rezultatams tai neturėjo lemiamos įtakos (LVAT 2017-10-11 nutartis adm. byloje Nr. eA-4970-492/2017).
Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius esminius konkurso organizavimo pažeidimus, pareiškėjo teisės negalėtų būti apgintos, nes priėmus įsakymą dėl konkurso nugalėtojo paskyrimo į pareigas, pareiškėjo teisės galėtų būti apginamos tik nuginčijus tokį įsakymą, nes teisinės pasekmės asmenims kyla ne protokolo, kuriuos užfiksuoti konkurso rezultatai, bet įsakymo pagrindu. Tokio pobūdžio bylose paprastai kartu turi būti ginčijamas ir protokolas, ir įsakymas dėl laimėtojo paskyrimo į pareigas (LVAT 2016-03-22 nutartis adm. byloje Nr. A-416-552/2016).
LVAT praktika (žr., pvz., 2012-03-02 nutartį adm. byloje Nr. A520-79/2012) patvirtina, jog, esant objektyvioms aplinkybėms, gali būti nevykdoma pradėta valstybės tarnautojo priėmimo į valstybės tarnybą procedūra pagal VTĮ 11 straipsnio 3 dalies bei Statuso atkūrimo taisyklių reikalavimus, tačiau turi būti visapusiškai ir objektyviai ištirtos ir nustatytos aplinkybės, susijusios su būtinumu priimti sprendimus, kurių pagrindu nevykdoma pradėta valstybės tarnautojo priėmimo į valstybės tarnybą procedūra. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo atsisakyti priimti pareiškėją į KAM Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Byloje nustatyta, 2017-02-01 Krašto apsaugos ministerijos įsakymu Nr. V-78 pareigybė, į kurią pareiškėja 2017-01-19 parašė prašymą priimti nuo 2017-01-23, buvo panaikinta. Šiuo atveju atsakovas turėjo diskrecijos teisę priimti skundžiamą sprendimą, esant, jo manymu, objektyvioms ir svarbioms aplinkybėms. Teismas vertino, jog Ministro Pirmininko pavedimas bei planuojamas valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas vertintini kaip reikšmingai pasikeitusios aplinkybės, kurios susijusios su darbo organizavimo pasikeitimais, struktūriniais pertvarkymais (LVAT 2017-07-04 nutartis adm. byloje Nr. A-4092-261/2017).
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsniu, šiuo atveju tik patikrina, ar nebuvo pažeista egzamino tvarka ir ar nustatytas tvarkos pažeidimas nesąlygojo asmens teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą pažeidimo (2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2667/2012). Ginčijant priėmimo į valstybės tarnybą procedūrą, svarbu tinkamai pasirinkti gynybos būdą. Kreipimasis į teismą neturi būti betikslis (šiuo aspektu žr. 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1993/2012).
LVAT administracinėje byloje (2016 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-410-438/2016) pasisakė dėl pretendentų teisės stebėti konkurso rezultatus. Kandidatai gali stebėti tik tą balų skaičiavimo etapą, pasibaigus konkursui, kai kiekvienam pretendentui skirti balai susumuojami ir dalijami iš dalyvaujančių komisijos narių skaičiaus. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog nesant nustatyto fakto, jog pareiškėjui buvo neleista stebėti balų sumavimo procedūros pasibaigus konkursui, negalima spręsti, jog atsakovas iš tiesų pažeidė Konkursų tvarkos aprašo 65 punkte įtvirtintą procedūrinę pareiškėjo teisę.
Dėl konkurso paskelbimo buvo pareikšta nuomonė administracinėje byloje Nr. A8-118/2002, kurioje ginčas iš esmės kilo dėl konkurso Savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti rezultatų. Teisėjų kolegija byloje, be kita ko, aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2001 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. IX-247 redakcija) nuostatas. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad pranešimas apie priėmimą į karjeros valstybės tarnautojo pareigas yra skelbiamas „Valstybės žinių" priede „Informaciniai pranešimai", o dienraštyje ar vietinėje spaudoje apie tai gali būti skelbiama papildomai. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymu yra nustatytas vienintelis privalomas pranešimo apie rengiamo konkurso tam tikrai pareigybei užimti paskelbimo būdas – „Valstybės žinių" priede „Informaciniai pranešimai". Kiti paskelbimo apie konkursą būdai tėra papildomi ir nėra privalomi. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog atskaitos taškas, nuo kurio pradedama skaičiuoti konkurso eiga, yra paskelbimo apie tai „Valstybės žinių" priede „Informaciniai pranešimai" data. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apie konkursą „Valstybės žinių" priede „Informaciniai pranešimai" paskelbta 2001 m. birželio 9 d. Nuo šios datos prasidėjo konkurso rengimo termino eiga. Todėl atsakovo argumentai dėl šio termino eigos pratęsimo, apie konkursą papildomai 2001 m. birželio 26 d. paskelbus vietinėje spaudoje, yra nepagrįsti (2002 m. sausio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-118/2002, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 3, 2002, p. 141-146).
Komisijos nario priklausomybė kuriai nors partijai ar vienoks ar kitoks pavaldumas komisijos pirmininkui savaime nėra teisės akte nurodyta aplinkybė, dėl kurios asmuo negalėtų būti skiriamas komisijos nariu ar dėl kurios būtų pakankamas pagrindas abejoti to asmens nešališkumu (2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-401/2012; taip pat žr. 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-198/2009).
LVAT administracinėje byloje (2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015) buvo analizuojamas klausimas dėl konkurso komisijos narių galimo šališkumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad asmens nešališkumas tikrinamas dviem aspektais: objektyvumo ir subjektyvumo. Valstybės tarnautojas turi būti nešališkas objektyviąja prasme. Nešališkumą objektyviąją prasme paneigia realūs faktai, kurių pagrindu galima padaryti išvadą, jog asmuo gali būti šališkas. Subjektyviąja prasme vertinant nešališkumą, atsižvelgiama į konkretaus asmens nusistatymą ir elgesį, ar jis konkrečioje situacijoje, susijusioje su sprendimo priėmimu, yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Pagal Telšių rajono savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašymą, patvirtintą Telšių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T1-380, savivaldybės kontrolieriaus paskirtis yra prižiūrėti savivaldybės turto valdymo ir savivaldybės biudžeto ir kitų piniginių išteklių naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą. Todėl savivaldybės kontrolieriaus tikrinimo funkcija gali sietis su daugelio savivaldybės tarnautojų veikla, todėl vien tik fakto, kad Konkurso komisijos narių veikla patenka į savivaldybės kontrolieriaus tikrinimo objektą, nepakanka pripažinti, kad objektyviąja prasme toks faktas paneigia narių nešališkumą. Teismų praktikoje laikoma, kad asmens nešališkumas yra, kol nėra įrodyta priešingai, t. y. kol nėra nustatyta, kad valstybės tarnautojas, veikdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nustatytoje situacijoje, parodė suinteresuotumą, priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių.
LVAT administracinėje byloje (2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-634-492/2015) pareiškėjai prašė pripažinti įvykusio konkurso rezultatus negaliojančiais, nes Konkurso atrankos komisija buvo neteisėtos sudėties, jos nariai šališki, buvo pažeista konkurso organizavimo tvarka. Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 8 dalis nustato, kad savivaldybės kontrolierius į pareigas priimamas konkurso būdu ir iš jų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad į įstaigos vadovo savivaldybės kontrolieriaus pareigas priima savivaldybės taryba. Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas konkurso būdu tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas konkursų į valstybės tarnautojų pareigas organizavimo tvarkos aprašas (VTĮ 10 str. 9 p.). Aprašo 18–19 punktai numato, kad konkursui vykdyti sudaroma pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso komisija. Komisija sudaroma Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnyje nurodytų asmenų įsakymu. Pagal Aprašo 21 punktą Komisija sudaroma iš ne mažiau kaip 5 narių. Valstybės politikas, išskyrus šio Aprašo 24 punkte nurodytus atvejus, negali būti komisijos nariu. Pagal Aprašo 23 punktą komisijos nariais negali būti skiriami asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti suinteresuoti konkurso rezultatais, arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Kita vertus, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios savivaldybės tarybos išimtinę kompetenciją, 8 punktas numato, kad savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai yra priskirta tiek pretendentų į savivaldybės kontrolieriaus pareigas atrankos komisijos sudarymas, tiek sprendimų dėl savivaldybės kontrolieriaus priėmimo į pareigas ir atleidimo iš jų priėmimas ir kt. Organizuojant konkursą ne tik galėjo, bet ir privalėjo dalyvauti valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas ir konkursą organizuojančios įstaigos personalo tarnybos vadovas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 8 punktą, sprendimų dėl savivaldybės kontrolieriaus priėmimo į pareigas ir atleidimo iš jų priėmimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, todėl sistemiškai vertinant Aprašo 21, 24 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 8 punktą, padaryta išvada, kad politikų dalyvavimas atrankos komisijoje nesudarė pagrindo Komisijos sudėtį pripažinti neteisėta. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija negali būti suvaržoma Aprašo 21, 24 punkto nuostatomis, kurios riboja politikų dalyvavimą pretendentų į savivaldybės kontrolieriaus pareigas atrankos komisijos sudėtyje, todėl nagrinėjamu atveju minėtos Aprašo nuostatos neturėjo būti taikomas kaip neatitinkančios aukštesnės galios teisės akte įtvirtintų nuostatų.
Kilus ginčui dėl konkurso į valstybės tarnautojo pareigas, administracinis teismas gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str.) – laikiną draudimą rengti konkursą į valstybės tarnautojo pareigas. Kaip nurodoma Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, teismo pritaikytas draudimas rengti priėmimo į valstybės tarnybą konkursą iki įsiteisės teismo sprendimas prilygsta konkurso sustabdymui. Konkursą sustabdžius, sustabdomas ir Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkoje nustatytas konkurso vykdymo 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti toliau, išnykus jį stabdžiusiai aplinkybei, šiuo atveju – panaikinus reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taip aiškinant teisės normas, darytina išvada, kad 30 kalendorinių dienų konkurso vykdymo terminas – tai terminas, skirtas konkursui, apimantis laiką nuo konkurso pradžios iki jo sustabdymo ir laiką po konkurso sustabdymą panaikinusio akto įsiteisėjimo, neapimant konkurso sustabdymo laikotarpio (2003 m. kovo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-251/2003, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 4, 2003, p. 191-195, šiuo aspektu taip pat žr. 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1623/2012).
Kai asmuo į valstybės tarnautojo pareigas yra atrenkamas konkurso būdu jį egzaminuojant, tokia procedūra negali būti vien formalus dalykas. Egzaminas – nesvarbu, ar jis vyksta raštu, ar žodžiu, ar ir raštu, ir žodžiu, - turi būti tikslingas, orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų kiekvienam valstybės tarnautojui, taip pat į konkrečių žinių ir gebėjimų, reikalingų valstybės tarnautojo pareigybės, į kurią asmuo pretenduoja, aprašyme nustatytoms funkcijoms įgyvendinti, patikrinimą ir įvertinimą. Pagal konkurse į tam tikras valstybės tarnautojo pareigas dalyvavusių pretendentų egzamino rezultatus nustatomas konkurso laimėtojas – asmuo, atliksiantis konkrečias valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme apibrėžtas funkcijas, todėl egzamino – nesvarbu, ar jis vyksta raštu, ar žodžiu, ar ir raštu, ir žodžiu, - klausimai (užduotys) pirmiausia turi būti siejami su būtent tomis pareigomis valstybės tarnyboje, į kurias pretenduojama (vyksta konkursas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimas).
Dėl žodinėje konkurso dalyje užduodamų klausimų pretendentams Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pareiškė nuomonę administracinėje byloje Nr. A143-3241/2011, aiškindama Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nurodė, kad šioje normoje nėra detalizuojama egzamino žodžiu (pokalbio metu) tvarka, o yra nustatyti tokio egzaminavimo tikslai ir uždaviniai, kurių turi būti laikomasi nustatant konkretaus egzaminavimo tvarką. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje teisės normoje suformuluoti tokio egzaminavimo tikslai yra bendrojo pobūdžio, tačiau jie yra reikšmingi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl konkurso dalyviui užduodamų klausimų vertinimo ta prasme, ar jie nebuvo nukreipti į kitas, su egzaminavimo tikslais nesusietas, aplinkybes. Kitaip tariant, ši teisės norma turi būti taikoma, sprendžiant konkurso dalyviui užduodamų klausimų leistinumo klausimą (2011 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3241/2011, šiuo aspektu taip pat žr. 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2667/2012; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1334/2012).
Atsakymų į pateiktus klausimus būdu atliekamas žinių patikrinimas yra kiekvieno konkurso komisijos nario diskrecija (2011 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3241/2011, šiuo aspektu taip pat žr. 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2667/2012; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1334/2012). Šiam patikrinimui yra būdingas subjektyvaus pretendento (konkurso dalyvio) žinių vertinimo faktorius. Šio faktoriaus reikšmė yra siejama tik su konkurso komisijos nario, o ne konkurso dalyvio (pretendento) atitinkamos nuomonės susiformavimu (2011 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3241/2011; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1334/2012).
Nesutikimas su Komisijos narių vertinimu, pagrįstas vien subjektyviu pretendento vertinimu, nenustačius jokios aplinkybės, leidžiančios abejoti Komisijos narių objektyvumu vertinant konkurse dalyvavusius pretendentus, neleidžia pagrįstai teigti, jog Komisijos nariai piktnaudžiavo pretendentų į valstybės tarnybą žinių patikrinimo diskrecijos teise (2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2667/2012).
Pastebėtina, kad Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A858-1623/2012, vertindama egzamino žodžiu rezultatus, taip pat yra pažymėjusi, jog komisijos nariai turi tam tikrą diskreciją spręsdami, kaip įvertinti kiekvieną pretendentą. Toks vertinimas gali apimti ne tik atsakymų į pateiktus klausimus turinį, tačiau ir atsakymų pateikimo formą, laiką, kurio prireikė atsakymui pateikti, bendrą įspūdį apie pretendentą. Todėl teismo vaidmuo tokiame kontekste apsiriboja įvertinimu, ar komisija neperžengė turimos vertinimo laisvės ribų (2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1623/2012).
Egzamino žodžiu metu klausimai pretendentams pateikiami, siekiant patikrinti pretendento gebėjimus atlikti valstybės tarnautojo pareigybės, dėl kurios vyksta konkursas, aprašyme nustatytas funkcijas. Teisėjų kolegija šioje byloje atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas tokiu reglamentavimu nėra nustatęs, jog klausimai egzamino žodžiu metu būtų pateikiami tik iš teisės aktų sąrašo. Teisės aktų išmanymas negali būti pakankamas pagrindas pripažinti, kad pretendentas pasižymi tokiomis asmeninėmis dalykinėmis savybėmis, kurių reikalaujama pareigybės aprašyme, pavyzdžiui, yra iniciatyvus, geba bendrauti, dirbti komandoje ir kt. (2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-781/2008, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 15, 2008, p. 146-152).
Vien konkurso egzamino žodžiu skaitmeninio garso įrašo dalies prasta kokybė, taip pat aplinkybė, kad visas konkurso skaitmeninis garso įrašas į kompiuterinę laikmeną buvo perkeltas ne iš karto, nėra pagrindas panaikinti sprendimą, kuriuo trečiasis suinteresuotas asmuo buvo pripažintas konkurso į valstybės tarnautojo pareigas laimėtoju (2011 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3241/2011).
Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, absoliutus draudimas pasišalinti net ir trumpam laiko tarpui iš egzamino raštu fiziologinių poreikių patenkinimui, prieštarautų Konstitucijos 21 straipsnio nuostatoms, ginančioms žmogaus orumą. Tačiau tokiais atvejais konkursą organizuojanti institucija privalo užtikrinti, kad pasišalinimo metu pretendentui į valstybės tarnybą nebūtų sudaryta galimybė susižinoti su kitais asmenimis ar pasinaudoti kita pagalba, susižinant atsakymus į testo klausimus. Taigi leidimas pretendentui pasišalinti iš egzamino raštu bei sugrįžti jo tęsti, kaip nurodė teisėjų kolegija, ne visais atvejais pažeidžia objektyvumo ir lygiateisiškumo principus kitų pretendentų atžvilgiu (2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1484/2008).
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalis įsakmiai nurodo, kad į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialiuosius reikalavimus, jokia išimtis iš šios nuostatos nėra numatyta. Todėl, kolegijos vertinimu, nustačius, kad konkursą laimėjęs asmuo neatitinka vieno iš specialiųjų reikalavimų bei nustačius, kad patys specialieji reikalavimai neatitinka teisės aktų, atsakovui (į pareigas priimančiam asmeniui) buvo pagrindas konstatuoti esminį procedūrinį pažeidimą ir netęsti priėmimo į pareigas konkurso būdu procedūros bei naikinti pažeidžiant procedūrą priimtą sprendimą. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies pažeidimas bei teisės aktų reikalavimų neatitinkančių specialiųjų reikalavimų nustatymas laikytini pakankamu pagrindu naikinti konkurso rezultatus, pagrįsta. Ginčijamą aktą priėmė kompetentingas asmuo, tai yra valstybės tarnautojus į pareigas priimantis asmuo. Be to, tai, kad pareiškėjai buvo leista dalyvauti konkurse, kad pareiškėja šį konkursą laimėjo, negalėjo pareiškėjai suformuoti teisėtų lūkesčių, jog ji bus priimta į valstybės tarnautojo pareigas. Viena vertus, pareiškėja, atsižvelgdama į pareigybės, į kurią pretendavo, pobūdį bei jai nustatytas funkcijas, keliamus specialius reikalavimus išsilavinimui, galėjo suvokti, kad gali iškilti neaiškumų dėl jos išsilavinimo tinkamumo. Antra vertus, pareiškėja galėjo žinoti, kad net ir laimėjus konkursą, dėl jo rezultatų kiti pretendentai gali pareikšti skundus, be to, galėjo žinoti, kad jos turimo išsilavinimo tinkamumas gali būti patikrintas ir po konkurso rezultatų paskelbimo (2006 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-800/2006).
2007 m. kovo 15 d. Vyriausiosjo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-415-289-07 pareiškėjas prašė teismo panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą pretendentų į savivaldybės administracijos statybos - urbanistikos skyriaus vyr. specialisto pareigas konkurso protokolą ir įpareigoti atsakovą organizuoti priėmimo į pareigas konkurso būdu paskutinį procedūros etapą - konkursą. Reikalavimą grindė tuo, kad daugiau nei trečdalis, tai yra 30 testo klausimų, paruoštų savivaldybės administracijos, buvo parengti ne iš teisės aktų sąrašo, kuris jam buvo įteiktas kaip konkurso pretendentui, ir kad egzamino žodžiu metu konkurso komisijos nariai jam pateikė klausimus, neatitinkančius pareigybės aprašyme numatytų funkcijų, taip pat teigė, kad buvo pažeistas Konkursų tvarkos aprašo 50 punktas. Teismas nurodė, kad priėmimo į valstybės tarnybą konkurso būdu teisinio reguliavimo vertinimas leidžia teigti, kad konkursas yra vientisas veiksmas, kurio procedūra apima visus Konkursų tvarkos apraše apibrėžtus etapus, o pretendento teisių pažeidimas viename iš konkurso procedūros etapų yra pagrindas pripažinti konkurso rezultatus negaliojančiais ir pradėti jį iš naujo, bet ne pakartoti tą procedūros etapą, kurio metu padarytas pažeidimas.
Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu.
1. Valstybės tarnautojai privalo:
1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų;
2) būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;
3) gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams;
4) tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis;
5) laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba;
6) laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių;
7) teisės aktų nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą;
8) mokytis šio Įstatymo nustatyta tvarka;
9) nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai;
10) nesinaudoti valstybės ar savivaldybių nuosavybe ne tarnybinei veiklai;
11) nedalyvauti šio Įstatymo 17 straipsnyje nurodytoje su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams, išskyrus kitą darbą, dirbamą turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą šio Įstatymo 161 straipsnyje nustatyta tvarka, jei tai netrukdys valstybės tarnautojui tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat savivaldybės tarybos nario ir profesinės sąjungos atstovo pareigų atlikimą.
2. Įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų.
1) į karjerą valstybės tarnyboje pagal turimą kvalifikaciją. Ši teisė garantuojama tik karjeros valstybės tarnautojams;
2) gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį, taip pat gauti įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu nustatytą atlyginimą:
a) už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose ir kitose komisijose (tarybose);
b) už darbą pagal sutartis, sudarytas su rinkimų, referendumo ir kitomis komisijomis (tarybomis);
c) už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis yra paskiriamas rengti teisės aktų projektus;
d) už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas ne tarnybos (darbo) metu arba tarnybos (darbo) laiku;
e) už dalyvavimą Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, kuriuose vykdoma su valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos misija ir tikslais susijusi veikla, jeigu už tą darbo laiką neturi būti mokamas valstybės tarnautojo darbo užmokestis iš valstybės biudžeto lėšų;
f) šio Įstatymo 17 straipsnio 1 punkte nurodytu atveju, taip pat kitą teisės aktų nustatyta tvarka mokamą atlyginimą;
3) į mokymą šio Įstatymo nustatyta tvarka už valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas;
4) į šio bei kitų įstatymų nustatytas atostogas;
5) į valstybinio socialinio draudimo pensiją, šio Įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas socialines ir kitas garantijas;
6) streikuoti, išskyrus valstybės tarnautojus, einančius valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas;
7) būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais, ne tarnybos (darbo) laiku, išskyrus valstybės tarnautojus, atliekančius savivaldybės tarybos nario pareigas, dalyvauti politinėje veikloje;
8) būti atleisti nuo tarnybinių pareigų dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų rinkimuose įstatymų nustatyta tvarka, paskelbus juos kandidatais, už tą laikotarpį negaudami darbo užmokesčio.
1) dėl paskyrimo ar išrinkimo į valstybės politiko, Europos Parlamento nario, Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybės institucijos ar įstaigos vadovo, kito Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybės pareigūno, Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybinės (nuolatinės) komisijos ar tarybos pirmininko, jo pavaduotojo ar nario, taip pat pagal specialų įstatymą įsteigtos komisijos, tarybos, fondo valdybos pirmininko ar nario, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo, valstybės tarnautojo statusą turinčio įstaigos vadovo, priimto į pareigas įstatymo nustatytai kadencijai, pareigas savo noru atsistatydino iš karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų, – per 3 mėnesius po paskyrimo (išrinkimo) į šias pareigas laikotarpio pabaigos ar kitaip nutrūkus jų įgaliojimams; tokios teisės neturi asmenys, kurių įgaliojimai eiti šiame punkte nurodytas pareigas nutrūko dėl priežasčių, susijusių su netinkamu pareigų vykdymu, nepatenkinamais tarnybinės veiklos rezultatais, ar už tarnybinius nusižengimus;
2) dėl darbo viešojo administravimo srityje tarptautinėje organizacijoje ar institucijoje, Europos Sąjungos institucijoje ar įstaigoje, Europos Komisijos ar Tarybos įsteigtoje institucijoje, Europos Komisijos ir Europos Sąjungos valstybių narių bendrai įsteigtoje organizacijoje (konsorciume), civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje (toliau – tarptautinė institucija) arba užsienio valstybės institucijoje savo noru atsistatydino iš karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų, – per 3 mėnesius nuo darbo tarptautinėje institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje pabaigos; tokios teisės neturi asmenys, kurie buvo atleisti iš tarptautinės institucijos arba užsienio valstybės institucijos dėl priežasčių, susijusių su netinkamu pareigų vykdymu ar nepatenkinamais tarnybinės veiklos rezultatais, ar už tarnybinius nusižengimus;
3) dėl išvykimo kartu su priimtu, perkeltu, paskirtu arba išrinktu darbui užsienyje sutuoktiniu (išskyrus diplomato statusą turintį sutuoktinį) savo noru atsistatydino iš karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų, – per 3 mėnesius po sutuoktinio perkėlimo laikotarpio pabaigos arba per 3 mėnesius nuo prašymo atkurti karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo statusą pateikimo dienos, jeigu toks prašymas pateikiamas nepasibaigus sutuoktinio perkėlimo laikotarpiui.
2004 m. birželio 16 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-577-04 teismas nagrinėjo teisės streikuoti taikymo apimtį valstybės tarnautojų atžvilgiu. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnyje nustatyta, kad teisės streikuoti apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas, t. y. teisė streikuoti gali būti įgyvendinta tik prisilaikant atitinkamų įstatymų reikalavimų. Ir priešingai, atitinkamų įstatymų reikalavimų nesilaikymas tokią veiką daro neteisėta.
VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 6 punktas taip pat atkartoja Konstitucijoje įtvirtintą teisę streikuoti, tačiau nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos, t. y. ši teisės norma yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir ja remiantis teisės streikuoti įgyvendinti negalima. Todėl, remiantis VTĮ 5 straipsnio nuostatomis, teisei streikuoti įgyvendinti turi būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normos. Iš DK X skyriaus matyti, kad teisė streikuoti gali būti įgyvendinta tik esant kolektyviniam darbo ginčui. Byloje nustatyta, kad streikavo tik pareiškėjas ir nestreikavo bei neorganizavo streiko kiti įstaigos, kurioje dirbo pareiškėjas, darbuotojai. Ši faktinė aplinkybė įrodo, kad pareiškėjas konstitucinę teisę streikuoti įgyvendino pažeisdamas DK reikalavimus, t. y. įgyvendino netinkamai, todėl jo veika pripažįstama neteisėta.
1. Valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą (toliau – dirbti kitą darbą), jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.
2. Sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo valstybės tarnautojo prašymu. Valstybės tarnautojų prašymai leisti dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį nagrinėjami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
3. Sprendimas dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį galioja vienerius metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu toks sprendimas priimtas dėl valstybės tarnautojo kito darbo Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, leidimas galioja iki projekto pabaigos. Valstybės tarnautoją perkėlus į kitas pareigas, pasikeitus jo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms, valstybės tarnautojas privalo pateikti naują prašymą leisti dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį.
4. Sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį priėmęs asmuo gali šį sprendimą atšaukti, jeigu atsiranda šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių toks leidimas negalėjo būti išduotas. Tokie sprendimai priimami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
5. Sprendimas neleisti valstybės tarnautojui dirbti kito darbo pagal darbo sutartį gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka.
Dėl leidimo dirbti kitą darbą kariui savanoriui
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 32 straipsniu, su kariais savanoriais sudaroma kario savanorio tarnybos sutartis.
Atsižvelgdami į kario savanorio teisinį statusą, manome, kad valstybės tarnautojui laisvu nuo tarnybos metu einant kario savanorio pareigas, neturėtų būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl leidimo dirbti kitą darbą išdavimo.
Kokiais atvejais nereikalingas leidimas dirbti kitą darbą
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnis nustato kokia veikla yra nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis. Kadangi vertimasis individualia veikla, žemės ūkio veikla bei valstybės tarnautojo buvimas autorių teisių arba gretutinių teisių subjektu pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, šiame straipsnyje nėra paminėti, manome, kad tokia veikla yra leistina. Tačiau, manytume, kad tuo atveju, jeigu šio darbo grafikas sutaptų su pagrindinės darbovietės darbo grafiku, reikėtų tai suderinti su vadovybe. Kalbant apie darbo laiką, paminėtina, kad, vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ 2.7 punktu, šalių susitarimu gali būti nustatytas atskiras valstybės tarnautojo darbo grafikas netaikant šiuo nutarimu nustatytų reikalavimų dėl darbo laiko pradžios, pabaigos ir kasdieninės darbo laiko trukmės. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, valstybės tarnautojų, naudojančių tarnybos laiką kitam darbui, darbo užmokestis apskaičiuojamas proporcingai valstybės tarnyboje dirbtam laikui.
Pažymime, kad mūsų nuomone Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio nuostatos dėl valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą taikomos valstybės tarnautojams, kurie dirba ar ketina įsidarbinti įmonėse, įstaigose ar organizacijose pagal darbo sutartį, o valstybės tarnautojui, kuris verčiasi individualia veikla, nori registruotis ūkininku arba yra autorių teisių arba gretutinių teisių subjektu pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, nereikia gauti valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens leidimo.
Be to, atkreipiame dėmesį, kad siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme yra nustatyti reikalavimai asmenims dirbantiems valstybinėje tarnyboje, kurie taikomi ir valstybės tarnautojams. Šių reikalavimų būtina paisyti vykdant ir Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje nepaminėtą (t. y. leistiną) veiklą.
Leidimas dirbti kitą darbą dalyvaujant projektuose
Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto e papunkčiu, valstybės tarnautojai turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį, taip pat gauti įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu nustatytą atlyginimą už dalyvavimą Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, kuriuose vykdoma su valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos misija ir tikslais susijusi veikla, jeigu už tą darbo laiką neturi būti mokamas valstybės tarnautojo darbo užmokestis iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo valstybės tarnautojo prašymu. Sistemiškai analizuodami minėtas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas manome, kad toks leidimas reikalingas tokiu atveju, jei valstybės tarnautojas tokiuose projektuose dalyvauja savo iniciatyva, t.y. jam nėra pavesta dalyvauti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad sprendimas dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, galioja iki projekto pabaigos.
Pagal Taisyklių 7 punktą, prašymų nagrinėjimui valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo sudaro nuolatinę komisiją; jeigu institucijoje ar įstaigoje yra veikianti profesinė sąjunga, į komisijos narių sąrašą turi būti įtrauktas šios profesinės sąjungos atstovas (šiuo aspektu - 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2541/2011, 2011 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3025/2011).
Administracinėse bylose buvo keliamas ir klausimas, ar tam tikra veikla patenka į sąvoką „kitas darbas" Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio prasme, taip pat kada tam tikras kitas darbas laikomas pradėtu dirbti. Pavyzdžiui, pareiškėjos - valstybės tarnautojos - veiksmai, pradėjus eiti savivaldybės rinkimų komisijos narės pareigas, buvo vertinti atitikties Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio reikalavimams aspektu. Administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos už tai, jog ji, kaip buvo nustatyta tarnybinio patikrinimo metu, turėdama nedarbingumo pažymėjimą ir neturėdama leidimo dirbti kitą darbą, pradėjo eiti Elektrėnų savivaldybės rinkimų komisijos Nr. 8 Beižionių rinkimų komisijos Nr. 7 narės pareigas. Vyriausiasis administracinis teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu bei įrodymų vertinimu, konstatavo, jog tarnybinio pažeidimo faktas neįrodytas, kadangi pareiškėja darbą minėtoje komisijoje faktiškai pradėjo kitą dieną po to, kai jai buvo išduotas leidimas dirbti kitą darbą, ir tik nuo tos dienos pradėjo gauti už šį darbą atlyginimą. Iš bylos matyti, kad „kito darbo" aspektu teisiškai reikšmingu yra ne pasižadėjimo eiti rinkimų komisijos nario pareigas pasirašymas, bet būtent faktinio darbo pradžios momentas ir laikotarpis, už kurį mokamas užmokestis. Šiuo atveju lemiamos reikšmės neturi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata, kad rinkimų komisijos narys pareigas rinkimų komisijoje pradeda eiti davęs rašytinį pasižadėjimą (2010 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1160/2010).
Aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog šioje nuostatoje numatytų išimčių iš bendrosios taisyklės (leisti dirbti kitą darbą) sąrašas nėra baigtinis, kas reiškia, kad aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, gali būti nustatytos ir teismo vertinamos individualiai kiekvienoje konkrečioje situacijoje, kai valstybės tarnautojas prašo išduoti leidimą dirbti kitą darbą. Taip pat Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad šioje normoje įvardytos (atskleistos) tokio leidimo išdavimo sąlygos (nesukėlimas viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudarymas prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskreditavimas valstybės tarnybos autoriteto, nekliudymas asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) suformuluotos hipotetiškai, kas reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl aptariamos teisės normos taikymo nurodytų sąlygų nustatymo aspektu, kiekvienu konkrečiu atveju būtina (pakanka) nustatyti, ar „kitame darbe" yra požymiai, atitinkantys minėtas sąlygas, ar šie požymiai gali būti vertinami kaip atsitiktiniai (t. y. gali atsirasti situacijose, iš esmės nebūdingose atliekant „kitą darbą"), ar jie turi sisteminį pobūdį (t. y. gali atsirasti periodiškai dėl „kito darbo" specifikos) (2008 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-185/2008; šiuo aspektu taip pat - 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-108/2011, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2541/2011 ir kt.).
Taigi sprendžiant klausimą dėl valstybės tarnautojo teisės dirbti kitą darbą, Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalies aspektu reikšmingos aplinkybės vertinamos individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, gavus valstybės tarnautojo prašymą išduoti leidimą. Tai, jog leidimas dirbti kitą darbą išduodamas ne abstrakčiai, o būtent konkrečiam darbui dirbti, akcentuota ir Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje, kurioje teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog išdavus jam leidimą dirbti kitą darbą - dėstyti Mykolo Riomerio universitete, šis leidimas galiojo ir darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje. Buvo pabrėžta, jog kiekvienu atveju leidimas dirbti kitą darbą išduodamas, išnagrinėjus konkretų prašymą, prie kurio turi būti pridėta institucijos, kurioje valstybės tarnautojas ketina įsidarbinti, pažyma apie funkcijas, kurias asmuo turėtų atlikti, darbo laiką; leidimą išduodantis asmuo kiekvienu atveju privalo įvertinti, ar papildomas darbas netrukdys vykdyti tiesioginių valstybės tarnautojo funkcijų, ar nekils interesų konflikto ir pan., todėl jam išduotas leidimas dėstyti universitete negali būti laikomas leidimu dirbti ir bet kokį kitą darbą (2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-262/2013).
Sprendžiant klausimą dėl galimybės valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą, paprastai analizuojamos tiek jo, kaip valstybės tarnautojo, atliekamos funkcijos pagal pareigybės aprašymą, tiek ir planuojamas kito darbo pobūdis, tokiu būdu vertinant, ar nėra Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, ribojančių valstybės tarnautojo teisę dirbti kitą darbą. Pavyzdžiui, nagrinėdama ginčą dėl pareiškėjo siekio suderinti darbą teisėjo padėjėju (valstybės tarnautoju) ir darbą Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiuoju specialistu-teisininku ir pritaikiusi minėtus Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalies aiškinimo kriterijus byloje nagrinėjamai situacijai, teisėjų kolegija nurodė, kad teismas yra speciali valstybės institucija, skirta vykdyti teisingumą ir privalo būti nepriklausoma (Konstitucijos 109 str.); toks Konstitucijoje pateiktas teismo apibūdinimas savaime formuoja visuomenės požiūrį į teismą ir išskirtinį dėmesį šiai institucijai. Todėl teismo tarnautojo (teisėjo padėjėjo) darbas specialistu - teisininku kitoje įstaigoje ar įmonėje („kitas darbas") visuomenės požiūriu gali būti traktuojamas kaip prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais buvimas ir tuo pačiu gali diskredituoti teismo autoritetą. Tokia išvada buvo padaryta taip pat teismui atsižvelgus į teisininko kitoje įstaigoje ar įmonėje darbo specifiką, kuri siejama su būtinumu vienokiu ar kitokiu būdu spręsti teisinius konfliktus, būtinumu sekti atitinkamą teismų praktiką ir į ją atsižvelgti ir pan. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo argumentai dėl situacinio galimų viešųjų ir privačių konfliktų pobūdžio (t. y. kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje tokį konfliktą būtų galima išspręsti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio nustatytu būdu - pareiškiant apie nusišalinimą) nepašalina nurodytų aplinkybių ir nepaneigia nurodyto jų vertinimo, todėl kolegija pripažino juos nereikšmingais nagrinėtai bylai. Dėl nurodytų argumentų Vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundas dėl atsakovo sprendimo neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti kitą darbą panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą dėl leidimo dirbti kitą darbą (2008 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143- 185/2008).
Kitoje byloje Vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs, jog pareiškėjos -valstybės tarnautojos, dirbančios Klaipėdos apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, funkcijos pagal pareigybės aprašymą susijusios su pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų kontrole, o įmonė, kurioje pareiškėja siekė įsidarbinti administratore, pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju yra registruota Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiklos teritorijoje, konstatavo, jog jos, kaip valstybės tarnautojos, pareigos yra (arba gali būti) susijusios su minėtos įmonės kontrole, veiklos priežiūra ar kokių nors kitų sprendimų dėl įmonės priėmimu, kas lemia, jog jos darbas šioje įmonėje kliudytų tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-914/2009).
Ir priešingai, įvertinęs, jog statutinio valstybės tarnautojo atliekamų valstybės tarnyboje pareigų pobūdis, t. y. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apylinkės inspektoriaus pareigos, tiesiogiai vykdomos apibrėžtoje teritorijoje - Tauragės mieste arba jo rajone, o kitą darbą (taksi įmonėje) jis siekia dirbti Kauno miesto ir Kauno rajono apylinkėse, Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog ši aplinkybė - darbų atlikimas skirtingose pagal administracinį suskirstymą teritorijose - neduoda pagrindo išvadai, jog pareiškėjui atliekant papildomą darbą, galės sistemingai kilti betarpiškas ir pastovus konfliktas tarp pareiškėjo darbo, dirbamo valstybės tarnyboje, ir darbo, kurį jis siekia papildomai dirbti. Todėl buvo konstatuota, jog pagal administracinių teismų praktiką aptariami konfliktai, kurie gali būti vertinami ne kaip sisteminio, o atsitiktinio pobūdžio, Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalies prasme nesudaro pagrindo riboti asmens teisę be darbo valstybės tarnyboje dirbti ir kitą darbą (2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-182/2011).
Administracinėje byloje Nr. A261-586/2008, sprendžiant klausimą dėl atsakovo Valstybinės ligonių kasos sprendimo neišduoti pareiškėjai leidimo dirbti kitą darbą, galimybė suderinti valstybės tarnautojo pareigas su darbu kitoje darbovietėje, o būtent - darbu VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje 0,25 etato slenkančiu grafiku, buvo vertinama iš esmės darbo laiko aspektu. Pareiškėja, prašydama išduoti leidimą dirbti darbą, pateikė Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės raštą apie planuojamą pareiškėjos darbo laiką - kiekvieno mėnesio antrą šeštadienį nuo 8.00 val. iki sekmadienio 8.00 val., ir kiekvieno mėnesio ketvirtą šeštadienį nuo 15.00 val. iki sekmadienio 8.00 val. Teisėjų kolegija pripažino, jog nuolatinė komisija, pasiūliusi pareiškėją į pareigas priėmusiam asmeniui neišduoti pareiškėjai leidimo dirbti kitą darbą, padarė pagrįstą išvadą, jog darbas ligoninėje konkrečiu atveju, atsižvelgus į informaciją apie planuojamą pareiškėjos darbo laiko grafiką, kliudys pareiškėjai tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nes nurodytais metais (2007 m.) bus atvejų, kai poilsio dienas perkėlus į kitas darbo dienas, šeštadieniais bus darbo dienos, kuriomis pareiškėja privalės vykdyti valstybės tarnautojo pareigas, ir, atitinkamai, dėl to negalėtų dirbti kito darbo. Taip pat, įvertinusi nurodytą informaciją apie planuojamą darbo laiką, teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos išvadą, jog valstybės tarnautojui taikytinos Darbo kodekso normos, reglamentuojančios poilsio laiką, taip pat ir Darbo kodekso 161 straipsnio 5 dalis, pagal kurią savaitės nepertraukiamasis poilsis turi trukti ne mažiau kaip 35 valandas. Taigi pažymėjusi, jog tais savaitgaliais, kuriais pagal pateiktą informaciją pareiškėja turėtų dirbti ligoninėje, jos nepertraukiamas poilsis truktų tik 24 valandas, teisėjų kolegija sprendė, jog ir dėl šios aplinkybės leidimas dirbti pareiškėjai kitą darbą negali būti išduodamas (2008 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-586/2008).
Su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnyje, tam tikrais aspektais susijęs ir šio įstatymo 17 straipsnis, nustatantis su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamą veiklą. Nagrinėjant administracinį ginčą, kilusį dėl valstybės tarnautojai paskirtos tarnybinės nuobaudos - griežto papeikimo, paskirto už tai, jog ji, be kita ko, ėjo uždarosios akcinės bendrovės direktorės pareigas, taip pažeisdama Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą128, buvo sprendžiamas klausimas ir dėl pareiškėjai išduoto leidimo dirbti kitą darbą atšaukimo. Byloje nustatyta, jog pareiškėjai buvo išduotas leidimas po darbo valandų dirbti kitą - įmonės (uždarosios akcinės bendrovės) finansų direktorės - darbą, remiantis pareiškėjos prašymu bei įmonės pažyma, kurioje nurodyta, jog ji bus atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, darbo užmokesčio skaičiavimą, personalo dokumentų tvarkymą, įvairių dokumentų rengimą. Tačiau buvo nustatyta, jog tam tikrą laikotarpį pareiškėja laikinai buvo paskirta eiti įmonės direktoriaus pareigas, kadangi pagal finansų direktoriaus pareiginę instrukciją, nesant direktoriaus (komandiruotė, atostogos, liga ir t.t.), jį pavaduoti pavesta finansų direktoriui. Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog bendrovės direktorius, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu paskirtas eiti pareigas - išrinktas akcininkų ar laikinai paskirtas eiti pareigas - veikia kaip bendrovės vienasmenis valdymo organas ir atlieka jo kompetencijai priskirtus veiksmus ne tik bendrovės viduje, bet ir santykiuose su kitais teisės subjektais, privalo veikti pagal tos bendrovės valdymo organų sprendimus, jo veikla turi atitikti tos bendrovės, o ne viešuosius interesus, jis privalo būti lojalus šiai bendrovei, todėl pareiškėjos buvimas bendrovės direktore yra nesuderinamas su valstybės tarnautojo veikla. (2011 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3372/2011).
Pavyzdžiui, administracinėse bylose Nr. A492-2541/2011 ir Nr. A662-3025/2011 buvo keliamas klausimas dėl sprendimų, kuriais Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos dirbusiems valstybės tarnautojams buvo panaikinti leidimai dirbti kitą darbą bei nesuteikta teisė dirbti kitą darbą. Minėti sprendimai buvo grindžiami, be kita ko, ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pateikta rekomendacija dėl galimo interesų konflikto atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje (pareiškėjai šiose bylose dirbo ar ketino dirbti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose - UAB sanatorijoje „Pušyno kelias", VšĮ Sapiegos ligoninėje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje) ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje (t. y. Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje). Vyriausioji tarnybinės etikos komisija šioje rekomendacijoje išdėstė nuomonę, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija negali kelti visuomenės pasitikėjimo, kai pusė jos darbuotojų dirba įvairiose kontroliuojamose institucijose, todėl tokio pobūdžio leidimų išdavimas gresia sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolę vykdančio subjekto diskreditavimu - visuomenės akyse akivaizdžiai kenkia institucijos autoritetui ir griauna pasitikėjimą ja. Jei galimas interesų konfliktas yra vienkartinio (atsitiktinio) pobūdžio ir asmuo turi galimybę nusišalinti nuo sprendimo priėmimo procedūrų, susijusių su interesų konfliktą keliančiu asmeniu (kai tarnautojui pagal jo pareigybės aprašymą gali tekti atlikti tam tikrus veiksmus, kurie būtų susiję su įmone, kurioje papildomai dirba, bet institucijoje yra žmogus, galintis jį pakeisti), jam gali būti suteiktas leidimas dirbti papildomą darbą. Tai reiškia tam tikrą įstaigos vadovo diskreciją, kai jis, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes - tarnybos paskirtį, kompetenciją, konkrečių pavedimų dažnumą, pobūdį, papildomai dirbančių asmenų skaičių, įvertinęs situaciją dėl pakeitimo, kaip dažnai tai tektų daryti, ar nenukentėtų dėl to darbo organizavimas, institucijos prestižas ir pan., gali priimti sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą. Vyriausiasis administracinis teismas minėtose bylose konstatavo, jog priimant nurodytus sprendimus, buvo pagrįstai atsižvelgta į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos rekomendacijas dėl galimo interesų konflikto, bei buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės - pareiškėjų valstybės tarnyboje turimi administraciniai įgaliojimai sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų atžvilgiu, grėsmė, kad tarnybinė informacija galėtų būti panaudota ne tarnybos tikslams, visuomenės pasitikėjimas valdžios įstaigomis, - todėl sprendimus panaikinti leidimus dirbti kitą darbą bei nesuteikti teisės dirbti kitą darbą pripažino pagrįstais (2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2541/2011, 2011 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3025/2011).
Valstybės tarnautojui neleidžiama:
1) būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu, išskyrus atvejus, kai šiuo nariu jis yra išrinktas ar paskirtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos įgaliojimu, taip pat gauti atlyginimą ar kitas išmokas už įmonės organo nario veiklą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Valstybės tarnautojui, kuris yra išrinktas (paskirtas) įmonės organo nariu, už šią veiklą skirtas atlyginimas ar kitos išmokos pervedami į valstybės biudžetą, kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš valstybės biudžeto, arba į savivaldybės biudžetą, – kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš savivaldybės biudžeto;
2) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje jis eina pareigas, vardu sudaryti sandorius su individualiomis (personalinėmis) įmonėmis, ūkinėmis bendrijomis, kurių savininkas, tikrasis narys ar komanditorius yra jis pats arba jo sutuoktinis, artimasis giminaitis (artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys) ar asmuo, su valstybės tarnautoju susijęs svainystės ryšiais (svainystės ryšiais laikomas santykis tarp vieno sutuoktinio ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio, podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios) bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar motinos ir žmonos tėvo ar motinos), taip pat sudaryti sandorius su akcinėmis bendrovėmis, kuriose jis pats arba jo sutuoktinis, artimasis giminaitis ar asmuo, susijęs su valstybės tarnautoju svainystės ryšiais, turi ar valdo pagal kito asmens įgaliojimą daugiau negu 10 procentų įstatinio kapitalo arba akcijų;
3) atstovauti Lietuvos ir užsienio valstybių įmonėms, užsienio valstybių institucijoms ar įstaigoms, už Lietuvos ar užsienio valstybių įmonių lėšas vykti į užsienį, mokytis ar kitaip naudotis jų lėšomis. Draudimas atstovauti užsienio valstybių institucijoms ir įstaigoms netaikomas į pareigas šiose institucijose ar įstaigose pagal šio Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį perkeltam valstybės tarnautojui;
4) dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, taip pat gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, jeigu tai sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą valstybės tarnyboje, sudaro prielaidas valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, diskredituoja valstybės tarnybos autoritetą, kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai yra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai yra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti už jį darbo užmokesčio ar atlyginimo;
5) eiti daugiau negu vienerias valstybės tarnautojo pareigas, dirbti pagal darbo sutartį valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje jis eina valstybės tarnautojo pareigas, taip pat gauti iš jos kitų pajamų negu darbo užmokestis ir šiame įstatyme nustatytos išmokos, kompensacijos ir pašalpos. Seimo nario padėjėjas-sekretorius gali dirbti pas tą patį Seimo narį, pas kitą Seimo narį, priklausantį tai pačiai Seimo frakcijai, padėjėju-sekretoriumi ir Seimo frakcijos, kuriai priklauso Seimo narys, referentu, bet jo darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų.
Dėl galimybės būti įmonės vadovu ar akcininku
Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, valstybės tarnautojui neleidžiama būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu. Šios Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos atsirado tuo metu, kai galiojo Įmonių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 14-395; 2003, Nr. 74-3429), kurio 2 straipsnyje įmonė buvo apibrėžta kaip savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai.
Valstybės tarnybos departamentas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2011 m. liepos 7 d. raštu Nr. 27D-1767 kreipėsi į Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją prašydamas paaiškinti, kokiu būdu asmuo, turintis 100 procentų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) akcijų, gali tapti UAB vadovu.
Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2011 m. liepos 15 d. raštu Nr. (13.3-31)-3-3797 informavo, kad vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Todėl asmuo, turinti 100 procentų bendrovės akcijų ir kartu esantis šio juridinio asmens vadovu turėjo būti renkamas vadovaujantis minėta nuostata. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės tokių pareigų eiti.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta aukščiau, bei sistemiškai analizuodami teisės aktų nuostatas manome, kad valstybės tarnautojas turi teisę būtų UAB akcininku, tačiau jam neleidžiama būti UAB vadovu.
VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojui neleidžiama būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu, išskyrus atvejus, kai šiuo nariu jis buvo išrinktas ar paskirtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos įgaliojimu. Todėl valstybės tarnautojai gali būti savivaldybės kontroliuojamų uždarųjų akcinių bendrovių valdybų nariais, nepriklausomai nuo savivaldybės turimų akcijų skaičiaus. Atkreiptinas dėmesys, kad už šią veiklą skirtas atlyginimas ar kitos išmokos pervedami į valstybės biudžetą, kai valstybės tarnautojui mokamas darbo užmokestis iš valstybės biudžeto, ar savivaldybės biudžetą, kai valstybės tarnautojui mokamas darbo užmokestis iš savivaldybės biudžeto.
1. Karjeros valstybės tarnautojas, laimėjęs konkursą į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, ne vėliau kaip per 17 kalendorinių dienų nuo jo prašymo perkelti jį į laimėtas pareigas pateikimo dienos perkeliamas į šias pareigas jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu. Karjeros valstybės tarnautojas, laimėjęs konkursą į įstaigos vadovo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, ne vėliau kaip per 17 kalendorinių dienų nuo prašymo perkelti jį į laimėtas pareigas pateikimo įstaigos vadovą į pareigas priimančiam asmeniui dienos šio asmens sprendimu perkeliamas į laimėtas pareigas.
2. Karjeros valstybės tarnautoją, laimėjusį konkursą į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, į pareigas priima šioje institucijoje ar įstaigoje į pareigas priimantis asmuo, gavęs valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje karjeros valstybės tarnautojas ėjo pareigas, sprendimą dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, kurioje valstybės tarnautojas laimėjo konkursą. Šioje dalyje nurodytas sprendimas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje karjeros valstybės tarnautojas ėjo pareigas, priimamas ne vėliau kaip per 17 kalendorinių dienų nuo karjeros valstybės tarnautojo prašymo perkelti jį į laimėtas pareigas šiai institucijai ar įstaigai pateikimo dienos.
3. Karjeros valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu į specialiojo atašė pareigas perkeliamas Vyriausybės tvirtinamų Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatų nustatyta tvarka.
4. Į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu tik tuo atveju, kai karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – vertinimo komisija) ir jis atitinka tos pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu, kai jį įvertina vertinimo komisija ir jis atitinka tos pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus.
5. Kai yra tarnybinė būtinybė, karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį laikinai perkelti į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje.
6. Karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį laikinai perkelti į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje, kai yra tarnybinė būtinybė ir institucijų ar įstaigų vadovai šį klausimą suderina.
7. Kai yra tarnybinė būtinybė, karjeros valstybės tarnautojas gali būti laikinai perkeltas į įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje į šias pareigas priimančio asmens sprendimu.
8. Karjeros valstybės tarnautoją laikinai perkelti į kitas pareigas galima tik jo rašytiniu sutikimu, išskyrus karo padėties, nepaprastosios padėties ar ypatingų situacijų atvejus.
9. Karjeros valstybės tarnautojas šio straipsnio 1–8 dalyse nurodytais atvejais ir sąlygomis į pareigas, kurių pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, perkeliamas tik tada, kai yra kompetentingos valstybės institucijos išvada, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
10. Į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu), laikinai negalinčiu eiti pareigų, pareigas kitas karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas, iki grįš negalintis eiti pareigų valstybės tarnautojas. Kitais atvejais laikinai perkeltas į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojas negali būti ilgiau negu vienerius metus per penkerius tarnybos metus.
11. Į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu), laikinai negalinčio eiti pareigų, pareigas kitas karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas, iki grįš negalintis eiti pareigų valstybės tarnautojas. Kitais atvejais laikinai perkeltas į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojas negali būti ilgiau negu vienerius metus per penkerius tarnybos metus. Šis reikalavimas netaikomas valstybės tarnautojo laikino perkėlimo, uždraudus jam dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, atvejais.
Dėl STT informacijos pateikimo perkeliant asmenį pagal Valstybės tarnybos įstatymo 18, 19, 20 straipsnių nuostatas į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodytas pareigas
Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) 18 straipsnyje nustatytas karjeros valstybės tarnautojų perkėlimas į kitas valstybės tarnautojų pareigas laimėjus konkursą, perkėlimas į aukštesnes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojų pareigas po karjeros valstybės tarnautojų vertinimo ir laikinas perkėlimas į kitas valstybės tarnautojų pareigas.
Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnyje nustatytas valstybės tarnautojų perkėlimas į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat į pareigas tarptautinėse institucijose ir užsienio valstybių institucijose bei perkėlimas dirbti į specialiąsias misijas.
Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje nustatytas karjeros valstybės tarnautojų ir įstaigos vadovų tarnybinis kaitumas.
Pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297; 2011, Nr. 57-2703) 9 straipsnio 6 dalį rašytinio prašymo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, kurį į pareigas skiria Respublikos Prezidentas, Seimas, Seimo Pirmininkas, Vyriausybė arba Ministras Pirmininkas, taip pat asmenis, kuriuos rengiamasi skirti į viceministrų, ministerijų kanclerių, savivaldybių administracijos direktorių ir jų pavaduotojų, prokurorų, valstybės ar savivaldybių įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų, valstybės ar savivaldybių įstaigų padalinių vadovų ir jų pavaduotojų (taikoma struktūriniam padaliniui, nesančiam kitame struktūriniame padalinyje), strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių valstybės įmonių ir akcinių bendrovių bei nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių vadovų ir jų pavaduotojų, valstybės ar savivaldybių įmonių, kuriose valstybei ar savivaldybei priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, vadovų ir jų pavaduotojų pareigas, pateikimas yra privalomas.
Pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 91 straipsnio 1 dalį rašytinio prašymo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, kurį Vyriausybė siūlo į pareigas Europos Sąjungos ar tarptautinėse teisminėse ir kitose institucijose, pateikimas yra privalomas.
Rekomendacijų dėl kreipimosi į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, arba apie asmenį, kurį į pareigas Europos Sąjungos ar tarptautinėse institucijose teikia Lietuvos Respublika, pateikimo, patvirtintų Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus2011 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 2-366 (Žin., 2011, Nr. 129-6127) 2.2 punkto 1 išnašoje yra nurodyta, kad nuostata dėl kreipimosi su rašytiniu prašymu į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl informacijos apie asmenį pateikimo privalomumo asmenį rengiantis skirti į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodytas pareigas, taikytina ir tais atvejais, kai asmuo į nurodytas pareigas perkeliamas.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad jei asmenį pagal Valstybės tarnybos įstatymo 18,19, 20 straipsnių nuostatas yra numatoma perkelti į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje numatytas pareigas, rašytinio prašymo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, pateikimas yra privalomas.
Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje ir 91 straipsnio 1 dalyje neišskiriamas laikinas asmens skyrimas į pareigas (kuris, STT nuomone, apima ir perkėlimą). Todėl, po prašymo (Specialiųjų tyrimų tarnybai dėl informacijos apie asmenį) pateikimo ir, po informacijos apie asmenį iš Specialiųjų tyrimų tarnybos gavimo, įvertinimo, asmenį laikinai perkėlus į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodytas pareigas, jis pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 8 dalies nuostatas laikytinas paskirtu į pareigas asmeniu. Toks asmuo Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 10 dalies prasme, laikytinas pareigas einančiu asmeniu. Atitinkamai prašymas Specialiųjų tyrimų tarnybai pateikti informaciją apie tokį asmenį, dėl jo einamų Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodytų pareigų, turi būti motyvuotas ir paremtas duomenimis, keliančiais abejonių dėl asmens, apie kurį prašoma pateikti informaciją, tinkamumo einamoms pareigoms.
Dėl perkėlimo pagal tarnybinę būtinybę laikotarpio
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 10 dalį, kitais atvejais į kitas pareigas laikinai perkeltas karjeros valstybės tarnautojas jose negali eiti pareigų ilgiau negu vienerius metus per penkerius tarnybos metus. Sistemiškai vertinant Valstybės tarnybos įstatymą manytina, kad vienerių metų laikotarpis skaičiuojamas nepriklausomai nuo perkėlimų skaičiaus, t. y. valstybės tarnautojas per penkerius tarnybos metus gali būti laikinai perkeltas į daugiau negu vienas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tačiau šiose pareigose išbūtas laikas negali viršyti 1 metų per penkerius tarnybos metus.
1. Statutinį valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį laikinai perkelti į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje, kai yra tarnybinė būtinybė ir institucijų ar įstaigų vadovai šį klausimą suderina.
2. Statutinį valstybės tarnautoją laikinai perkelti į kitas pareigas galima tik jo rašytiniu sutikimu, išskyrus karo padėties, nepaprastosios padėties ar ypatingų situacijų atvejus.
3. Statutinis valstybės tarnautojas šiame straipsnyje nurodytais atvejais ir sąlygomis į pareigas, kurių pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, perkeliamas tik tada, kai yra kompetentingos valstybės institucijos išvada, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
4. Laikinai perkeltam į kitas pareigas statutiniam valstybės tarnautojui mokamas ne mažesnis kaip iki perkėlimo nustatytas darbo užmokestis.
Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo ar pakaitinio politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo rašytiniu prašymu, suderintu su jį pasirinkusiu valstybės politiku ar kolegialia valstybės institucija, jis gali būti perkeltas į kitas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo ar pakaitinio politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje į šias pareigas priimančio asmens sprendimu, jeigu pretendentas atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.
1. Valstybės tarnautojui, kurio pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, uždraudus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir paslapčių subjekto vadovui ar jo įgaliotam asmeniui nusprendus, kad tas valstybės tarnautojas negali vykdyti pavestų funkcijų nesinaudodamas įslaptinta informacija, šis tarnautojas gali būti laikinai perkeltas į kitas valstybės tarnautojo pareigas, kurių pareigybės aprašyme nėra nustatytas specialusis reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija:
1) karjeros valstybės tarnautojas – į to paties lygio ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas;
2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – į to paties lygio ar žemesnes politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas;
3) įstaigos vadovas – į to paties lygio ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas;
4) statutinis valstybės tarnautojas – į to paties lygio ar žemesnes statutinio, karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas.
2. Valstybės tarnautojas gali būti laikinai perkeltas į kitas pareigas, jeigu jis atitinka jo pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.
3. Valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje.
4. Valstybės tarnautojas į kitas pareigas laikinai perkeliamas jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu. Valstybės tarnautojas laikinai perkeliamas į kitas pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje tik suderinus šį klausimą su šios institucijos ar įstaigos vadovu.
5. Valstybės tarnautoją laikinai perkelti į kitas pareigas galima tik jo rašytiniu sutikimu, išskyrus karo padėties, nepaprastosios padėties ar ypatingų situacijų atvejus.
6. Valstybės tarnautojas į kitas pareigas laikinai perkeliamas ne ilgesniam kaip Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje nustatytam asmens kandidatūros tikrinimo laikotarpiui.
7. Laikinai perkeltam į kitas pareigas valstybės tarnautojui mokamas ne mažesnis kaip iki perkėlimo nustatytas darbo užmokestis.
1. Karjeros valstybės tarnautojas arba statutinis valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu gali būti perkeltas į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat dirbti į specialiąsias misijas.
2. Karjeros valstybės tarnautojas arba statutinis valstybės tarnautojas į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas, kurių pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, perkeliamas tik tada, kai yra kompetentingos valstybės institucijos išvada, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
3. Atsižvelgiant į delegavimą į tarptautines institucijas ir užsienio valstybių institucijas reglamentuojančius teisės aktus, karjeros valstybės tarnautojas arba statutinis valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu gali būti laikinai perkeltas į pareigas tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje. Pretenduojantys būti laikinai perkelti į šias pareigas valstybės tarnautojai atrenkami Vyriausybės nustatyta tvarka.
4. Paprastai pagal šio straipsnio 1 ar 3 dalį perkeltas valstybės tarnautojas kitas pareigas gali eiti ne ilgiau kaip trejus metus, jeigu tarptautinė sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip.
5. Karjeros valstybės tarnautojas arba statutinis valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, jeigu jis atitinka pareigybės, į kurią perkeliama, aprašyme nustatytus specialius reikalavimus.
6. Karjeros valstybės tarnautojų arba statutinių valstybės tarnautojų perkėlimo į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas ir atšaukimo iš šių pareigų tvarką, socialinių garantijų tarnybos užsienyje metu ypatumus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.
1. Kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Gali būti sukeistos dviejų tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigos, jeigu jie to prašo.
2. Pakaitinis karjeros valstybės tarnautojas, išskyrus pakaitinį karjeros valstybės tarnautoją, priimtą į pareigas, iki šio Įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, jo prašymu gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.
3. Valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais, jeigu jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.
4. Įstaigos vadovas (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) jo prašymu gali būti perkeltas į kitas laisvas tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.
5. Valstybės tarnautojas ir įstaigos vadovas į šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytas pareigas, kurių pareigybės aprašyme yra nustatytas specialusis reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, perkeliamas tik tada, kai yra kompetentingos valstybės institucijos išvada, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
6. Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato Vyriausybė.
Išmokos perkeliant pagal tarnybinę būtinybę
Sistemiškai analizuodami teisės aktų nuostatas, manome, kad perkeliant valstybės tarnautoją pagal Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, jam perkėlimo dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos.
Sprendžiant klausimą dėl atsiskaitymo su perkeliamu valstybės tarnautoju už nepanaudotas atostogas, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatą turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso (toliau – DK) 177 straipsnio nuostatomis, kuriame nustatyta, kad jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.
Atsižvelgdami į tai, manome, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalies formuluotė „visos jam priklausančios pinigų sumos“ apima ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (kaip ir kompensaciją už netarnybinio automobilio naudojimą tarnybos reikmėms pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 8 dalį, išmokas už mokymosi, komandiruotės išlaidas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43straipsnio 9 dalį ir pan.).
Dėl seniūno priėmimo į pareigas
Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kiti įstatymai (išskyrus statutus, Diplomatinės tarnybos įstatymą, Korupcijos prevencijos įstatymą, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą ir Vietos savivaldos įstatyme, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme ir Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme nustatytas įstaigos vadovų priėmimo į pareigas sąlygas) nustato kitokias priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas sąlygas, taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Šioje bendroje Valstybės tarnybos įstatymo normoje įstatymų leidėjas įtvirtino Valstybės tarnybos įstatymo viršenybę reglamentuojant valstybės tarnautojų priėmimą į pareigas, taip pat nurodė įstatymus, kurie nustato specialią valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas tvarką.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatas, seniūną į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymu ir Valstybės tarnybos įstatymu. Į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. Pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisija sudaroma iš 7 narių; ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 4 šios komisijos nariai turi būti tos seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai – seniūnaičiai.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-401-12 konstatavo, jog Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis vertintina kaip specialioji norma. Tais atvejais, kai teisinio reguliavimo srityje konkuruoja bendrosios ir specialiosios normos, taikomas principas lex specialis derogat generali (specialus įstatymas pakeičia bendrąjį). Šio teisės doktrinoje suformuluoto principo esmė ta, kad esant bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (numato tam tikras išimtis iš bendrų elgesio taisyklių, t. y. esant skirtingoms sąlygoms konkretizuoja bendrųjų normų įgyvendinimo tvarką). Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2013 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-804-13 konstatavo, kad seniūno priėmimo į pareigas tvarkos aiškinimas Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintų teisės normų pagrindu paneigia ir teisės normų konkurenciją. Šiuo atveju nėra tos situacijos, kai tuos pačius visuomeninius santykius reguliuoja viena kitai prieštaraujančios teisės normos ir yra susiduriama su teisės taikymo problematika (pagal teisės doktriną, jei yra bendrų ir specialių teisės normų konkurencija, taikomos specialios teisės normos).
Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas ir formuojamą teismų praktiką, manome, kad į seniūno pareigas gali būti priimama tik vadovaujantis specialia teisės norma – Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, t. y. į seniūno pareigas gali būti priimama tik konkurso būdu, karjeros valstybės tarnautojai vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 ir 20 straipsniais negali būti perkelti į seniūno pareigas.
1. Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės yra trys; aukščiausia yra pirma, žemiausia – trečia kvalifikacinė klasė.
2. Priimant valstybės tarnautojus į pareigas, vertinimo būdu jiems gali būti suteikiama trečia kvalifikacinė klasė. Šiuo atveju netaikomas 22 straipsnio 12 dalyje nustatytas 10 darbo dienų pranešimo terminas.
1. Vertinama įstaigų vadovų (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu), karjeros valstybės tarnautojų ir pakaitinių valstybės tarnautojų, priimtų į karjeros valstybės tarnautojų pareigas, tarnybinė veikla.
2. Įstaigos vadovo ir karjeros valstybės tarnautojo, einančio valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos administracijos ar struktūrinio padalinio vadovo (toliau – įstaigos padalinio vadovas) pareigas, tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jo kvalifikaciją ir gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pasiektus rezultatus, vykdant atitinkamai jo vadovaujamai valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai arba vadovaujamam įstaigos padaliniui suformuluotas užduotis.
3. Karjeros valstybės tarnautojo (išskyrus įstaigos padalinio vadovą) tarnybinės veiklos ir pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją bei pasiektus rezultatus, vykdant jiems suformuluotas užduotis.
4. Valstybės tarnautojo tarnybinė veikla vertinama kiekvienais metais, jeigu valstybės tarnautojas ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus eina pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje yra vertinama jo tarnybinė veikla.
5. Įstaigos vadovo tarnybinę veiklą vertina šį valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, o kai įstaigos vadovą į pareigas priima kolegiali institucija, – šios institucijos vadovas. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą ir pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina jų tiesioginis vadovas.
6. Įstaigos vadovą į pareigas priimantis asmuo, o kai įstaigos vadovą į pareigas priima kolegiali institucija, – šios institucijos vadovas, tiesioginis karjeros valstybės tarnautojo ar pakaitinio valstybės tarnautojo vadovas (toliau – tiesioginis vadovas) valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina:
1) labai gerai;
2) gerai;
3) patenkinamai;
4) nepatenkinamai.
7. Jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai, jo teisinė padėtis nesikeičia ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra baigiamas, išskyrus atvejį, kai šis valstybės tarnautojas prašo, kad jo tarnybinę veiklą vertintų vertinimo komisija.
8. Jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina labai gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai, valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina vertinimo komisija.
9. Tiesioginis vadovas, įvertinęs įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, vertinimo komisijai teikia valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą su vienu iš šio straipsnio 14 dalyje nurodytų siūlymų. Tiesioginis vadovas, įvertinęs pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, vertinimo komisijai teikia valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą su vienu iš šio straipsnio 15 dalyje nurodytų siūlymų.
10. Tiesioginis vadovas, įvertinęs valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą patenkinamai, vertinimo komisijai teikia valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą su vienu iš šio straipsnio 17 dalyje nurodytų siūlymų.
11. Tiesioginis vadovas, įvertinęs įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, vertinimo komisijai teikia valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą su vienu iš šio straipsnio 18 dalyje nurodytų siūlymų. Tiesioginis vadovas, įvertinęs pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, vertinimo komisijai teikia valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą su siūlymu atleisti pakaitinį valstybės tarnautoją iš pareigų.
12. Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar įstaigos vadovą į pareigas priimančios kolegialios institucijos vadovas apie būsimą valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą vertinimo komisijoje ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki vertinimo pradžios praneša valstybės tarnautojui ir valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai.
13. Vertinimo komisija valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą gali įvertinti:
1) labai gerai;
2) gerai;
3) patenkinamai;
4) nepatenkinamai.
14. Vertinimo komisija, įvertinusi įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo:
1) suteikti įstaigos vadovui ar karjeros valstybės tarnautojui trečią arba nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę arba
2) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, arba
3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir suteikti jam ne aukštesnę negu turėtą kvalifikacinę klasę, arba
4) įstaigos vadovui ar karjeros valstybės tarnautojui palikti turimą pirmą (aukščiausią) kvalifikacinę klasę ir skirti jam pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą, arba
5) taikyti šio Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas skatinimo priemones.
15. Vertinimo komisija, įvertinusi pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo:
1) suteikti pakaitiniam valstybės tarnautojui trečią kvalifikacinę klasę arba
2) palikti pakaitiniam valstybės tarnautojui turimą kvalifikacinę klasę ir skirti jam pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą, arba
3) taikyti šio Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas skatinimo priemones.
16. Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui gali siūlyti taikyti šio Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas skatinimo priemones. Valstybės tarnautojo iki vertinimo turėta teisinė padėtis nesikeičia.
17. Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą patenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo:
1) suteikti valstybės tarnautojui nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę arba panaikinti jo turimą trečią kvalifikacinę klasę ir tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją;
2) tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją.
18. Vertinimo komisija, įvertinusi įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo:
1) panaikinti įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo turimą kvalifikacinę klasę, o valstybės tarnautojui, neturinčiam kvalifikacinės klasės, – tobulinti jo kvalifikaciją;
2) perkelti įstaigos vadovą (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar nustatytai kadencijai) ar karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas;
3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir tobulinti jo kvalifikaciją.
19. Vertinimo komisija valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, kai ji:
1) du kartus iš eilės įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina nepatenkinamai;
2) pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina nepatenkinamai.
20. Kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla, kurią tiesioginis vadovas įvertino gerai, vertinama vertinimo komisijoje jo prašymu, vertinimo komisija šio valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą gali įvertinti gerai arba labai gerai. Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą gerai, šį valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlymų neteikia ir valstybės tarnautojo iki vertinimo turėta teisinė padėtis nesikeičia. Vertinimo komisija, įvertinusi įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui teikia vieną iš šio straipsnio 14 dalyje nurodytų siūlymų. Vertinimo komisija, įvertinusi pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui teikia vieną iš šio straipsnio 15 dalyje nurodytų siūlymų.
21. Valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens ar įstaigos vadovą į pareigas priimančios kolegialios institucijos vadovo sprendimu atliekamas neeilinis įstaigos vadovo tarnybinės veiklos vertinimas, kai:
1) iškyla abejonių dėl pakankamos įstaigos vadovo kvalifikacijos ar gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ar dėl jo veiklos vykdant vadovaujamai įstaigai suformuluotas užduotis arba
2) vertinimo komisija kasmetinio vertinimo metu įstaigos vadovo tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai, arba
3) yra įstaigos vadovą į pareigas priimančio asmens, o kai įstaigos vadovą į pareigas priima kolegiali institucija, – šios institucijos vadovo rašytinis motyvuotas siūlymas suteikti įstaigos vadovui kvalifikacinę klasę.
22. Karjeros valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo rašytiniu motyvuotu siūlymu ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu atliekamas neeilinis karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas, kai:
1) iškyla abejonių dėl įstaigos padalinio vadovo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ar jo veiklos vykdant jo vadovaujamam įstaigos padaliniui suformuluotas užduotis arba
2) iškyla abejonių dėl pakankamos karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacijos ar gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ar jo veiklos, vykdant jam suformuluotas užduotis, arba
3) vertinimo komisija kasmetinio vertinimo metu karjeros valstybės tarnautojo veiklą įvertino nepatenkinamai, arba
4) yra karjeros valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo rašytinis motyvuotas siūlymas suteikti šiam valstybės tarnautojui trečią arba nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę, arba
5) yra karjeros valstybės tarnautojo rašytinis prašymas perkelti jį į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, arba
6) yra karjeros valstybės tarnautojo rašytinis prašymas perkelti jį į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir tiesioginio vadovo rašytinis motyvuotas siūlymas suteikti šiam valstybės tarnautojui ne aukštesnę negu turėtą kvalifikacinę klasę.
23. Valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu atliekamas neeilinis pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas, kai:
1) yra pakaitinio valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo rašytinis motyvuotas siūlymas suteikti šiam valstybės tarnautojui trečią kvalifikacinę klasę arba
2) yra pakaitinio valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo rašytinis motyvuotas siūlymas atleisti pakaitinį valstybės tarnautoją iš pareigų.
24. Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą neeilinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo metu, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui teikia siūlymą pritarti arba nepritarti tiesioginio vadovo motyvuotam siūlymui ar tarnybinės veiklos vertinimo išvadą dėl valstybės tarnautojo, kurio veikla kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo įvertinta nepatenkinamai.
25. Neeilinis valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas ne dažniau kaip vieną kartą per kalendorinius metus, jeigu nuo valstybės tarnautojo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo praėjo ne mažiau kaip 6 mėnesiai arba jeigu valstybės tarnautojas ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus ėjo pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje yra vertinama jo tarnybinė veikla.
26. Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo ar tarnybinės veiklos vertinimo išvados dėl valstybės tarnautojo, kurio veikla kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo įvertinta nepatenkinamai, įgyvendinimo. Jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima motyvuotą sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo ar tarnybinės veiklos vertinimo išvados dėl valstybės tarnautojo, kurio veikla kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo įvertinta nepatenkinamai, valstybės tarnautojo iki vertinimo buvusi teisinė padėtis nesikeičia.
27. Nėščių ar krūtimi maitinančių moterų valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą vertinimo komisija vertina tik jų prašymu.
28. Valstybės tarnautojo, išėjusio vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sueis treji metai, tarnybinė veikla gali būti vertinama vertinimo komisijoje jo prašymu, jeigu šis valstybės tarnautojas ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus ėjo pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje būtų vertinama jo tarnybinė veikla.
29. Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo tvarką, taip pat valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus nustato Vyriausybė.
Dėl įstaigų vadovų vertinimo
Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad įstaigos vadovo ir karjeros valstybės tarnautojo, einančio valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos administracijos ar struktūrinio padalinio vadovo pareigas, tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jo kvalifikaciją ir gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pasiektus rezultatus, vykdant atitinkamai jo vadovaujamai valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai arba vadovaujamam įstaigos padaliniui suformuluotas užduotis.
Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 (toliau – Taisyklės) priede patvirtintoje Tarnybinės veiklos vertinimo išvados formos I dalyje „Pasiekti ir planuojami rezultatai“ skiltis „Einamųjų metų užduotys“ yra skirta nustatyti einamųjų metų užduotis atitinkamam valstybės tarnautojui (taip pat ir įstaigų, administracijų ar departamentų (valdybų) vadovams).
Taisyklių 10 punkto šeštojoje pastraipoje nurodyta, kad įstaigoms, administracijoms, departamentams (valdyboms) skirtos užduotys privalo būti skelbiamos viešai, išskyrus tuos atvejus, kai tai draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai. Atsižvelgiant į Tarnybinės veiklos vertinimo išvados formą, manome, kad šios užduotys – tai einamųjų metų užduotys, skirtos šių įstaigų, administracijų ar departamentų (valdybų) vadovams.Pažymėtina, kad viešai turėtų būti skelbiama tik valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados I dalies „Pasiekti ir planuojami rezultatai“ skiltis „Einamųjų metų užduotys“.
Dėl vertinimo, kai tarnautojas perkeltas pagal tarnybinę būtinybę
Į aukštesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas įvertinus jo tarnybinę veiklą labai gerai. Šią procedūrą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnis. Šio straipsnio 14 dalyje nurodyti siūlymai, kuriuos kasmetinio vertinimo metu valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui gali siūlyti vertinimo komisija, įvertinusi įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai.
Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 dalies 2 ir 3 punkto siūlymai yra susiję su valstybės tarnautojo nuolatiniu perkėlimu į aukštesnes pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Manytume, kad vertinat laikinai, esant tarnybinei būtinybei, į kitą įstaigą perkelto valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, galėtų būti teikiamas Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 dalies 1 punkte nurodytas vertinimo komisijos siūlymas – suteikti įstaigos vadovui ar karjeros valstybės tarnautojui trečią arba nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę.
Teisminėje praktikoje dėl VTĮ bei Taisyklių nuostatų, reguliuojančių Vertinimo komisijos funkcijas, suformuotas aiškinimas, kad šios komisijos nagrinėjimo dalykas yra tiesioginio vadovo išvada, kurioje valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinta „labai gerai“, „patenkinamai“ ir „nepatenkinamai“. Vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Vertinimo taisyklėse pateiktų rekomendacijų (LVAT 2013-01-28 nutartis adm. byloje Nr. A146-166/2013, 2014-01-06 nutartis adm. byloje Nr. A492-2466/2013).
Tiesioginis vadovas pareiškėjo tarnybinę veiklą ir gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė perkelti pareiškėją į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2015-02-19 įsakymas Nr. LP-24 „Dėl V. T. perkėlimo į žemesnes pareigas“ yra pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis. Pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimų teismas nenustatė. (LVAT 2017-03-23 nutartis adm. byloje Nr. A-110-438/2017).
Byloje nustatyta, kad kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu pareiškėjos tiesioginis vadovas jos tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir pasiūlė pakelti kvalifikacinę klasę. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos tarnybinės veiklos rezultatus, tarnybinę veiklą įvertino „gerai“. Įvertinęs Išvadą, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Išvados I skyriuje „Pasiekti ir planuojami rezultatai“ pagrindiniai praėjusių metų veiklos rezultatai nurodyti abstrakčiai, nurodytos atliktos veiklos iš esmės yra susijusios su viso Departamento Rinkodaros skyriaus veikla, neišskirta, koks buvo konkretus pareiškėjos indėlis atliekant šias veikas, taip pat nenurodyta, kokias konkrečias iš suformuluotų užduočių pareiškėja įvykdė ir kokias viršijo. Pastebėtina, jog ir pati pareiškėja, nors ir teigė, jog atliko daug kitų su pagrindinėmis susijusių užduočių, tačiau negalėjo tiksliai įvardyti, kokios tai buvo užduotys ir kaip pasireiškė jų viršijimas. Komisijos pagrįstai konstatuota, kad 3 einamųjų metų užduotys įvykdytos nepilnai, t. y. buvo nustatyti 2, 3 ir 4 užduočių įgyvendinimo trūkumai. Teismas padarė išvadą, kad valstybės tarnautojos tarnybinė veikla 2014 m. buvo ne be priekaištų, todėl Komisija pagrįstai vertino, jog pareiškėja pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas atliko ne „labai gerai“, o „gerai“ (LVAT 2017-02-13 nutartis adm. byloje Nr. eA-363-662/2017).
Teismas padarė išvadą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Informavimo ir e.paslaugų skyriaus vedėjos surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada nėra grindžiama objektyviais duomenimis, todėl negali būti laikoma pagrįsta. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos tiesioginė vadovė pareiškėjos 3 užduotis vertino kaip atliktas, o dvi – kaip atliktas iš dalies. Tai reiškia, kad vertinimas, jog valstybės tarnautoja įvykdė tik kai kurias užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus, negali būti laikomas pagrįstu (įvykdyta 60 proc.). Pagrįsta negali būti laikoma ir Komisijos išvada, kurioje pareiškėjos tarnybinė veikla buvo įvertinta patenkinamai ir pasiūlyta panaikinti turimą trečią kvalifikacinę klasę bei tobulinti valstybės tarnautojos kvalifikaciją. Įsakymas, kuriuo buvo įgyvendintas Komisijos išvados siūlymas, pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, taip pat negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, turi būti panaikintinas (LVAT 2017-01-26 nutartis adm.byloje Nr. A-173-492/2017).
LVAT, formuodamas VTĮ 22 straipsnio ir su jo įgyvendinimu susijusių Taisyklių taikymo praktiką, laikosi pozicijos, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra šio tarnautojo tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, tačiau ji nėra išimtinė kompetencija; tai reiškia, kad atitinkama valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvada turi būti pagrįsta faktinėmis vertinamo asmens tarnybinę veiklą charakterizuojančiomis aplinkybėmis (žr. 2014-01-06 nutartį adm. byloje Nr. A492-2466/2013). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo, priimto įgyvendinant vertinimo komisijos pasiūlymus, susijusius su patenkinamu arba nepatenkinamu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimu (Taisyklių 17, 18 ir 19 p.), pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, bet ir tai, ar vertinimo komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią pateikė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją (žr. LVAT 2009-11-06 nutartį adm. Nr. A146-1271/2009; 2010-02-08 nutartį adm. byloje Nr. A756-146/2010; 2010-05-24 nutartį adm. byloje Nr. A146-702/2010 ir kt.).
LVAT yra išaiškinęs, kad vertinimo komisijai, kuri tikrina valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (žr. 2008-10-08 nutartį adm. byloje Nr. A556-1727/2008; 2009-05-19 nutartį adm. byloje Nr. A143-646/2009 ir kt.). Teismui nėra suteikta vertinti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatus, jo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikaciją bei priimti sprendimus dėl tarnybinės veiklos išvadų / siūlymo įgyvendinimo (žr. LVAT 2015-05-11 nutartį adm. byloje Nr. eA-1799-662/2015).
Konstatuotas neeilinės atestacijos pagrindo nepagrįstumas bei atestacijos procedūros esminiai pažeidimai buvo pakankamas pagrindas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pripažinti skundžiamą Komisariato viršininko įsakymą neteisėtu ir grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą (LVAT 2017-02-20 nutartis adm. byloje Nr. eA-2640-552/2017).
Dėl tarnybinės veiklos vertinimą atliekančio subjekto buvo pareikšta nuomonė administracinėje byloje Nr. A556-325/2009. Šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, koks viešojo administravimo subjektas – savivaldybės taryba ar savivaldybės meras - turi teisę parengti tarnybinės veiklos vertinimo išvadą ir vertinti savivaldybės kontrolierės veiklą, kurią vadovaujantis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi56 į pareigas priima kolegiali institucija – savivaldybės taryba. Vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, konstatavo, jog meras – valstybės teritorijos administracinio vieneto, turinčio juridinio asmens statusą bei Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą, vadovas, atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą. Sisteminį Vietos savivaldos įstatymo aiškinimą, suponuojantį mero pareigą būti savivaldybės vadovu, o kartu ir savivaldybės tarybai vadovaujančiu asmeniu su įstatymų leidėjo numatytomis išimtimis, atlikti įstatymų priskirtas funkcijas bei užduotis, patvirtina ir kitas teisės aiškinimo, vienas iš dažniausiai taikomų būdų, - kalbinis. Kalbinio teisės aiškinimo būdu aiškinant žodžius, sakinius atsižvelgtina į jų vartojimo kontekstą, lemiantį žodžio ar sakinio prasmę (kontekstinio aiškinimo taisyklė). Atsižvelgiant į atitinkamų Vietos savivaldos įstatymo normose vartotinų žodžių reikšmę, jų vartojimo kontekstą, suvoktina tų normų prasmė, ir yra matyti, kad vis dėl to meras – būtent tas asmuo, kuris išskirtas iš savivaldybės narių tarpo ir turi vadovaujančio asmens įgalinimus (tiek, kiek numatyta teisės aktais) savivaldybės tarybos atžvilgiu. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas mero kompetenciją, jo teisinį statusą, buvo pakankamai nuoseklus ir nedviprasmiškas, skirdamas šiam asmeniui vadovaujančio (tiek, kiek numatyta teisės aktais) savivaldybės tarybai asmens vaidmenį. Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad kompetentingas subjektas vertinti savivaldybės kontrolierės tarnybinę veiklą ir parengti savivaldybės kontrolierės tarnybinės veiklos išvadą buvo savivaldybės meras, kaip savivaldybės vadovas ir savivaldybės tarybai vadovaujantis asmuo, t. y. turintis tik tuos įgalinimus, kurie suteikti teisės aktais inter alia vertinti savivaldybės kontrolierės tarnybinę veiklą ir parengti savivaldybės kontrolierės tarnybinės veiklos išvadą (2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-325/2009).
Pastebėtina, kad nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Vertinimo taisyklės nenustato, kad tiesioginio vadovo pokalbis su valstybės tarnautoju dėl jo tarnybinės veiklos rezultatų turi būti protokoluojamas ar fiksuojamas kitu būdu. Ši aplinkybė sąlygoja faktą, jog nagrinėdami su valstybės tarnautojų vertinimu susijusias administracines bylas, administraciniai teismai ne kartą vertino tai, ar faktinio pokalbio tarp vertinamo valstybės tarnautojo ir jį vertinančio subjekto, skirto aptarti tarnautojo veiklos rezultatus, nebuvimas sudaro pagrindą panaikinti vertinimo procedūros metu priimtą sprendimą. Vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu ne kartą konstatavo, jog tokį procedūrinį pažeidimą, net jeigu jis nustatomas, nėra pagrindo pripažinti esminiu vertinimo procedūros pažeidimu, kadangi vertinamas pareigūnas turi galimybę savo argumentus išdėstyti Vertinimo komisijos posėdyje (žr., pvz., 2010 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-146/2010, 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje A756-1267/11, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009, 2012 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-265/12).
Vyriausiasis administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje ne kartą nurodė, jog tiesioginio vadovo teikiama išvada apie valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą, kai po jos priėmimo yra atliekamas vertinimas Vertinimo komisijoje, negali būti vertinama kaip teisės aktas, sukeliantis tarnautojui teisines pasekmes ir nėra savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas (žr. pvz., 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-1020/2005; 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-2160/2006; 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-695/2008).
Vertindamas galutinių sprendimų teisėtumą, teismas įvertins ir tarpinių (procedūrinių) veiksmų (sprendimų) teisėtumą (2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010 (šioje byloje pareiškėjas ginčijo tarnybinės veiklos vertinimą atliekančių tarnautojų nušalinimo klausimo išsprendimą bei tiesioginio valstybės tarnautojo vadovo išvados dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo įforminimą), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 631).
Tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendro pobūdžio tarnybinę veiklą pagal nustatytus kriterijus apibūdinantis dokumentas, kuriame neturi būti nurodyti konkretūs valstybės tarnautojo pažeidimai ir netinkamo elgesio faktai, bet Vertinimo komisijai, kuri tikrina vertinimo pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (2012 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-265/2012, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-750/2006, 2008 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008, 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-146/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-702/2010, 2009 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-646/2009, 2010 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-488/2010).
Pastebėtina, kad valstybės tarnautojai, ginčydami jų tarnybinės veiklos vertinimo procedūros metu priimtus aktus, ne kartą nurodė, jog buvo pažeistas šis pranešimo apie vertinimą terminas.
Vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad aplinkybė, jog buvo praleistas dešimties darbo dienų pranešimo terminas, pati savaime nėra pagrindas panaikinti ginčijamus vertinimo procedūros aktus. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A756-1267/2011 teisėjų kolegija nustačiusi, kad atsakovas apie būsimąjį pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą vertinimo komisijoje pranešė pareiškėjui prieš aštuonias darbo dienas, vis dėlto konstatavo, kad šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, kadangi pareiškėjui buvo suteikta pakankamai laiko, kad jis galėtų tinkamai pasiruošti būsimam jo tarnybinės veiklos vertinimui. Pareiškėjas neprašė atidėti komisijos posėdžio motyvuodamas, kad nėra jam pasiruošęs (2011 m. sausio 27 d. nutartis administracinėjebyloje Nr. A756-1267/2011).
Pažymėtina, kad tuo atveju, kai valstybės tarnautojas, kurio tarnybinė veikla vertinama, dėl svarbių priežasčių negali dalyvauti vertinimo komisijos posėdyje (pvz., dėl nedarbingumo), vertinimo komisijos posėdis atidedamas iki to laiko, kol išnyks priežastys, dėl kurių valstybės tarnautojas negali dalyvauti vertinimo komisijos posėdyje (žr. Vertinimo taisyklių 20 p.). Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Vertinimo taisyklės nenumato, kad tokiu atveju valstybės tarnautojui pakartotinai raštu turi būti pranešta apie jo tarnybinės veiklos vertinimą vertinimo komisijoje per Vertinimo taisyklių 16 punkte nustatytą terminą (2011 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1267/11). Vertinimo taisyklių 16 ir 20 punktų kontekste Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad tuo atveju, jei vertinimo komisijos posėdis, apie kurį valstybės tarnautojui buvo tinkamai pranešta, atidedamas, kito vertinimo komisijos posėdžio, kuris siejamas su priežasčių, dėl kurių posėdis buvo atidėtas, išnykimu, laikas valstybės tarnautojui neturėtų būti netikėtumas (2010 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-488/2010).
Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A63-7/2012 konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas siūlymų, kuriuos turi teisę teikti vertinimo komisija. Kitokie siūlymai įstatyme nenumatyti, todėl negali būti teikiami (2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-7/2012).
Vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tiesioginio vadovo išvada, kuria valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinta nepatenkinamai, yra Vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas (2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1215/2010, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010, p. 406-415; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-702/2010; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-726/2010; 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1742/2012). Todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimo perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas, priimto pagal Vertinimo komisijos pasiūlymus, pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar Vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos sprendimų priėmimo tvarkos bei procedūros, bet ir tai, ar ši komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią surašė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją (2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-146/2010; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1018/2011).
Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A63-1006/2009 vertindamas į pareigas priėmusio asmens įsakymą neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo suteikti prokuroro pavaduotojai(Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, jog prokuratūros valstybės tarnautojų (tarp jų ir prokurorų pavaduotojų) tarnybos sąlygas ir tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas) pirmą kvalifikacinę klasę, be kita ko, sistemiškai analizavo Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 ir 26 dalių nuostatas. Teisėjų kolegija konstatavo, jog Vertinimo komisijos sprendimas suteikti karjeros valstybės tarnautojui atitinkamą kvalifikacinę klasę valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomas, o valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo turi diskrecijos teisę motyvuotai nuspręsti dėl aukštesnės kvalifikacinės klasės valstybės tarnautojui nesuteikimo, paliekant jam turėtą kvalifikacinę klasę. Tačiau reikalavimas valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui priimti šiuo klausimu „motyvuotą sprendimą" reiškia, kad ši valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisė nėra absoliuti. Jo atstovaujamos valstybės institucijos interesai tokiais atvejais turi būti grindžiami ne vien abstrakčiais argumentais, bet visų pirma jie turi būti pagrįsti valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės normų nuostatomis, taip pat ir valstybės tarnybos veiklos principais. Todėl tais atvejais, kai nustatoma, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimas nesuteikti aukštesnės kvalifikacinės klasės konkrečiam valstybės tarnautojui, paliekant jam turėtą kvalifikacinę klasę, neatitinka lygiateisiškumo, skaidrumo ar kitų principų, lyginant šį sprendimą su analogiškais sprendimais kitų valstybės tarnautojų atžvilgiu, tai gali sudaryti teisinį pagrindą tokį valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimą pripažinti neteisėtu (2009 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1006/2009, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 128-138 p.; taip pat žr. 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-464/2009). Taigi valstybės tarnautoją į pareigas priimantis subjektas naudodamasis jam suteikta diskrecija taip pat turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-941/2010).
Šiame kontekste taip pat paminėtina administracinė byla Nr. A63-7/2012. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas jo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai" ir pasiūlė, vadovaudamasis VTĮ 22 straipsnio 14 dalies 4 punktu, pareiškėjui palikti turimą pirmą kvalifikacinę klasę bei skirti jam pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą. Vertinimo komisija pareiškėjo veiklą taip pat įvertino „labai gerai", siūlė palikti jam turimą kvalifikacinę klasę, tačiau atsižvelgdama į Vyriausybės 2010 m. gruodžio 6 d. pasitarimo protokolo Nr. 82 rekomendaciją, siūlė nepriimti sprendimų dėl vienkartinių piniginių išmokų mokėjimo ir neskirti vienkartinės išmokos. Skundžiamu atsakovo (Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos) direktorės sprendimu, kuriuo atsisakyta įgyvendinti Vertinimo komisijos sprendimą, pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta „gerai", neskiriant pareiškėjui vienkartinės išmokos, kuri skiriama, jei pareiškėjo veikla būtų įvertinta „labai gerai". Skundžiamas sprendimas iš esmės buvo grindžiamas Vyriausybės 2010 m. gruodžio 6 d. pasitarimo protokole nurodyta rekomendacija valstybės ar savivaldybės įmonėms nepriimti sprendimų dėl vienkartinių išmokų mokėjimo bei 2010 m. birželio 10 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos rekomendacija, kurioje buvo konstatuota, jog pareiškėjo kitas darbas gali kelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.
Vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pažymėjo, jog 2010 m. gruodžio 6 d. Vyriausybės pasitarimo protokole nurodyta rekomendacija valstybės ar savivaldybės įmonėms nepriimti sprendimų dėl vienkartinių išmokų mokėjimo negalėjo turėti poveikio pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimui, nes yra žemesnės galios teisės aktas nei Valstybės tarnybos įstatymas. Be to, įvertinus tai, kad atsakovas Vertinimo komisijos sprendimo neįgyvendino remdamasis tik Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos rekomendacija, tai yra prielaida, nepagrindžiant tokio sprendimo valstybės tarnybą reglamentuojančių aktų nuostatomis, darytina išvada, kad toks sprendimas yra be motyvų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Rekomendacinio pobūdžio teiginiais, nepagrįstais konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis sprendimas negali būti grindžiamas. Toks sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas (2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-7/2012).
Vyriausiasis administracinis teismas, tiek vertindamas tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kuria valstybės tarnautojo veikla įvertinta „gerai", teisėtumą ir pagrįstumą, tiek vertindamas tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimą, ne kartą nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio bei Vertinimo taisyklių taikymo požiūriu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas nėra absoliuti tokį vertinimą atliekančių subjektų (tiesioginio vadovo ir Vertinimo komisijos) kompetencija, nes jie yra saistomi Vertinimo taisyklių nustatytų ir šiems subjektams privalomų vertinimo kriterijų, metodikos, tarnybinės veiklos vertinimo skalės (Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 29 d., Vertinimo taisyklių 1 priedas). Šiais Vertinimo taisyklių nustatytais kriterijais teismas turi vadovautis, spręsdamas atitinkamų Komisijos padarytų išvadų pagrįstumo klausimą (2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1742/2012, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3431/2011, 2012 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-265/12, 2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-208/2011).
Šios taisyklės atsispindi ir byloje Nr. A143-646/2009, kurioje teisėjų kolegija vertino atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) įsakymo dėl pareiškėjo (Antakalnio seniūno) perkėlimo į žemesnes pareigas teisėtumą. Ginčijamas įsakymas priimtas, atlikus kasmetinį pareiškėjo veiklos vertinimą. Šioje byloje, be kita ko, buvo spręsta dėl įrodinėjimo naštos tarp ginčo šalių paskirstymo tokio pobūdžio bylose ir tiesioginio vadovo bei Vertinimo komisijos išvadų pagrindimo faktinėmis aplinkybėmis, kurios charakterizuoja vertinamo asmens veiklą.
Teisėjų kolegija šioje byloje nurodė, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra šio tarnautojo tiesioginio vadovo bei Vertinimo komisijos kompetencija, tačiau ji nėra išimtinė kompetencija. Tai reiškia, kad atitinkama valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvada turi būti pagrįsta faktinėmis vertinamo asmens tarnybinę veiklą charakterizuojančiomis aplinkybėmis. Šiuo aspektu yra būtina pažymėti, kad Vertinimo taisyklėse (2 ir 3 prieduose) yra pateiktos atitinkamų (vertinamo valstybės tarnautojo tiesioginiam vadovui ir Vertinimo komisijai privalomos) valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadų formos, kuriose nėra nuorodų dėl būtinumo pateikti išsamius argumentus dėl vienokio ar kitokio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo. Todėl darytinos išvados, kad: 1) teismui vertinant minėtas išvadas kaip įrodymus administracinėje byloje, negalima laikyti išvadų esminiais trūkumais aplinkybių, kad šiose išvadose nėra konkrečiai išvardintos vertinamo asmens tarnybinę veiklą charakterizuojančios faktinės aplinkybės; 2) nurodytos vertinamo valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo ir Vertinimo komisijos išvados laikytinos vientisu dokumentu, kuris turinio aspektu kiekvienu konkrečiu atveju turi būti teismo vertinamas kaip sudedamoji atitinkamo įsakymo (kuriuo šių išvadų siūlymas yra įgyvendinamas) dalis; 3) kilus teisminiam ginčui dėl minėtų išvadų (įsakymo, kuriuo įgyvendinamas Vertinimo komisijos išvados siūlymas) pagrįstumo, įrodinėjimo našta tenka įsakymą priėmusiam asmeniui (atsakovui) (2009 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-646/2009). Kaip minėta, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, sutikdamas su Vertinimo komisijos pateiktu siūlymu, neprivalo nurodyti sprendimo dėl tokio siūlymo įgyvendinimo motyvų. Vertinimo komisijos išvada (pasiūlymai) bei jų atitinkama argumentacija tuo pačiu laikytini paties administracinio sprendimo (dėl siūlymų įgyvendinimo) motyvuojamąja dalimi (2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1742/2012; taip pat žr. 2012 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-265/2012).
Aiškindama VTĮ 22 straipsnio 26 dalį, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad (kaip matyti iš jos turinio) valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo nėra saistomas Vertinimo komisijos išvados ir joje pateiktų pasiūlymų tik ta prasme, kad motyvuotai priima sprendimą neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo. Tai reiškia, kad, sutikdamas su Vertinimo komisijos pateiktu siūlymu, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo (atsakovas) neprivalo nurodyti sprendimo dėl tokio siūlymo įgyvendinimo motyvų. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad Vertinimo komisijos išvada (pasiūlymai) bei jų atitinkama argumentacija tuo pačiu laikytini paties administracinio sprendimo (dėl siūlymų įgyvendinimo) motyvuojamąja dalimi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vertinimo komisijos išvados bei atitinkami pasiūlymai patys, t. y. be Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalyje numatyto sprendimo dėl jų įgyvendinimo, nėra ABTĮ nustatyta tvarka skundžiami administraciniai aktai (2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-208/2011, taip pat šiuo aspektu žr. 2010 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-146/2010; 2007 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-230/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 630). Administracinėje byloje konstatavus, kad tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvada negali būti ginčo administraciniame teisme dalykas, o pareiškėjas reikalauja tokią išvadą panaikinti, byla turėtų būti nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).
Pastebėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 17 dalies redakcija, galiojusi 2007 m. rugsėjo 30 d., įtvirtino, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimai, priimti pagal vertinimo komisijos pasiūlymus, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo metu galiojantys Valstybės tarnybos įstatymas ir Vertinimo taisyklės expressis verbis nenumato tarnybinės veiklos procedūros metu priimamų aktų apskundimo tvarkos. Tačiau šie Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimai nepakeitė Vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl Tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvados neskundžiamumo (žr. minėtą 2010 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-146/2010).
Vis dėlto iš Vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad ši - Vertinimo komisijos priimtų sprendimų neskundžiamumo - taisyklė turi išimtį, tai yra tuomet, kai Vertinimo komisijos išvadomis tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama „gerai". Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 6, 7 ir 8 dalis, taip pat Vertinimo taisyklių 20 punktą tais atvejais, kai Vertinimo komisija valstybės tarnautoją įvertina „gerai", ji neteikia pasiūlymų valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui ir šis asmuo atitinkamų sprendimų nepriima. Vadinasi, šiais atvejais galutinai dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos yra sprendžiama būtent Vertinimo komisijos išvadoje ir būtent ši išvada sukelia teisines pasekmes valstybės tarnautojui. Neleidžiant valstybės tarnautojui skųsti teismui Vertinimo komisijos išvados, kuria valstybės tarnautojas įvertintas „gerai", jis neturėtų jokių galimybių pasiekti, kad teismas patikrintų, ar valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūros metu nebuvo pažeistos jo teisės. Taip būtų pažeista asmens teisė kreiptis į teismą. Todėl tais atvejais, kai valstybės tarnautojas skundžia teismui Vertinimo komisijos išvadą, kuria jo tarnybinė veikla įvertinta „gerai", negali būti nusprendžiama, jog toks skundas yra nenagrinėtinas teismų (2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS248-223/2007, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 12, 2007 m., p. 103-106; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 630-631).
Byloje (2015 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2154-520/2015) teisėjų kolegija, atsižvelgdama į VAAT teisėjo padėjėjų darbo specifiką, t. y., kad teisėjo padėjėjai yra paskirti dirbti su konkrečiu teisėju (-ais) ir būtent teisėjas (-ai) paveda vykdyti konkrečias užduotis teisėjo padėjėjams, ir į pareiškėjos atliktas funkcijas bei jai pavestas užduotis 2013 metais, padarė išvadą, jog pareiškėja, būdama teisėjo padėjėja, turi patarti teisėjui ir padėti rengti bylas nagrinėti teismo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2013 metais buvo paskirta dirbti su konkrečia teisėja, darytina išvada, kad kaip ir kokiu būdu (kokia apimtimi) ji turėjo atlikti minėtas funkcijas, priklausė nuo konkrečios teisėjos nurodymų. Pažymėtina, kad teisėjui nepavedus teisėjo padėjėjui vykdyti tam tikrų funkcijų ir / ar užduočių ir teisėjo padėjėjui jų dėl to nevykdant, nėra galimybės spręsti, jog teisėjo padėjėjas tų funkcijų ar užduočių negali įvykdyti tinkamai dėl profesinių įgūdžių stokos ir / ar netinkamos kvalifikacijos, o pasiekti rezultatai nėra pakankamai geri.
Byloje (2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1634-756/2015) teismas pažymi, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendrojo pobūdžio dokumentas, kuriame turi būti pateiktas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos apibūdinimas pagal valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje konkretūs valstybės tarnautojo veiklos ir elgesio faktai neturi būti aptarinėjami, tačiau valstybės tarnautojo veiklos apibūdinimas pagal kiekvieną kriterijų turi būti pagrįstas atitinkamais faktiniais duomenimis. Todėl vertinimo komisijai, kuri tikrina valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-702/2010; 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-166/2013). Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Vertinimo taisyklės nenumato, kokiuose šaltiniuose užfiksuota informacija remdamasis tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas gali įvertinti jam pavaldaus asmens tarnybinę veiklą, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu išaiškintas aplinkybes, daro išvadą, kad tiesioginis vadovas, vertindamas pareiškėjos tarnybinę veiklą bei parengdamas 2014 m. sausio 20 d. J. J.-K. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. 5RT-26, iš esmės pagrįstai rėmėsi duomenimis, gautais per pokalbį su pareiškėja, taip pat per pokalbius su teisėjais, su kuriais 2013 metais dirbo pareiškėja (pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. posėdžio metu liudytoja I. K. patvirtino, jog apie pareiškėjos tarnybinę veiklą 2013 metais kalbėjosi su teisėjais R. P., E. S., A. K., H. S. bei N. Ž.). Šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankami spręsti apie pareiškėjos tarnybinėje veikloje 2013 metais pasiektus rezultatus ir tiesioginiam vadovui įvertinti pareiškėjos tarnybinę veiklą.
Byloje (2015 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1799-662/2015) teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, padarė išvadą, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjo tarnybinę veiklą, esant vienodiems ir dar geresniems pasiektų rezultatų rodikliams nei to paties skyriaus kitų specialistų, ją vertino skirtingai. Pastebėtina, jog šiuo atveju vienodų einamųjų metų užduočių ir vienodų pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo kriterijų nustatymas reiškia situaciją, kai valstybės tarnautojai turi tokias pačias veiklos galimybes, o jei tomis pačiomis aplinkybėmis veiklą vykdantys ir, esant nustatytiems identiškiems vertinimo kriterijams, valstybės tarnautojai yra vertinami skirtingai, t. y., blogesnius veiklos rezultatus pasiekę valstybės tarnautojai vertinami geriau nei pasiekę geresnius, tam tikra prasme patiria diskriminaciją. Kitaip tariant, yra pagrįsto pagrindo įtarti, kad pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, kurio tarnybinė veikla už 2013 metus buvo įvertinta labai gerai ir skirta skatinimo priemonė – padėka, buvo diskriminuojamas kitų valstybės tarnautojų, kuriems suteiktos aukštesnės kvalifikacinės klasės, atžvilgiu. Teismas patenkino pareiškėjo prašymą.
Byloje (2016 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1248-525/2016) buvo nagrinėjamas tarnybinės veiklos vertinimo teisėtumas. Teismas konstatavo, kad Komisija nesilaikė procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvadą. Taip pat Teismas pripažino, kad Komisija buvo šališka, nes jos darbe dalyvavo į pareigas priimantis asmuo.
1. Karjeros valstybės tarnautojų ir pakaitinių valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą vertina valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje jie eina pareigas, vadovo sudaryta vertinimo komisija.
2. Vertinimo komisija sudaroma dvejiems metams iš valstybės tarnautojų. Vertinimo komisija sudaroma iš ne mažiau kaip 5 narių. Jei valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikia profesinė sąjunga, vienas vertinimo komisijos narys turi būti jos atstovas. Jei valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikia kelios profesinės sąjungos, jos susitarimu skiria bendrą atstovą į vertinimo komisijos narius. Jei profesinės sąjungos nesusitaria dėl bendro atstovo paskyrimo, profesinių sąjungų atstovas į vertinimo komisijos narius neskiriamas. Vertinimo komisiją sudariusio asmens motyvuotu sprendimu arba komisijos nario motyvuotu prašymu vertinimo komisijos sudėtis gali būti keičiama nepraėjus dvejiems metams nuo jos sudarymo dienos.
3. Valstybės institucijų ir įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų ir auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą vertina valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovo sudarytos vertinimo komisijos. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas vertinimo komisijas sudaro iš skirtingų valstybės institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojų.
4. Savivaldybės kontrolieriaus, savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojų, centralizuotos savivaldybės vidaus audito tarnybos vadovo, vidaus auditorių ir savivaldybės institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojų vertinimo komisijos narių tarnybinę veiklą vertina savivaldybės tarybos sudaryta vertinimo komisija. Į šios komisijos sudėtį gali būti įtraukiamas Valstybės kontrolės ir (ar) Finansų ministerijos atstovas.
5. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas gali dalyvauti valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vertinimo komisijos darbe šios komisijos nario teisėmis.
6. Vertinimo komisija turi teisę į savo posėdį pakviesti valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla vertinama, tiesioginį vadovą.
Administracinėje byloje Nr. A248-837/2006, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl sprendimo panaikinti valstybės tarnautojui 3 kvalifikacinę klasę teisėtumo ir pagrįstumo, atlikus jo neeilinį vertinimą, nustatyta, kad sudarant vertinimo komisiją nebuvo paskirtas sekretorius, o vertinimo procedūros metu posėdžio protokolą rašė vienas iš komisijos narių. Teisėjų kolegija šias aplinkybes Vertinimo taisyklių 3 punkto kontekste pripažino vertinimo tvarkos pažeidimu. Tačiau, pasak teisėjų kolegijos, šis tvarkos pažeidimas nereiškia, kad protokolą rašęs asmuo prarado savo kaip komisijos nario statusą ir negalėjo balsuoti dėl tarnautojų įvertinimo ir siūlymų valstybės tarnautoją į darbą priėmusiam asmeniui. Šis pažeidimas neturėjo įtakos komisijos priimtam sprendimui, todėl nesudaro pagrindo jį naikinti. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad komisijos sekretoriaus funkcijas atlikusi komisijos narė neturėjo balsavimo teisės, netinkamai išaiškino teisės normas (2006 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-837/2006, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 9, 2006 m., p. 290-291).
Administracinėje byloje Nr. A662-1215/2010, kurioje buvo vertinamas sprendimo panaikinti pareiškėjui 3 kvalifikacinę klasę teisėtumas ir pagrįstumas, Vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad vertinimo komisijos darbe, t. y. valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje, negali dalyvauti tiesioginis vertinamo valstybės tarnautojo vadovas, kaip jį apibrėžia Vertinimo taisyklių 6 punktas, kadangi jis yra suinteresuotas ginti savo surašytą išvadą, kuri yra vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas, ir gali daryti įtaką kitų vertinimo komisijos narių apsisprendimui. Esant situacijai, kai dvejiems metams sudarytos vertinimo komisijos vienu iš narių yra tiesioginis vertinamo valstybės tarnautojo vadovas, surašęs valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą, jis, vadovaudamasis Vertinimo taisyklių 5 punktu, nuo šios konkrečios vertinimo procedūros turi nusišalinti ir, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 221 straipsnio 6 dalimi ir Vertinimo taisyklių 21 punktu, vertinime gali dalyvauti tik kaip vertinimo komisijos iškviestas vertinamo valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas. Priešingu atveju vertinimo komisijos sudėtis laikytina šališka, o jos surašyta išvada – neobjektyvia (2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1215/2010, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010, p. 406-415).
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, sistemiškai išanalizavusi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.X-464 redakcija) ir Vertinimo taisyklių (2006 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo Nr.794 redakcija) 3-4 punktų nuostatas, taip pat yra pažymėjusi, kad Vertinimo komisijai suteiktų įgaliojimų prasme įstaigos vadovo sprendimu sudarytos Vertinimo komisijos sprendimas negalėtų būti laikomas teisėtu, jei būtų nustatyta, kad jis priimtas pasibaigus komisijai suteiktų įgaliojimų laikui arba dalyvaujant (balsuojant) asmeniui, kuris nėra vertinimo komisijos narys, arba jeigu vertinimas buvo atliktas ir sprendimas priimtas dalyvaujant mažiau kaip pusei sudarytos komisijos narių, arba paaiškėjus kitiems esminiams vertinimo procedūros pažeidimams (2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009).
Vertinimo komisijos posėdis protokoluojamas (įtvirtinta Vertinimo taisyklėse). Pasak Vyriausiojo administracinio teismo, tai reiškia, jog pagal Vertinimo taisykles vykdoma valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra adekvačiai turėtų būti atspindėta Vertinimo komisijos posėdžio protokole. Šis reglamentavimas bei minėto proceso eigos nustatymas patvirtina, kad protokolo rašymas nėra vien formalus reikalavimas, protokole turi būti užfiksuota Vertinimo komisijos posėdžio eiga. Tačiau vien tik posėdžio eigos detalus nefiksavimas Vertinimo komisijos posėdžio protokole, kai laikytasi kitų formos reikalavimų, negali būti pakankamu pagrindu panaikinti Vertinimo komisijos išvadą (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėjebyloje Nr. A662-3431/2011).
Dėl Vertinimo komisijos posėdžio taip pat pažymėtina, jog pačiam vertinamam valstybės tarnautojui bet kuriuo atveju taip pat privalo būti sudaryta galimybė savo argumentus išdėstyti Vertinimo komisijos posėdyje (žr., pvz. 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1018/2011).
Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-422/2004, kurioje statutinis pareigūnas ginčijo įsakymą dėl neeilinės atestacijos jam surengimo, išaiškino, jog statutinių vidaus reikalų sistemos pareigūnų atestaciją nustato specialios statutinės normos, todėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų neeilinį vertinimą, netaikytinos.
Tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendro pobūdžio tarnybinę veiklą pagal nustatytus kriterijus apibūdinantis dokumentas, kuriame neturi būti nurodyti konkretūs valstybės tarnautojo pažeidimai ir netinkamo elgesio faktai, bet Vertinimo komisijai, kuri tikrina vertinimo pagrįstumą, o kilus ginčui - teismui turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (2012 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-265/2012, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-750/2006, 2008 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008, 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-146/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-702/2010, 2009 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-646/2009, 2010 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-488/2010).
Pačiam vertinamam valstybės tarnautojui bet kuriuo atveju taip pat privalo būti sudaryta galimybė savo argumentus išdėstyti Vertinimo komisijos posėdyje (žr., pvz. 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1018/2011).
Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A63-7/2012 konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas siūlymų, kuriuos turi teisę teikti vertinimo komisija. Kitokie siūlymai įstatyme nenumatyti, todėl negali būti teikiami (2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-7/2012).
Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A63-1006/2009 vertindamas į pareigas priėmusio asmens įsakymą neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo suteikti prokuroro pavaduotojai pirmą kvalifikacinę klasę, be kita ko, sistemiškai analizavo Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 ir 26 dalių nuostatas. Teisėjų kolegija konstatavo, jog Vertinimo komisijos sprendimas suteikti karjeros valstybės tarnautojui atitinkamą kvalifikacinę klasę valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomas, o valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo turi diskrecijos teisę motyvuotai nuspręsti dėl aukštesnės kvalifikacinės klasės valstybės tarnautojui nesuteikimo, paliekant jam turėtą kvalifikacinę klasę. Tačiau reikalavimas valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui priimti šiuo klausimu „motyvuotą sprendimą" reiškia, kad ši valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisė nėra absoliuti.
1. Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:
1) pareiginė alga;
2) priedai;
3) priemokos;
4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.
2. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
3. Valstybės tarnautojui už dalyvavimą Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, kuriuose vykdoma su valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos misija ir tikslais susijusi veikla, iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų pagal paramos teikimo projektų sutartyse nustatytas sąlygas ir įkainius gali būti mokamos vienkartinės ar periodinės išmokos, kurios nėra įskaičiuojamos į šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą valstybės tarnautojo darbo užmokestį. Už laiką, kurį valstybės tarnautojas dalyvauja minėtuose paramos teikimo projektuose ir už kurį gauna išmokas iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų, skirtų minėtiems paramos teikimo projektams įgyvendinti, darbo užmokestis iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų valstybės tarnautojui nemokamas.
Dėl apmokėjimo už dalyvavimą projektuose
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui už dalyvavimą Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, kuriuose vykdoma su valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos misija ir tikslais susijusi veikla, iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų pagal paramos teikimo projektų sutartyse nustatytas sąlygas ir įkainius gali būti mokamos vienkartinės ar periodinės išmokos, kurios nėra įskaičiuojamos į Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą valstybės tarnautojo darbo užmokestį. Už laiką, kurį valstybės tarnautojas dalyvauja minėtuose paramos teikimo projektuose ir už kurį gauna išmokas iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų, skirtų minėtiems paramos teikimo projektams įgyvendinti, darbo užmokestis iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų valstybės tarnautojui nemokamas. Pagal šią Valstybės tarnybos įstatymo nuostatą minėtos vienkartinės ar periodinės išmokos nėra valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalis ir už dalyvavimo minėtuose paramos teikimo projektuose laikotarpius darbo užmokestis valstybės tarnautojams nemokamas.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja valstybės tarnautojų dalyvavimo minėtuose projektuose įforminimo. Sistemiškai įvertinę minėtas nuostatas, manytume, kad įstaigos vadovas turėtų priimti sprendimą pavesti valstybės tarnautojui dalyvauti su įstaigos misija ir tikslais susijusiame užsienio valstybės finansuojamame paramos teikimo projekte, o šis sprendimas turėtų būti įforminamas įstaigos vadovo įsakymu.
Jeigu minėtuose paramos teikimo projektuose dalyvaujantys valstybės tarnautojai gauna išmokas iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų, įvardijamas kaip kelionės, apgyvendinimo išlaidos ir dienpinigiai, manytume, kad darbo užmokestis iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų šiems valstybės tarnautojams neturėtų būti mokamas.
Atkreipiame dėmesį, kad Europos Sąjungos fondų lėšos yra naudojamos ir apskaitomos kaip valstybės biudžeto lėšos (skirstomos ir apmokamos per biudžeto asignavimų valdytojus), tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 3 dalyje minimų projektų atveju išmokos mokamos tiesiogiai iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų. Taip pat pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 3 dalyje vartojama sąvoka „paramos teikimo projektai" nėra vartojama teisės aktuose, reglamentuojančiuose Europos Sąjungos fondų lėšų panaudojimą, ir siejama su kitais Europos Sąjungos finansuojamais projektais.
Dėl prievolės mokėti visą darbo užmokestį
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatyme nustatytais atvejais įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo mokėti priedus ir priemokas, taip pat apmokėti už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, tai negali būti įstaigos vadovo pasirinkimo laisvė. Be to, Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.
Nagrinėjamoje byloje (LVAT 2017-05-02 nutartis adm. byloje Nr. A-1580-575/2017) ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtų darbo užmokesčio dalių priteisimo. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Teismas pažymėjo, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Byloje taip pat pasisakyta, kad taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.).
(2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3716-520/2016) byloje teismas pažymėjo, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas ir statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis LVAT teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.
1. Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms.
2. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis Įstatymas (1 priedas). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio. Pareiginė alga apvalinama taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5.
3. Jei nacionalinė kolektyvinė sutartis nėra sudaryta arba pakeista iki einamųjų metų birželio 1 d., tai ateinančių finansinių metų bazinį dydį Vyriausybės teikimu, atsižvelgdamas į šio straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos.
4. Valstybės tarnautojų, dirbusių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: pareiginės algos dydis padalijamas iš to mėnesio darbo valandų arba dienų skaičiaus pagal valstybės tarnautojo ar valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos darbo grafiką; gautas darbo valandos ar darbo dienos atlygis padauginamas iš valstybės tarnautojo dirbtų valandų arba dienų skaičiaus.
5. Valstybės tarnautojų, naudojančių tarnybos laiką kitam darbui, dirbamam turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą šio Įstatymo 16(1) straipsnyje nustatyta tvarka, darbo užmokestis apskaičiuojamas proporcingai valstybės tarnyboje dirbtam laikui.
Darbo užmokesčio sumų skaičiavimas
Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio. Pareiginė alga apvalinama taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių apvalinimo taisyklių, todėl valstybės tarnautojams mokamų priedų, priemokų bei apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą sumos apvalinamos vadovaujantis bendromis skaičių apvalinimo taisyklėmis: suma apvalinama taip, kad po kablelio liktų du skaitmenys.
Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta valstybės tarnautojų, dirbusių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Vyriausybės2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ (Žin., 2003, Nr. 79-3593) 2.7. punktu, šalių susitarimu gali būti nustatytas atskiras darbuotojo ar valstybės tarnautojo darbo grafikas netaikant šiuo Vyriausybės nutarimu nustatytų reikalavimų dėl darbo laiko pradžios, pabaigos ir kasdieninės darbo laiko trukmės.
Atsižvelgdami į minėtas nuostatas, manome, kad valstybės tarnautojai gali dirbti ne visas mėnesio darbo dienas ar ne visą darbo dieną, o už darbą vykdant valstybės tarnautojo funkcijas turėtų būti mokama Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, t. y. proporcingai dirbtam laikui.
Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų, dirbusių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: pareiginės algos dydis padalijamas iš to mėnesio darbo valandų arba dienų skaičiaus pagal valstybės tarnautojo ar valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos darbo grafiką; gautas darbo valandos ar darbo dienos atlygis padauginamas iš valstybės tarnautojo dirbtų valandų arba dienų skaičiaus. Vadovaudamiesi šia nuostata ir atsižvelgdami į tai, kad valstybės tarnautojas dirbo visas mėnesio dienas, bet ne visas darbo valandas, nes tam tikrą valandų skaičių panaudojo naujo darbo paieškoms, manome, kad šiuo atveju valstybės tarnautojo darbo užmokestis turėtų būti apskaičiuojamas jo darbo valandos atlygį dauginant iš valstybės tarnautojo dirbtų valandų skaičiaus. Valstybės tarnautojo mėnesinį darbo užmokestį šiuo atveju sudarytų atlygis už faktiškai dirbtas valandas, apskaičiuotas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatas, bei vidutinis darbo užmokestis už naujo darbo paieškoms panaudotas valandas, apskaičiuotas vadovaujantis Vyriausybės2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – aprašas) nuostatomis.
Aprašo 6.3. punkto antrojoje pastraipoje nustatyta, jog vidutinis darbo valandos užmokestis taip pat turi būti skaičiuojamas tais atvejais, kai darbuotojo faktiškai dirbama darbo diena (pamaina) yra trumpesnė arba ilgesnė negu normalios trukmės (pavyzdžiui, dirbant 5 dienas per savaitę – mažiau arba daugiau kaip 8 valandas kasdien). Manome, kad pagal šią nuostatą, valstybės tarnautojui apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį apmokant už laiką naujo darbo paieškoms, reikėtų skaičiuoti vidutinį darbo valandos užmokestį.
Aprašo 6.1. punkte nustatyta, kad vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenustatyta kitaip). Vadovaudamiesi šia nuostata manytume, kad tuo atveju, kai vieno skaičiuojamojo laikotarpio mėnesio valstybės tarnautojo darbo užmokestis buvo skaičiuojamas taikant darbo dienos atlygį, o kitų dviejų – darbo valandos atlygį, valstybės tarnautojo vidutinį darbo užmokestį reikėtų skaičiuoti taikant darbo valandos atlygį (darbo dienos atlygį suvienodinant (paverčiant) su darbo valandos atlygiu).
Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta valstybės tarnautojų, dirbusių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Manome, kad valstybės tarnautojams, kurie darbo metu atlieka savivaldybės tarybos nario pareigas, už darbą vykdant valstybės tarnautojo funkcijas turėtų būti mokama minėtoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje nustatyta tvarka, t. y. proporcingai dirbtam laikui.
Dėl ne visos darbo dienos
Valstybės tarnybos įstatymas nenustato draudimo vienoje valstybės tarnautojo pareigybėje pareigas eiti dviem valstybės tarnautojams, dirbant ne visą darbo dieną, todėl manytume, kad vienoje valstybės tarnautojo pareigybėje pareigas galėtų eiti du valstybės tarnautojai, dirbdami ne visą darbo dieną.
Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje nustatytos garantijos turėtų būti taikomos ir valstybės tarnautojams dirbantiems ne visą darbo dieną arba ne visą darbo savaitę.
Organizuojant konkursą į valstybės tarnautojo pareigas, jeigu ketinama priimti valstybės tarnautoją į pareigas ne visam darbo laikui, apie tai turėtų būti nurodoma pareigybės aprašyme. Kitų papildomų reikalavimų organizuojant konkursą į valstybės tarnautojo pareigas, jeigu ketinama priimti valstybės tarnautoją į pareigas ne visam darbo laikui Valstybės tarnybos įstatymas ir su juo susiję teisės aktai nenumato.
Valstybės tarnybos įstatyme ir su juo susijusiuose teisės aktuose nėra vartojama sąvoka „etatas“. Valstybės tarnybos įstatyme ir su juo susijusiuose teisės aktuose nėra numatytos galimybės įsteigti nepilną valstybės tarnautojo pareigybę, pavyzdžiui 0,5 pareigybės, todėl manytume, kad konkrečioje pareigybėje pareigas einantiems valstybės tarnautojams turėtų būti nustatytos ne visos mėnesio darbo dienos ar ne visa darbo diena. Manytina, kad vienoje valstybės tarnautojo pareigybėje pareigas galėtų eiti du valstybės tarnautojai, dirbdami ne visą darbo dieną. Darbo užmokestis valstybės tarnautojams, dirbusiems ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, skaičiuojamas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalį. Norint nustatyti ne visas mėnesio darbo dienas ar ne visą darbo dieną, reikėtų vadovautis Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios nustato, kad toks laikas nustatomas darbuotojo ir darbdavio sutarimu.
Manytume, kad panaikinti vieną pareigybę ir vietoj jos įsteigti kitą pareigybę, kuriai nustatytas ne visas darbo laikas, nereikėtų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Darbo kodekso nustatyta tvarka valstybės tarnautojui ir darbdaviui susitarus, valstybės tarnautojas galėtų dirbti ne visą darbo dieną, ar ne visą darbo savaitę ir gauti darbo užmokestį apskaičiuojamą proporcingai dirbtam laikui.
1. Valstybės tarnautojams mokami šie priedai:
1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas);
2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją;
3) už laipsnį arba tarnybinį rangą;
4) už diplomatinį rangą;
5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.
2. Valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.
3. Priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos.
4. (Neteko galios.)
5. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas priedas nemokamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams.
6. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas.
7. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos.
Vidaus tarnybos stažas, kurį numato Vidaus tarnybos statutas, ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas, kurį numato Valstybės tarnybos įstatymas, nėra tapačios sąvokos ir šių stažų skaičiavimą reglamentuoja skirtingi įstatymai (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-518/2010, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 19, 2010, p. 242-260).
1. Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos:
1) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės;
2) už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu;
3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis.
4) statutiniams valstybės tarnautojams už darbą, jei jis tiesiogiai susijęs su tarnybinių gyvūnų priežiūra ir parengimu tarnybinėms pareigoms atlikti.
2. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytos priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, taip pat atvejus, kai priemokos skiriamos už projektų, trunkančių ilgiau kaip vienerius metus, vykdymą. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis, išskyrus projektų, trunkančių ilgiau negu vienerius metus, vykdymą, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma šio įstatymo 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos.
3. Priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos priemokos dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos.
Dėl priemokos už padidėjusį darbo krūvį
Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, valstybės tarnautojams mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšos taip pat yra valstybės biudžeto dalis.
Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės. Vadovaudamiesi šia nuostata, manytume, kad už laikinai pareigų negalinčio eiti skyriaus valstybės tarnautojo funkcijų atlikimą, kai valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatyta funkcija vadovybės nurodymu pavaduoti laikinai pareigų negalinčius eiti skyriaus valstybės tarnautojus, minėta priemoka turėtų būti mokama, jeigu padidėtų šio valstybės tarnautojo darbų mastas. Taip pat manome, kad valstybės tarnautojui, kurio pareigybės aprašyme nustatyta funkcija įgyvendinti projektus, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta priemoka turėtų būti mokama, jei valstybės tarnautojui įgyvendinant šiuos projektus padidėtų darbų mastas.
Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnautojui mokant Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą priemoką, įstatymų leidėjas nenustatė reikalavimo valstybės tarnautojui papildomai raštu suformuluoti funkcijų, kurias vykdant padidėja darbų mastas, kadangi minėtos funkcijos yra nustatytos valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, valstybės tarnautojui mokama priemoka už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu. Todėl kai valstybės tarnautojas atliko raštu suformuluotą papildomą užduotį, šiam valstybės tarnautojui turi būti išmokėta minėta priemoka.
Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytos priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas ir taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija, gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos. Jei vadovaujantis 26 straipsnio 2 dalimi papildžius valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą pagal Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką nustatoma aukštesnė šios pareigybės kategorija, valstybės tarnautojo sutikimu jis toliau eina šias pareigas.
Dėl priemokos už papildomas užduotis
Manome, kad valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas galėtų būti papildytas tik tuo atveju, jei papildomas užduotis valstybės tarnautojas vykdytų ilgiau nei vienerius metus nepertraukiamai. Be to, Valstybės tarnybos įstatymas nenumato, kad atskiri laikotarpiai, kai valstybės tarnautojas vykdo papildomas užduotis, gali būti sudedami. Įvertinus tai, manytume, kad tokiu atveju, kai valstybės tarnautojas papildomas užduotis atlieka ne pilnus metus, papildyti jo pareigybės aprašymą nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo mokėti priemoką, tai negali būti įstaigos vadovo pasirinkimo laisvė. Be to, minėtos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenustato pareigos valstybės tarnautojui prašyti įstaigos vadovo mokėti šią priemoką.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nenustato, jog atskiri laikotarpiai, kai valstybės tarnautojas vykdo analogiškas papildomas užduotis, turi būti sudedami, manome, kad valstybės tarnautojui turėtų būti mokama priemoka už analogiškos papildomos užduoties, kuri buvo paskirta ankstesniais metais ir paskirtos iš naujo, vykdymą. Taip pat manome, kad valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas galėtų būti papildytas tik tuo atveju, jei papildomą užduotį valstybės tarnautojas vykdytų ilgiau nei vienerius metus nepertraukiamai.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos aiškiai nenustato, ar valstybės tarnautojui pavedant atlikti papildomas užduotis yra būtinas jo sutikimas. Tačiau sistemiškai vertindami Valstybės tarnybos įstatymą ir su juo susijusių teisės aktų nuostatas, manome, kad, valstybės tarnautojui pavedant atlikti papildomas užduotis, kurios nėra susijusios su pareigybės aprašyme nustatytomis funkcijomis, jos turėtų būti suderinamos su valstybės tarnautoju. Paminėtina, kad panašiai reguliuojami ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, darbo santykiai – Darbo Kodekso 119 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus šiame Kodekse nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi; dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi būti aptarta darbo sutartyje.
Sistemiškai analizuojant Valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad esant Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, įstatymų leidėjas įstaigos vadovui imperatyviai nustato pareigą papildyti valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą ir taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 12 dalyje nurodytas garantijas. Todėl manome, kad papildžius valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą pagal Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką, privalomai turėtų būti nustatoma aukštesnė šios pareigybės kategorija.
Dėl priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis
Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta priemoka už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau Valstybės tarnybos įstatymas neapibrėžia tokių darbo sąlygų ir neklasifikuoja tokių darbų. Todėl, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, reikėtų vadovautis Darbo kodeksu. Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta priemoka atitinka Darbo kodekso 192 straipsnyje minimą darbą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų. Už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Darbo kodekso 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sąlygų klasifikaciją ir sveikatai kenksmingų veiksnių leistinas koncentracijas bei lygius reglamentuoja įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai.2002 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1386 "Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo" 3.19 punkte nustatyta, kad prie pavojingų darbų priskiriamas savivaldybių seniūnijų, savivaldybių administracijos vaiko teisių apsaugos, socialinės paramos padalinių darbuotojų, socialinių paslaugų įstaigų socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų padėjėjų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, socialinės rizikos asmenimis ar asmenimis, turinčiais psichinių sutrikimų, darbas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“(Žin., 2002, Nr. 87-3751) patvirtino pavojingų darbų sąrašą. Pagal šio nutarimo nuostatas, pavojingas darbas – darbas, pasižymintis didesne profesine rizika, kuriai esant traumos ar kitokia darbuotojo sveikatos pakenkimo tikimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio yra didesnė. Atsižvelgdami į šias nuostatas, manytume, kad valstybės tarnautojams, dirbantiems minėtame sąraše nurodytus pavojingus darbus, turėtų būti mokama Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1dalies 3 punkte nustatyta priemoka.
Atsižvelgdami į tai, kad kenksmingų ir labai kenksmingų darbo sąlygų teisės aktai neapibrėžia ir neklasifikuoja, manytume, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie darbo sąlygų kenksmingumą turėtų spręsti įstaigos vadovas ir tokiomis sąlygomis dirbančiam valstybės tarnautojui mokėti Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1dalies 3 punkte nustatytą priemoką.
Susidarius situacijai, kai valstybės tarnautojas tuo pačiu metu dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis ir dirba darbą, tiesiogiai susijusį su tarnybinių gyvūnų priežiūra ir parengimu tarnybinėms pareigoms atlikti, jam gali būti skiriama maksimali 40 proc. pareiginės algos dydžio priemoka (už Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. 3 ir 4 punktuose nurodytas sąlygas skyrus maksimalias 20 proc. pareiginės algos dydžio priemokas).
Jeigu priemokos dydis aptartas kolektyvinėje sutartyje
Darbo kodekso 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kolektyvinių darbo santykių subjektai ir jų atstovai savo interesus derina ir ginčus sprendžia derybų būdu. Tokiu atveju, kai įstaigoje yra sudaryta kolektyvinė sutartis, kurioje numatytas priemokos dydis, manytume, kad esant biudžeto lėšų trūkumui, priemokos mokėjimo klausimas turėtų būti sprendžiamas derybų būdu, o ne nutraukiant priemokos mokėjimą vienašališkai.
Pažymėtina, kad pagal Darbo kodekso 67 straipsnio 2 dalį, ginčai tarp atskirų darbuotojų ir darbdavio dėl įmonės kolektyvinės sutarties normatyvinių nuostatų nevykdymo ar netinkamo vykdymo sprendžiami individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka (Darbo kodekso XIX skyrius). Be to, pagal Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.
Dėl priemokų mokėjimo už darbą ES projektuose iš projektinių lėšų
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 17 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymą, valstybės tarnautojams neleidžiama dirbti pagal darbo sutartį valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose, kuriose jie eina valstybės tarnautojo pareigas, taip pat gauti iš jų kitų pajamų negu darbo užmokestis ir šiame įstatyme nustatytos išmokos, kompensacijos ir pašalpos.
Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos, Ekonomikos augimo veiksmų programos, Sanglaudos skatinimo veiksmų programos ir 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos valdymo komitetai 2016 m. gegužės 9 d. atnaujino Rekomendacijas dėl projektų išlaidų atitikties Europos Sąjungos struktūrinių fondų reikalavimams.
Rekomendacijose pateikti paaiškinimai, kaip turi būti taikomi ES ir nacionaliniai teisės aktai 2014–2020 m. ES struktūrinių fondų paramos administravimo periodu, kad vadovaujantis patikimo finansų valdymo principu būtų teisingai nurodomos ir įvertinamos projektų tinkamos finansuoti išlaidos. Jos skirtos pareiškėjams, rengiantiems ir teikiantiems paraiškas gauti ES struktūrinių fondų lėšų projektams įgyvendinti, projektų vykdytojams ir partneriams, ES struktūrinių fondų lėšų valdymo ir kontrolės sistemos institucijų darbuotojams ir projektų vertintojams.
Rekomendacijose įtvirtinta, kad valstybės tarnautojams priemokos už darbą, susijusį su 2014–2020 metų ES fondų investicijų paramos projektais, gali būti mokamos iš šių projektų lėšų. Rekomendacijų 159 ir 159.2 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio išlaidos gali būti apmokamos iš projektui įgyvendinti skirtų lėšų, jeigu už projekto veiklų vykdymą valstybės tarnautojui pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 ir (arba) 2 punktą skiriama priemoka. Įstaigos vadovo įsakyme nurodomas priemokos mokėjimo pagrindas, terminas, dydis, iš projekto lėšų apmokama proporcingai priskaičiuota darbo užmokesčio dalis (įvertinus priemokos dydį lyginant su visa darbo užmokesčio suma) ir atitinkama projektui įgyvendinti proporcingai skiriamo darbo laiko dalis. Valstybės tarnautojui skyrus priemoką, jam darbo užmokestis (įskaitant priemoką) mokamas iš dviejų (ar daugiau, jei vykdomas ne vienas projektas) finansavimo šaltinių pagal įstaigos vadovo įsakyme nustatytą proporciją. Iš projektui skirtų lėšų gali būti apmokėta tik proporcingai priskaičiuota darbo užmokesčio dalis. Tinkamos finansuoti projektą vykdančių asmenų darbo užmokesčio išlaidos, nuo kurių skaičiuojama proporcija, nurodytos Rekomendacijų 141 punkte.
Už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, valstybės tarnautojams mokama priemoka. Dėl šios nuostatos aiškinimo buvo spręsta administracinėje byloje Nr. A -831/2005, kurioje pareiškėjas reikalavo įpareigoti atsakovą mokėti jam VTĮ 26 straipsnio 3 dalyje numatyto dydžio priemoką už vykdant pavedimą rengti teisės aktus įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad esminė teisiniu požiūriu reikšminga aplinkybė, nuo kurios konstatavimo priklauso teisė gauti priemoką prie pareiginės algos, yra įprastos darbo krūvį viršijančios veiklos faktas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pareiškėjui tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius šį faktą. Apžvelgiamoje byloje pareiškėjas neįrodė, kad jo darbo krūvis vykdant pavedimą rengti teisės aktus viršijo įprastąjį (2005 m. rugpjūčio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -831/2005, Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 9, 2006, 301-303 p.).
Už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos, valstybės tarnautojams mokama priemoka. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu. Minėta priemoka yra privalomai mokama tik jeigu egzistuoja Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio dalies 2 punkte įtvirtintas mokėjimo pagrindas, t. y. kai valstybės tarnautojui paskiriama atlikti papildomas užduotis. Išnykus minėtam pagrindui (valstybės tarnautojui nebeatliekant papildomų užduočių), priemokos mokėjimas turi būti nutraukiamas (2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -847/2011).
1. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio.
2. Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio.
3. Už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio.
4. Už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Darbo kodekso nustatyta tvarka.
5. Laikas dirbant poilsio dienomis ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimo laikas skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.
Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Alternatyviai Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatytas kompensavimas valstybės tarnautojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką – valstybės tarnautojo prašymu vietoj Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnyje nustatyto apmokėjimo kompensuojama suteikiant jam per mėnesį kitą mokamą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų.
Atsižvelgdami į šias nuostatas manytume, kad tuo atveju, kai valstybės tarnautojas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nuostatomis, prašo už jo darbą poilsio ar švenčių dieną per mėnesį suteikti kitą mokamą poilsio dieną arba tą dieną pridėti prie kasmetinių atostogų, darbo užmokestis (viengubu tarifu) mokamas tiek už darbą poilsio ar švenčių dieną, tiek už jo prašymu suteiktą kitą poilsio dieną.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatuota, kad „pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai“.
Pažymėtina, kad analogiškai reglamentuojami ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį santykiai. Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog darbuotojams už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje (darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą), arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį (už papildomai dirbtą dieną taip pat turi būti mokamas darbuotojui nustatytas darbo užmokestis).
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio taikymo inter alia darbo nakties metu buvo spręsta administracinėje byloje Nr. A -84/2012, kurioje kilo ginčas dėl darbo užmokesčio už darbą nakties metu, švenčių ir poilsio dienomis, viršvalandinį darbą2010 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais apskaičiavimo ir sumokėjimo pareiškėjui - statutiniam valstybės tarnautojui.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje pažymėjo, pagal Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalį pareigūnams priemokos mokamos ir už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą apmokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis nustato, kad už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, tačiau Valstybės tarnybos įstatymas nenumato, koks darbas yra laikomas darbu naktį. Todėl nustatant, kas yra darbas nakties metu, turi būti vadovaujamasi DK nuostatomis. Darbo kodekso 154 straipsnis nustato, kad nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo 22 valandos iki 6 valandos. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Vidaus tarnybos statutas nenumato kitokio darbo naktį aiškinimo, darbo nakties metu sąvoka ir priemokos už jį dydis negali būti nustatomas ir aiškinamas kitaip, negu tai nustatyta Darbo kodekse. Be to, priemokos už darbą nakties metu turi būti mokamos už visą darbo laiką, tenkantį nakties laikui, tai yra už darbo laiką nuo 22 iki 6 valandos, nepriklausomai nuo to, kokias konkrečias funkcijas pareigūnas šiuo laiku atliko (2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -84/2012). Pastebėtina, kad tokios pačios pozicijos Vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėje savo praktikoje (pvz., žr. 2005 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -176/2005, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 8, 2005, p. 330-337, 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -744/2007).
VII SKYRIUS. VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ SKATINIMAS IR ATSAKOMYBĖ
27 straipsnis. Skatinimas ir apdovanojimas
1. Už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą valstybės tarnautojus į pareigas priėmęs asmuo, o kai jį į pareigas priima Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Vyriausybė atitinkamos valdymo srities ministro teikimu, savivaldybės meras gali skatinti šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
2. Valstybės tarnautojai skatinami:
1) padėka;
2) vardine dovana;
3) vienkartine pinigine išmoka Vyriausybės nustatyta tvarka.
3. Už ypatingus nuopelnus valstybės tarnybai valstybės tarnautojai gali būti teikiami valstybės apdovanojimui gauti.
4. Apie valstybės tarnautojo gautus paskatinimus ir valstybės apdovanojimus įrašoma į valstybės tarnautojo asmens bylą.
Valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn.
Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Pažymėtina, kad kai darbdavys duoda neteisėtus nurodymus ar nesupažindina valstybės tarnautojo su konkrečiomis jo pareigomis, kurias jis pagal turimus įgaliojimus ir kompetenciją turi vykdyti, tokių nurodymų neįvykdymas, tam tikrų pareigų neatlikimas, nežinant, jog jas reikia atlikti, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei, nes būtinųjų tarnybinės atsakomybės sąlygų – valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų ir / ar kaltės dėl tarnybos drausmės pažeidimo – taip pat nėra. Taip pat yra svarbu įvertinti darbdavio įtaką tam, kad darbuotojas neatliko tam tikrų veiksmų (LVAT 2017-04-24 nutartis adm. byloje Nr. A-1663-520/2017).
Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012; 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-971/2013).
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Tarnybinės nuobaudos skyrimas yra pirmiausia teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad negali būti išvengiama teisinės atsakomybės už padarytą pažeidimą (Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 213-235). Tarnybinės atsakomybės principų kontekste pastebėtina, kad taikant tarnybinę atsakomybę ir ją apibrėžiančias normas svarbus ne tik atsakomybės neišvengiamumo principas, bet ir tokie principai, kaip, pavyzdžiui, non reformatio in peius (liet. draudimo keisti į blogąją pusę) principas (žr., pvz., 2008 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008), draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principas, imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr., pvz., Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-281/2007, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 13, 2007, p. 186-199; 2008 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008), įstatymo negaliojimo atgal principas (lot.lex retro non agit) (2005 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-593/2005, skelbtas 2006 m. Apibendrinime).
Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš tarnybinio nusižengimo apibrėžimo matyti, jog priešinga valstybės tarnybos interesams (priešinga teisei) veika gali būti padaroma dviem formomis: aktyviai, t. y. veikimu, netinkamai atliekant pareigas, ir pasyviai, t. y. neveikimu, tarnautojui neatliekant pareigų. Teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Šie neveikimo požymiai nulemia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose - ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1112/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1131/2009 ir kt.). Nustačius, jog valstybės tarnautojas neturėjo objektyvios galimybės laiku ir tinkamai atlikti jam pavestas užduotis, Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daroma išvada, kad valstybės tarnautojo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo nėra įrodyta (šiuo aspektu žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1112/2009). Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi, nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-706/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011).
Specialiame įstatyme numatyto reikalavimo nevykdymas yra pareigos, nustatytos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte (laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų), pažeidimas, užtraukiantis atsakomybę Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (2003 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1143/2003, skelbta 2006 m. Apibendrinime).
Pasak Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) turi išimtinę teisę vertinti ar asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą (VPIDVTĮ), ir tik jos sprendimo pagrindu asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, gali būti skirta tarnybinė (drausminė) nuobauda dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimo. Toks teisės normos aiškinimas taip pat grindžiamas ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (VTEKĮ) 29 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriuo nustatyta, kad VTEK gali siūlyti valstybės ar savivaldybės institucijos vadovui (ar kolegialiai institucijai) skirti pažeidėjui tarnybinę (drausminę) nuobaudą. Tokiu būdu, atsakovas, skirdamas nuobaudą pareiškėjui dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo, netinkamai atliko, tikėtina, padaryto pažeidimo tyrimo bei vertinimo procedūras ir tuo pažeidė įstatymais suteiktą VTEK kompetenciją vertinti įtariamą pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant VTEK sprendimo, kad pareiškėjas pažeidė VPIDVTĮ, atsakovas nepagrįstai paskyrė nuobaudą pareiškėjui (žr. 2013 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013; šiuo aspektu taip pat žr. 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011).
Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Tam būtinas ir kitas nusižengimo sudėties elementas - valstybės tarnautojo kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, privalo patikrinti, ar darbdavys aiškinosi kaltės klausimą ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; taip pat žr. 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1836/2008; taip pat žr. 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime). Nenustačius tarnautojo kaltės negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai - esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2009 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1076/2009).
Byloje (2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-184-662/2015) pareiškėja, nesutikdama su įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, A. M. Finansų skyriaus vedėjai raštu pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog atsisako vykdyti Finansų skyriaus vedėjo įsakymą (duomenys neskelbtini) „Dėl darbų paskirstymo“, nes šiuo įsakymu jai pavedamos vykdyti papildomos užduotys, už kurias valstybės tarnautojui turi būti mokama priemoka. Atkreipė dėmesį į pareigybės aprašymo 7.1.4 ir 7.7 punktus bei pažymėjo, kad vykdo jai priskirtas funkcijas ir atlieka pavestus darbus. Finansų skyriaus vedėja raštu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydama įvertinti, ar Finansų skyriaus specialistė A. M., atsisakydama vykdyti jai pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pavestas užduotis, nepažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio nuostatų ir teisėtai atsisako vykdyti jai paskirtas funkcijas ir užduotis. Iš nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos seka, jog valstybės tarnautojas tarnybinėn atsakomybėn gali būti traukiamas už konkrečių veikų (veikimą arba neveikimą) padarymą. Analogiška išvada darytina ir iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateiktos sąvokos “tarnybinis nusižengimas” apibrėžimo turinio analizės: jame įtvirtinti požymiai, kurie tarnybinį nusižengimą apibūdina kaip pareigų neatlikimą arba netinkamą atlikimą. Minėta suformuota teismo praktika ir nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog veika turi būti padaryta realiai, o ne vertinama kaip ateityje galimas/tariamas tarnybinių pareigų (funkcijų) neatlikimas arba netinkamas atlikimas, t. y., išreikštas ketinimas neatlikti tarnybinių pareigų arba netinkamai jas atlikti perspektyvoje. Tuo tarpu tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra tirta ir konstatuota, kad pareiškėja nevykdė jai pavestų funkcijų ar vykdė jas netinkamai (nustatytas konkrečių veikų padarymas). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elemento – veikos. Todėl nenustačius pareiškėjos veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, nuosekliai nurodo, jog įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui (VTĮ 2 str. 14 d.). Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra jų silpnesnioji šalis, ypač dėl socialinių aspektų. Todėl viešojo administravimu subjektas, kartu atliekantis ir darbdavio funkcijas, privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas. Tačiau toks įrodinėjimo naštos perkėlimas darbdaviui negali būti aiškinamas kaip absoliučiai eliminuojantis tarnautojo pareigą teikti argumentus bei įrodymus, kurie galėtų paneigti tiek patį pažeidimą, dėl to kilusias pasekmes, tiek asmens kaltę, bei argumentus, pagrindžiančius jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir švelnesnės nuobaudos taikymą. Atitinkamą atsakomybėn traukiamo asmens aktyvumo laipsnį įrodinėjimo procese nulemia pati tarnybinės atsakomybės taikymo procedūra. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 8, 9 ir 10 punktai numato valstybės tarnautojo galimybę aktyviai dalyvauti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje (šiais aspektais žr. 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptariant tęstinio tarnybinio nusižengimo atvejus, ne kartą buvo pažymėta, kad tais atvejais, kai padaryti pažeidimai savo esme yra tam tikrų įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytų pareigų neatlikimas, neveikimas, kuris savo pobūdžiu yra tęstinis pažeidimas, tokie nusižengimai trunka iki įvykdomas įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytas reikalavimas ( LVAT 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012, LVAT 2005 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-593/2005).
Byloje (2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1566-662/2015) nagrinėjant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo, atkreipia dėmesį į tęstinio nusižengimo sąvoką. Teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį – į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013).
Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas tęstinių darbo drausmės pažeidimų atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 13 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-503/2004 pažymėjo, jog sprendžiant, ar drausminė nuobauda darbuotojui už tęstinį darbo drausmės pažeidimą paskirta Darbo įstatymų kodekso numatyto šešių mėnesių termino ribose, nustatytina, ar darbdavio nurodomas darbuotojo padarytas nusižengimas buvo pašalintas ir kada tai buvo padaryta. Jeigu darbuotojas veiksmais ar neveikimu padaro tęstinį nusižengimą, tai DK 159 straipsnio 2 dalyje (DK241 straipsnio 2 dalyje) numatyto termino drausminei nuobaudai skirti skaičiavimas prasideda nuo tokių veiksmų (neveikimo) nutraukimo arba pabaigimo savo noru.
Byloje (2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2442-756/2015) teismas nurodo, kad Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad muitinės pareigūno vardo diskreditavimas – su tarnybinių pareigų atlikimu susijusi ar nesusijusi muitinės pareigūno veika, kuria akivaizdžiai menkinamas muitinės autoritetas ir griaunamas pasitikėjimas ja. Taigi, muitinės pareigūno vardo diskreditavimu vertintina ne bet kokia su tarnybinių pareigų atlikimu susijusi ar nesusijusi muitinės pareigūno veika, o tik tokia, kuria menkinamas muitinės autoritetas ir griaunamas pasitikėjimas ja. Be to, muitinės autoriteto menkinimas ir pasitikėjimo ja griovimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas yra būtina sąlyga, konstatuojant muitinės pareigūno vardo diskreditavimą, kaip Statute numatytą atleidimo iš tarnybos pagrindą. Tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais ar neveikimu buvo diskredituotas pareigūno vardas ir pareigūnas pagrįstai atleistas iš tarnybos muitinėje šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnybos muitinėje statuto 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareigūno vardo diskreditavimo sąvoka iš esmės yra panaši į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą sąvoką ,,pareigūno vardo pažeminimas“, tad analizuojant nagrinėjamoje byloje aktualias Tarnybos muitinėje statuto materialinės teisės normas, mutatis mutandis galima vadovautis ir teismų praktikoje suformuotomis atitinkamų Vidaus tarnybos statuto nuostatų taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareigūno veika sukeltų pasekmių, numatytų Statute, atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė. Reikalavimas nustatyti akivaizdų institucijos autoriteto žeminimą (menkinimą), pasitikėjimo ja griovimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietina su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis bei elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tad šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015; 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2737/2012 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju L. D. veikoje nenustatytas nei akivaizdus muitinės (kaip institucijos) autoriteto menkinimas, nei pasitikėjimo ja griovimas. Nei atsakovo įsakyme, nei Komisijos išvadoje sprendimas atleisti pareiškėją iš tarnybos dėl pareigūno vardo diskreditavimo nemotyvuotas ir nepagrįstas bylos įrodymais, todėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 1P-881 naikintinas, pareiškėjas L. D. grąžintinas į ankstesnes (Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus) pareigas.
Byloje (2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015) teismas nagrinėja taip pat klausimą dėl pareigūno vardo pažeminimo. Nurodo, kad, įvertinusi pareiškėjo veiką, pasireiškusią pirmiau nurodytais veiksmais (neveikimu), teisės aktuose nustatytų Lietuvos policijai uždavinių ir funkcijų bei policijos pareigūnams priskirtų pareigų kontekste, teisėjų kolegija sutinka, kad aptariama pareiškėjo veika sukelia akivaizdžias pasekmes – žemina policijos pareigūno, kurio vienas iš pagrindinių uždavinių bei funkcijų yra teisės pažeidimų, tarp jų ir kelių eismo taisyklių pažeidimų, atskleidimas bei fiksavimas, vardą, laužo valstybei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti įstatymus ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažeidžia pagrindinius vidaus tarnybos principus (įstatymo viršenybės, skaidrumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo ir kitų), akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą visa Lietuvos policijos įstaigų sistema, kurioje tarnauja pareiškėjas, ir ją kompromituoja. Pareigūno vardą žeminančių kaltų veiksmų paviešinimas ar paviešinimo mastas nėra būtinos sąlygos pripažinti, kad atitinkami nustatyti kalti pareigūno veiksmai žemina pareigūno vardą, nes akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo atitinkama vidaus reikalų sistemos įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas yra sietinas su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kuriems įstatymų suteikti valdingi įgaliojimai, be kita ko, reikalauti iš kitų asmenų, kad jie laikytųsi įstatymų, patys nepažeis įstatymų ir laikysis nepriekaištingo elgesio standartų.
Byloje (2015 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1941-520/2015) nustatyta, jog pareiškėjas atsigulė darbo vietoje dėl skaudančio danties ir leido ilsėtis (miegoti) ugniagesiui-gelbėtojui V. V., kuris į budėjimą atvyko nepailsėjęs, bei leido jam vairuoti gaisrinį automobilį. Teismas nurodo, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo veiksmai buvo mažareikšmiai ir nesukėlė sunkių padarinių, nes pirmosios instancijos teismas būtent nustatė, kad pareiškėjo veiksmai nebuvo mažareikšmiai, pareiškėjo veiksmuose buvo tarnybinių nusižengimų sudėtis. Tai, kad pareiškėjo padaryti tarnybiniai nusižengimai nesukėlė sunkių padarinių atsakovui, tretiesiems asmenims, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nepagrįstai skyrė griežčiausią tarnybinę nuobaudą, t. y., pareiškėjui paskirta neadekvati tarnybinė nuobauda. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu, o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Valstybės tarnautojų padaryti tarnybiniai nusižengimai daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012).
Byloje (2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-354-822/2016) pasisakoma, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte aiškiai nustatytas draudimas valstybės tarnautojui atstovauti Lietuvos įmonei. Pagal šią įstatymo nuostatą atsakomybė valstybės tarnautojui kyla nesant pasekmių, t. y. užtenka, kad būtų nustatyta pozityvi pareiga atstovauti įmonei. Asmuo, esantis mažosios bendrijos, kurios valdymo organas yra narių susirinkimas, vieninteliu nariu ir atstovu, tokią pareigą turi.
Byloje (2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4085-756/2016) nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Pagėgių rinktinės ir jos padalinių vidaus tvarkos taisyklių 9 punkto nuostatą, pagal kurią valstybės tarnautojams ir darbuotojams draudžiama darbo metu būti neblaiviems ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar toksinių medžiagų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, dėl ko tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinuose teisės aktuose nėra numatyta jokia išimtis, pagal kurią mokymų metu pareigūnai turi teisę būti neblaivūs.
1. Už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio Įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos.
2. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija yra išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka.
3. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:
1) pastaba;
2) papeikimas;
3) griežtas papeikimas;
4) atleidimas iš pareigų.
4. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.
5. Šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams.
6. Šiurkščiu pažeidimu laikoma:
1) valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises;
2) valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas;
3) korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn;
4) piktnaudžiavimas tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas;
5) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;
6) nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties;
7) buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą;
8) valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto apskaitos pažeidimas, turėjęs reikšmingos įtakos valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos finansinių ir biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių, konsoliduotųjų ataskaitų rinkinių ir (ar) kitų ataskaitų duomenų teisingumui, ar reikšmingas valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais teisėtumo pažeidimas, nustatytas valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo arba savivaldybės kontrolieriaus sprendimu;
9) įsiteisėjusių teismo sprendimų, susijusių su valstybės tarnautojo pareigomis ir jų atlikimu, nevykdymas;
10) kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams.
LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad situacija, kai tarnybinė nuobauda skiriama veikiančios profesinės sąjungos renkamo organo nariui, Valstybės tarnybos įstatyme nėra aptarta. Profesinių sąjungų įstatymas (toliau- PSĮ) yra specialus teisės aktas, kuris yra skirtas ginti profesinių sąjungų narius nuo bet kokio neteisėto poveikio (10, 18 str.). Pagal šio įstatymo 21 straipsnį (2001-03-27 įstatymo Nr. IX-230 redakcija) įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Atsižvelgiant į VTĮ 5 straipsnio bei DK 240 straipsnio 2 dalies nuostatas, šis PSĮ nustatytas reikalavimas taikytinas ir valstybės tarnautojams, kurie yra institucijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamo organo nariai (žr., pvz., adm. bylą Nr. A143-3367/2011). Teismas nustatė, kad pareiškėja tarnybinės nuobaudos skyrimo metu buvo įsteigtos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos darbuotojų ir valstybės tarnautojų profesinės sąjungos pirmininkė. Todėl darbdavys, remdamasis PSĮ 21 straipsnio 2 dalimi, prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, privalėjo gauti išankstinį minėtos Profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą. Nesikreipęs ir negavęs tokio sutikimo, darbdavys negalėjo skirti tarnybinės nuobaudos asmeniui, išrinktam į įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą. Šis teisės pažeidimas vertinamas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, dėl kurio pagrįstai pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo įsakymą „Dėl tarnybinės nuobaudos L. T. skyrimo“. Atsakovo argumentai, kad Profesinė sąjunga įstaigoje realiai veiklos nevykdė, nepaneigia imperatyvios PSĮ 21 str. 2 dalies normos kreiptis ir gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, prieš skiriant nuobaudą profesinės sąjungos nariui, išrinktam į profesinės sąjungos valdymo organus (LVAT 2017-03-28 nutartis adm. byloje Nr. eA-239-261/2017).
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas 2015-07-20 raštą siuntė elektroniniu paštu dviem profesinėms sąjungoms: Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai ir Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai dėl išankstinio sutikimo skiriant tarnybines nuobaudas, pridedant tarnybinio patikrinimo išvados kopiją. Laiškas pasiekė tik vieną adresatą - Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą, o dėl kito adresato jokių duomenų nėra. Kadangi patikimų įrodymų dėl elektroninio laiško gavimo byloje nėra, o atsakovas iki tarnybinės nuobaudos paskyrimo nesiėmė kitų priemonių sutikimui gauti – nesiuntė rašto pakartotinai, nesinaudojo įprastomis registruoto pašto paslaugomis ar panašiai – pirmosios instancijos teismas teisingai vertino situaciją silpnesniosios ginčo šalies naudai ir pagrįstai konstatavo, kad tarnybinė nuobauda pareigūnui paskirta tinkamai neinformavus profesinės sąjungos ir negavus profesinės sąjungos sutikimo (LVAT 2017-05-15 nutartis adm. byloje Nr. A-502-552/2017).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas, ypač statutinėje valstybės tarnyboje, kurios pareigūnams tiek tarnyboje, tiek ne tarnybos metu, keliami aukštesni elgesio ir atsakomybės standartai (žr., pvz., LVAT 2016-08-02 nutartį adm. byloje Nr. eA-3913-756/2016; kt.). Akcentuotina, kad pagal teismų praktiką tarnybinė nuobauda už pareiškėjai inkriminuotą tarnybinį nusižengimą gali būti skiriama nustačius šių reikšmingų aplinkybių visumą: 1) statutinės valstybės tarnautojos apsvaigimo nuo alkoholio (narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų) faktą; 2) pareigūnės buvimą tokioje būklėje darbo metu. Šio tarnybinio nusižengimo sudėties (objektyviosios pusės) įstatymų leidėjas nesieja su pareigūno tarnybinių pareigų vykdymu, o sieja tik su buvimu darbo metu (t. y. tuo metu, kai jis turi vykdyti tarnybos funkcijas) neblaiviam (žr. LVAT 2016-08-02 nutartį adm. byloje Nr. eA-3913-756/2016). Buvimo tarnybos (darbo) metu neblaiviam faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 57 str. 1, 2 d.), t. y. specialiųjų techninių priemonių, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, ir yra galiojanti, rodmenimis; medicininės apžiūros aktais; specialisto (toksikologo) išvada; darbdavio surašytais dokumentais, kuriuose užfiksuotas darbuotojo buvimo darbo metu neblaiviam faktas; liudytojų parodymais (žr. LVAT 2014-10-06 nutartį adm. byloje Nr. A146-1449/2014).
2008 m. gruodžio 8 d. administracinėje byloje A-146-1984-08 LVAT pasisakė dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų skyrimo. Teisėjų kolegija pasisakė dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies, kuri numato, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Pagal minėtą įstatymo normą net ir tuo atveju, jei yra nustatomi veiką kvalifikuojantys požymiai – pažeidimo šiurkštumas ar pakartotinumas, nuspręsti, ar skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos yra turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovo diskrecijos teisė.
Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010).
Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai - pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais - pasekmės2, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (šiuo aspektu žr., pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008, p. 240-260; taip pat žr. 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime).
Atkreiptinas dėmesys, jog tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas padarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms (žr. 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3372/2011; 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 213-235). Vis dėlto atsiradę padariniai yra svarbūs individualizuojant tarnybinę nuobaudą, tai yra į juos atsižvelgiama parenkant valstybės tarnautojui konkrečią tarnybinę nuobaudą (VTĮ 29 str. 2 d.).
Apžvelgta teismų praktika leidžia teigti, jog dėl tarnybinių nusižengimo gali kilti įvairaus pobūdžio neigiamos pasekmės, pvz., sukeliamas neigiamas poveikis bendram įstaigos darbui ir valstybės tarnybos reputacijai (žr. 2011 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2489/2011); žala valstybės institucijos ir tarnybos prestižui bei geram vardui, kyla būtinumas skubiai priimti sprendimus dėl neatvykusios į darbą valstybės tarnautojos pavadavimo, jos darbų perdavimas kitiems tarnautojams (žr. 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-279/2013); profesinės sąjungos atstovų neįtraukimas į sudaromų komisijų sudėtį (žr. 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1407/2009) ir kt.
Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė - tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė - tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012).
Dėl valstybės tarnautojo pareigų apibrėžtumo ir konkretumo paminėtina administracinė byla Nr. A146-2476/2012, kurioje konstatuota, kad reikalavimai valstybės tarnautojams, numatyti VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų) bei 3 punkte (gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams), taip pat Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-672 redakcija) 4 straipsnio 1 punkte (visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus), yra bendro pobūdžio. Tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padarius pažeidimą, numatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis), kuris yra blanketinė teisės norma, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012).
Administracinėje byloje Nr. A520-971/2013 Vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas valstybės tarnautojui už tiesioginio vadovo nurodymo nevykdymą paskirtą tarnybinę nuobaudą, taip pat pažymėjo, jog tada, kai darbdavys duoda neteisėtus nurodymus ar nesupažindina valstybės tarnautojo su konkrečiomis jo pareigomis, kurias jis pagal turimus įgaliojimus ir kompetenciją turi vykdyti, tokių nurodymų neįvykdymas, tam tikrų pareigų neatlikimas, nežinant, jog jas reikia atlikti, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei, nes būtinųjų tarnybinės atsakomybės sąlygų - valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų ir / ar kaltės dėl tarnybos drausmės pažeidimo - taip pat nėra. Darbdavio teisė patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn egzistuoja tik tuomet, kai paties darbdavio įvykdytas pažeidimas nėra tarnybos drausmės nesilaikymo priežastis (plačiau žr. 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-971/2013).
Kaip Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo administracinėje byloje Nr. A63-918/2011, pareigą tarnybinio tyrimo išvadoje bei įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo tinkamai kvalifikuoti valstybės tarnautojo nusižengimą taikant teisės normas įstatymų leidėjas nustato institucijai, kuri skiria tarnybinę nuobaudą. Teisės normų, kurios inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo padarymo metu dar nebuvo priimtos, bei VTĮ 15 straipsnio normos, kuria pasiremta kvalifikuojant pareiškėjo veiklą5 ir kuri yra bendro pobūdžio, nurodymas tarnybinio nusižengimo kvalifikacijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti. Kadangi nagrinėjamu atveju tarnybinio tyrimo išvadoje ir skundžiamame įsakyme tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai, tai laikytina esminiu pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimu. Ši nustatyta aplinkybė lėmė paskirtos nuobaudos neteisėtumą (žr. 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-918/2011). Dėl nekonkrečiai suformuluoto kaltinimo tarnybinė nuobauda panaikinta ir administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011.
Tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).
Byloje (2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015) nagrinėjamas teisėtumas tarnybinės nuobaudos – papeikimo – paskirtos pareiškėjai už vėlavimą į darbą ir atvykimo į darbą fakto nepažymėjimą elektroniniame skaitytuve. Tarnybinio nusižengimo išvadoje nurodoma, kad pareiškėja tikrintu laikotarpiu, t. y., nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. liepos 17 d. vėlavo į darbą 15 dienų, 21 dieną nepasižymėjo apie atvykimą į darbą elektroniniame durų skaitytuve, 5 dienas vėlavo į darbą ir nepažymėjo apie atvykimą į darbą elektroniniame durų skaitytuve. Teismas pažymi, jog skiriant tarnybinę nuobaudą, turi būti ne tik konstatuojama veika, kuria padaromas tarnybinis nusižengimas, tačiau turi būti vertinami ir nusižengimo sudėties subjektyvieji elementai – asmens kaltės forma, motyvai, taip pat vertintinos kilusios neigiamos pasekmės. Kitas aspektas – dėl ginčijamo tarnybinio nusižengimo kilusios pasekmės, kurių numatymas ir sunkumas galėtų turėti įtakos valstybės tarnautojo atsakomybės laipsniui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai inkriminuotas nusižengimas – nepasižymėjimas kortele elektroniniame skaitytuve įeinant į savivaldybės pastatą – buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių atsakovui, vertintinas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos – papeikimo – paskyrimas yra neproporcingas (teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda).
Tarnybinių nuobaudų skyrimo kontekste svarbi praktika suformuota Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog tais atvejais, kai yra pripažįstama, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. Teismas neskiria tarnybinių (drausminių) nuobaudų valstybės tarnautojams (pareigūnams), o gali spręsti klausimą tik dėl šios nuobaudos panaikinimo ar pakeitimo. Vis dėlto toliau išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams. Analogiškos taisyklės yra taikytinos ir teismui sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos pakeitimo (sušvelninimo). Pabrėžtina ir tai, kad toks vertinimas turi būti atliekamas, be kita ko, konkrečių byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste.
Kaip ne kartą nurodė Vyriausiasis administracinis teismas, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies esmė - draudimas skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš valstybės tarnybos, nesant šioje teisės normoje numatytų sąlygų. Ši teisės norma neįpareigoja visais atvejais atleisti iš valstybės tarnybos, kai tarnautojas padaro šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o tik suteikia tokią galimybę. Atsižvelgiant į VTĮ 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, nustačius, jog valstybės tarnautojas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, parenkant tarnybinę nuobaudą turi būti įvertintos visos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės (2004 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-334/2004, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5, 2004, p. 79-83; taip pat skelbta 2006 m. Apibendrinime).
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra numatęs, jog už šiurkštų tarnybinį nusižengimą imperatyviai skiriama tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų, ir apskritai nėra imperatyvo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo padarius tarnybinį nusižengimą. Vadinasi, prieš atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų, paprastai tarnybinio patikrinimo išvadoje arba įsakyme dėl tarnybos santykių nutraukimo, turi būti pasisakoma, kodėl atleidžiamam valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda ir kodėl skiriama pati griežčiausia tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų (2009 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-231/2009).
Aiškindama VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punktą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad (pagal ją) pats valstybės tarnautojo buvimas tarnybos metu neblaiviam savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Pastarajai aplinkybei konstatuoti taip pat yra būtina nustatyti kitas šios teisės normos taikymo prasme reikšmingas aplinkybes: kad valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą. Šioms aplinkybėms nustatyti turi būti taikytini bendrieji su žmogaus orumu sietini arba visuomenės (jos didžiosios dalies) požiūrį į atitinkamą valstybės ir savivaldybės instituciją ir įstaigą formuojantys kriterijai (2011 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1098/2011).
Atkreiptinas dėmesys, kad bylose, susijusiose su neblaivumo fakto įrodinėjimu, Vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, jog tik esant alkotesterio metrologinės patikros sertifikatui laikytina, kad asmens neblaivumo patikrinimas yra atliktas tinkamai ir neblaivumo testo rezultatas laikytinas patikimu asmens neblaivumo įrodymu (žr. 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1051/2010). Nei VTĮ (išskyrus VTĮ 34 str. 1 d., kurioje inter alia įtvirtinta valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens teisė valstybės tarnautojui, kuris pasirodė tarnyboje (darbe) neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, tą dieną neleisti dirbti ir sustabdyti darbo užmokesčio mokėjimą), nei Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės atskirai ir išsamiai nereglamentuoja, kaip turi elgtis valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, kai nustatoma, kad valstybės tarnautojas tarnyboje galbūt yra neblaivus, t. y. procedūriškai nereglamentuoja, kokia tvarka ir būdais turi būti fiksuojamas valstybės tarnautojo neblaivumo faktas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A62-2228/2011 sprendė, kad fiksuojant valstybės tarnautojo neblaivumo faktą gali būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintomis Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, kuriose įtvirtinta darbuotojo siuntimo į sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros tvarka. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėtame teisės akte įtvirtinta neblaivumo nustatymo tvarka, vertinant ją tarnybinių santykių kontekste, nėra privaloma. Neblaivumo patikrinimas medicininėje įstaigoje yra tik vienas iš įrodymų fiksavimo būdų, kuriuo nagrinėjamoje byloje atsakovas galėjo pasinaudoti, siekdamas pagrįsti pareiškėjos neblaivumo faktą. Taigi valstybės tarnautojo neblaivumas gali būti patvirtintas ne vien tik medicinine išvada, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (žr. 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2228/2011).
Byloje (2014 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1073/2014) nagrinėjant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo, teismas aiškina apie tarnybinių nuobaudų skyrimo naikinamuosius terminus.
Teismas pripažino, jog pareiškėjo nurodomas termino pažeidimas nėra esminis, darantis skundžiamą Įsakymą neteisėtu. Tik Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti nuobaudų skyrimo terminai yra naikinamieji (per kiek laiko nuo nusižengimo padarymo būtina paskirti nuobaudą), kiti procesiniai terminai aktą darytų negaliojantį, jeigu pažeidimai būtų tokie, kurie nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. jeigu pažeidus procedūras nebūtų užtikrintas reikiamas visų aplinkybių įvertinimas. Šiuo atveju procesą reglamentuojantis teisės aktas buvo pažeistas, bet ne dėl terminų.
Pažymėtina, kad byloje (2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -1905/2014) teismas nurodo, kad, jei nėra pagrindo taikyti įstatyme nustatytų išimčių, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis 6 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo nusižengimo padarymo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančią. Šis terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).
Byloje (2015 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1654-662/2015) konstatuota, kad įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje, civilinėje byloje ir administracinėje byloje buvo paneigti tie pareiškėjo V. K. veiksmai, kurie buvo kvalifikuoti kaip tarnybinis nusižengimas bei tos reikšmingos komisijos tarnybinio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kurios sudarė teisines prielaidas priimti ginčijamą įsakymą. Nustatyti įrodomąją vertę turintys faktai leidžia teismui daryti vertinamojo pobūdžio išvadą nagrinėjamoje byloje apie tai, kad statybos objektui - viešojo tualeto inžineriniams tinklams pastatyti statybos leidimas nebuvo reikalingas, pareiškėjas šiuo aspektu nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl ginčijamu įsakymu tarnybinė nuobauda jam buvo skirta nepagrįstai ir naikintina.
Byloje (2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1170-438/2016) buvo nagrinėjamas ginčas dėl skirtos tarnybinės nuobaudos už tarnybinį nusižengimą padarytą neveikimu. Teismas pažymėjo, jog neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. Asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Šie neveikimo požymiai nulemia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose – ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių. Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-438-186/2011; Nr. A-438-1446/2011).
Byloje (2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1607-492/2016) pasisakyta dėl įstaigos vadovo atsakomybės padarius viešųjų pirkimų pažeidimus. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas buvo įstaigos vadovas, suponuoja aukštesnį negu paprastai kitų valstybės tarnautojų atsakomybės laipsnį už įstaigai pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą, jos darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę bei teisės aktų reikalavimų laikymąsi.
Byloje (2016 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016) pasisakyta, jog negalima daryti išvados, kad Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo renkamosios valdymo institucijos narys būtinai turi būti ir profesinės sąjungos, esančios to susivienijimo nare, valdymo institucijos narys. Skiriant drausmines nuobaudas, profesinės sąjungos atstovaujamosios ir (arba) valdybos institucijos sutikimas skirti drausminę nuobaudą reikalingas tik tiems profesinės sąjungos nariams, kurie yra išrinkti į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją.
Byloje (2016 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-798-261/2016) nurodyta, kad negalima tarnybinė atsakomybė, kai tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje yra netinkamai apibrėžtas tarnybinio nusižengimo subjektas, taip pat netinkamai apibrėžta tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė ir neįrodyta pareiškėjos kaltė dėl nurodytų pažeidimų. Byloje teismas taip pat pasisako dėl viešųjų pirkimų komisijos atsakomybės.
Byloje (2016 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-665-438/2016) teisėjų kolegija nurodo, kad, taikant tarnybinę atsakomybę, privaloma nustatyti ne tik neteisėtus veiksmus, bet kartu – konkrečius padarinius, nulemtus asmens neteisėtų veiksmų (priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių). Todėl kiekvienu atveju taikant tarnybinę atsakomybę sukelti neigiami padariniai turi būti aptariami konkrečiai ir detaliai – tokiu būdu, jog būtų įmanoma nustatyti, ar šios pasekmės iš tiesų yra susijusios priežastiniu ryšiu su padarytais neteisėtais veiksmais (neveikimu). Atsakovo Išvadoje nurodyti pareiškėjo neteisėtų veiksmų padariniai – sumenkintas vadovo prestižas, grėsmė teisinei tvarkai, yra pernelyg abstraktaus pobūdžio ir negali būti vertinami kaip itin sunkūs.
Byloje (2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-622-146/2016) teismas pasisakė, jog skiriant nuobaudą už VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatytų principų pažeidimą tarnybinio patikrinimo metu turi būti aiškiai nustatyta ir nurodyta kaip kokia konkrečia veika tarnybinio nusižengimo (VTĮ 2 str. 12 d.) prasme atitinkamas principas buvo pažeistas. VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktuose nurodytų bendrųjų valstybės tarnautojo pareigų pažeidimas, taip pat valstybės tarnautojų veiklos etikos principų pažeidimas turi būti konstatuotas tarnybinio patikrinimo metu neabejotinai nustačius tarnybinį nusižengimą pagal VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą tarnybinio nusižengimo sąvoką.
1. Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.
2. Tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat:
1) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas perkeliamas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Šiuo atveju asmuo, pradėjęs tarnybinio nusižengimo tyrimą, motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus, kurioje konstatuojama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir siūloma jam skirti tarnybinę nuobaudą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perduoda institucijos ar įstaigos, į kurią perkeltas valstybės tarnautojas, vadovui, valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir valstybės tarnautojui, kuris pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą. Sprendimą dėl valstybės tarnautojui tarnybinės nuobaudos skyrimo priima institucijos ar įstaigos, į kurią valstybės tarnautojas yra perkeltas, vadovas, atsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus;
2) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso). Sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjęs asmuo, atsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Šis sprendimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perduodamas valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir asmeniui, ėjusiam valstybės tarnautojo pareigas.
3. Už vieną tarnybinį nusižengimą galima skirti tik vieną tarnybinę nuobaudą.
4. Kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Jeigu atsisakoma iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą ar asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais.
5. Tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo.
6. Sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
7. Sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams ir sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarką, taip pat šio straipsnio 2 dalyje nurodytų motyvuotų išvadų apie tyrimų rezultatus ir priimtų sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą perdavimo atitinkamiems asmenims terminus ir tvarką nustato Vyriausybė.
Tarnybinė atsakomybė
Valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 28-31 straipsniai ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės2002 m. nutarimu Nr. 977 (toliau – Taisyklės).
Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.
Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tais atvejais, kai įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuojama, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas ir nenumato išimčių minėtu atveju nepradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros.
Pažymime, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo bei Taisyklių nuostatomis sprendimą dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo bei sprendimą dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo, atsižvelgiant į tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusios komisijos pateiktą motyvuotą išvadą, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo.
Atsižvelgdami į tai, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra bei priimtas atitinkamas sprendimas ne tik gali sukelti valstybės tarnautojui tiesiogines teisines pasekmes bei būti baudžiamojo pobūdžio, bet turi turėti ir auklėjamąjį (prevencinį) bei moralinį pobūdį, manytume, kad tokiu atveju, kai priimamas sprendimas pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinės nuobaudos neskirti, nes pasibaigė Valstybės tarnybos įstatymo nustatytas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, valstybės tarnautojui tiesioginių teisinių pasekmių nekyla, tačiau jis neišvengia pripažinimo, kad padarė tarnybinį nusižengimą.
Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas.
Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo.
Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad kai įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, per 5 darbo dienas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo nustatomas (-i) valstybės tarnautojas (-ai), dėl kurio (-ių) galimos kaltės padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, ir dėl jo (-ų) pradedamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris atliekamas laikantis visų Taisyklėse įtvirtintų procedūrų.
Atsižvelgdami į tai, kad sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, Taisyklių 3 punkte nustatytas terminas yra bendro pobūdžio, o Taisyklių 20 punkte yra nustatytas specialus terminas bei į tai, kad Taisyklėse nenustatyta, jog šiuose Taisyklių punktuose nurodyti terminai turi būti sudedami manytume, jog tokiais atvejais, kai įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, per 5 darbo dienas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo nustatomas (-i) valstybės tarnautojas (-ai), dėl kurio (-ių) galimos kaltės padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, ir dėl jo (-ų) pradedamas tarnybinio nusižengimo tyrimas.
LVAT, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.). Be to, LVAT adm. tarnybinių ginčų bylose ne vieną kartą yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008).
Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų VTĮ, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). LVAT tarnybinių ginčų bylose yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, o yra akcentavęs būtinumą nustatyti, kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė tam tikrais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., 2012-09-06 nutartį adm. byloje Nr. A146-2476/2012; 2014-10-06 nutartį adm. byloje Nr. A146-1449/2014).
Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–370/2011).
Aptariamoje byloje atsakovas, skirdamas pareiškėjui nuobaudą už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) pažeidimą, nebuvo gavęs VTEK sprendimo dėl atlikto tyrimo išvados. Sprendimas, kuriuo VTEK pripažino, kad atsakovo atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas, priimtas vėliau. Nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad yra priimtas VTEK sprendimas, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymą, o tai reiškia, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai yra nustatęs, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymą, t. y. pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam galėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda. Šiuo atveju buvo pažeista procedūra, skiriant nuobaudą, nes VTEK sprendimas yra priimtas po to, kai tarnybinė nuobauda buvo paskirta remiantis atsakovo atlikto tyrimo išvada, tačiau šioje byloje tai nelaikytina esminiu procedūros pažeidimu, dėl kurio turėtų būti panaikinta pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda. (LVAT 2017-07-05 nutartis adm. byloje Nr. eA-3964-520/2017).
ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. LVAT jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši nuostata reiškia, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., 2016-02-11 nutartį adm. byloje Nr. A-79-624/2016). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad LVAT praktikoje yra pripažįstamas tarnybinės atsakomybės taikymo principas – imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr. 2007-10-26 nutartį adm. byloje Nr. A438-281/2007; 2014-11-27 nutartį adm. byloje Nr. A492-1905/2014). LVAT yra nurodęs, jog teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką tuomet, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Tik nustačius, kad valstybės tarnautojas neturėjo objektyvios galimybės laiku ir tinkamai atlikti jam pavestas ar teisės aktais nustatytas užduotis, daroma išvada, jog valstybės tarnautojo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo nėra įrodyta (žr. 2016-12-27 nutartį adm. byloje Nr. eA-2426-756/2016).
Aptariamoje byloje pasisakyta, kad Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos dalyvavimo tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje stebėtojo teisėmis funkcija bei sprendimo duoti ar neduoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą funkcija nėra tapačios. Atlikdama pirmąją funkciją, muitinės profesinė sąjunga gali pareikšti savo nuomonę dėl tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumo, tačiau priimdama sprendimą duoti ar neduoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, Profesinė sąjunga tarnybinės nuobaudos pagrįstumą turi įvertinti tik tais aspektais, ar nuobauda nėra skiriama darbuotojui dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo Profesinės sąjungos nariams arba dėl darbuotojo veiklos Profesinėje sąjungoje. Tai, kad įstatymų leidėjo profesinėms sąjungoms tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje suteikta stebėtojo teisė nekeičia ir neišplečia Profesinės sąjungos diskrecijos ribų vykdant PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatytą išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą funkciją, savo praktikoje nuolat akcentuoja ir LVAT (žr. LVAT 2016-06-21 nutartį adm. byloje Nr. A-3737-552/2016, 2016-02-09 nutartį adm. byloje Nr. A-2207-146/2016, LVAT 2017-04-11 nutartį adm. byloje Nr. A-3383-575/2017).
Byloje yra įrodyta, kad pareiškėja 2014-09-30, 15.00 val., dalyvavo Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje Lietuvos banke ir prieš palikdama Departamentą darbo metu neinformavo tiesioginio vadovo ir tam negavo jo sutikimo. Todėl tuo padarė tarnybinį nusižengimą, kuris teisingai kvalifikuotas pagal VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimą (LVAT 2017-01-24 nutartis adm. byloje Nr. eA-29-261/2017).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-675-2004 pasisakė, jog, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių nuostatas, nuobaudų skyrimo procedūra ir jos pasekmėje priimti administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus. Viena iš svarbiausių tokios procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas (Taisyklių 5 punktas), kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veikos ar neveikimo konstatavimu. Tai - plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ir paneigiančius tarnautojo tiriamą pažeidimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti jo (tarnautojo) paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminat motyvuotoje išvadoje.
Nors VTĮ ir Nuobaudų skyrimo tvarkoje nėra konkrečios normos, reglamentuojančios tyrimo eigą, tačiau teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, apie tokių reikalavimų tarnybiniam tyrimui įtvirtinimą (VTĮ 29-30 straipsniai, Nuobaudų skyrimo tvarkos 3-10 punktai). Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nusižengimą kvalifikuoti, nurodant VTĮ straipsnį, dalį, punktą, nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo dieną, tarnautojo, kalto dėl padaryto nusižengimo, kaltės formą, nusižengimo padarinius, o taip pat ir siūlomą konkrečią nuobaudą. Tokie išvados reikalavimai suformuluoti Nuobaudų skyrimo tvarkos 10 punkte.
LVAT 2004 m. liepos 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-611–04 teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakovas neteisėtai pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą. Skirti tarnybinę nuobaudą atsakovas neturėjo teisės, nes skiriant nuobaudą, dėl atsakovo nurodyto galimo pareiškėjos tarnybinio nusižengimo jau buvo pasibaigę įstatymo numatyti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai. Pagal VTĮ 30 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas, atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinė nuobauda gali būti skiriama per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Tačiau ši nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina, nes, tiriant galimą pareiškėjos tarnybinį nusižengimą, nebuvo atliekamas nei auditas, nei revizija (inventorizacija), nei tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas.
LVAT 2004 m. liepos 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-657/2004 konstatavo, jog neįrodžius, kad tarnybinis nusižengimas nustatytas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tai yra pakankamas pagrindas 6 mėnesių terminą skaičiuoti nuo nusižengimo padarymo dienos, o padarius išvadą, jog šis terminas praleistas, – paskirtąją nuobaudą panaikinti.
LVAT 2004 m. liepos 30 d nutartyje administracinėje byloje Nr. 678/2004 pasisakė, kad vertinant, ar teisėtai ir pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda, turi būti nustatyta, ar valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis: nustatytas pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, tarnautojo kaltė. Tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, tarp jų ir valstybės tarnautojo kaltę.
LVAT 2005 m. gegužės 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-634-05 pažymėjo, kad į tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą tarnybinę nuobaudą skirti turintis teisę asmuo turi atsižvelgti, tačiau ši išvada nėra privaloma, o tik rekomendacinio pobūdžio, todėl tarnybinę nuobaudą skirti turintis teisę asmuo gali priimti kitokį sprendimą, nei siūloma išvadoje, arba, manydamas, kad ištirtos ne visos reikšmingos aplinkybės, pavesti atlikti papildomą tyrimą, tačiau tai turi būti daroma iki Nuobaudų skyrimo taisyklių 11 punkte nurodytų sprendimų priėmimo. Teisės aktai nenumato, kad nuobaudos skyrimo procedūrą užbaigus tarnybinio nusižengimo tyrimo nutraukimu, apie tai pranešus valstybės tarnautojui, kuris buvo įtariamas tarnybinio nusižengimo padarymu, ir po to nepaaiškėjus naujų aplinkybių, būtų galima iš naujo tirti galimą tarnybinį nusižengimą ir paskirti tarnybinę nuobaudą. Esant tokiai situacijai, būtų pažeidžiami teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principai.
LVAT 2005 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11-697/2005 pasisakė dėl profesinių sąjungų vaidmens skiriant tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui, profesinės sąjungos nariui. Profesinių sąjungų sutikimo skirti pareigūnui drausminę nuobaudą institutas nėra nustatytas nei VTĮ, nei Nuobaudų skyrimo taisyklėse (nuo 2004-12-24 redakcijos pakeistas pavadinimas), todėl, pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnį, DK 20 straipsnį, sprendžiant šią situaciją, yra būtina vadovautis Profesinių sąjungų įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią ginčus, kilusius tarp profesinių sąjungų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimis numatytų pareigų ir prievolių nevykdymo, nagrinėja teismas. Tai reiškia, kad profesinės sąjungos (jos renkamojo organo) atsisakymas duoti minėtą sutikimą gali būti skundžiamas teismine tvarka. Todėl konstatuotina, kad tik teismo sprendimas panaikinti nurodytą atsisakymą gali atstoti Statuto 43 straipsnio 4 dalyje nurodytą profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą. Kolegija taip pat pažymi, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija2004 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3-170-2004 suformulavo Statuto 43 straipsnio 3 dalies aiškinimo nuostatą, pagal kurią, kai nėra profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo drausminei nuobaudai skirti vidaus reikalų įstaigų pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, arba atsisakymą duoti sutikimą panaikinančio teismo sprendimo, paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta.
Byloje (2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2219-756/2015) ginčas kilo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumo pareiškėjui J. D., kuris yra Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos valdymo organo narys, negavus išankstinio Profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo. Profesinei sąjungai nepateikus teisės aktuose nustatytais terminais atsakymo apie sutikimą arba nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, tokie Profesinės sąjungos veiksmai pagrįstai laikyti sutikimu skirti nuobaudą pareiškėjui. Pažymėtina, jog tiek pareiškėjas, tiek ir Profesinė sąjunga žinojo apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, todėl būdami atidūs ir rūpestingi galėjo patys aktyviai domėtis šiuo procesu, tačiau jokių veiksmų neatliko. Jokio atsakymo nepateikimas per nustatytą terminą, t. y. tylėjimas, prilyginamas sutikimui skirti tarnybinę nuobaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-552/2007; 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004 ir kt.).
Byloje (2015 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-92-261/2015) teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pagal Kalėjimų departamento statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija), išankstinis profesinės sąjungos sutikimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams, kurie yra profesinės sąjungos nariai, bet nėra išrinkti į profesinės sąjungos renkamuosius organus, nėra reikalingas, lemia, kad ši procedūra nėra privaloma. Todėl tarnybinė atsakomybė šiuo požiūriu gali būti pritaikyta, nepaisant profesinės sąjungos pozicijos (nesikreipus į ją arba neatsižvelgus į profesinės sąjungos nesutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo). Pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, tarnybinės nuobaudos paskyrimas iš anksto negavus profesinės sąjungos sutikimo yra esminis procedūrinis pažeidimas, esantis pakankamu pagrindu paskirtai nuobaudai panaikinti (pvz., Administracinių teismų praktika Nr. 5, 2004). Dėl to aplinkybė, kad tokia procedūra pagal Kalėjimų departamento statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) nėra privalomai reikalinga, kai tarnybinė nuobauda skiriama profesinės sąjungos nariui, nesančiam renkamojo organo nariu, sąlygoja, jog tokios procedūros ar profesinės sąjungos išreikšto nesutikimo nepaisymas pats savaime negali būti priežastimi pripažinti tarnybinės nuobaudos paskyrimą neteisėtu.
LVAT 2005 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10–73–05 konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo išvada nėra teisės aktas, iš kurio pareiškėjui kilo teisinės pasekmės. Ši išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros dalis ir pati savarankiškai teisinių pasekmių nesukelia. Šias pasekmes sukelia individualus teisės aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda.
LVAT 2007 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A2-473/2007 pasisakė, kad pranešime apie valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą, turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Jei tyrimo metu paaiškėja, kad tas asmuo padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, tai turi būti įforminama ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojui turi būti įteikiamas ir naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą. Kitaip būtų pažeista jo teisė į gynybą. Tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui.
Byloje (2015 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-508-756/2015) nustatyta, kad 2007 m. sausio 5 d. Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymu Nr. P1-7 patvirtintas pareiškėjo užimamų pareigų pareigybės aprašymas atskirai neišskiria pareiškėjo tarnybinių funkcijų, susijusių su privalomųjų nurodymų davimu, pratęsimu ir/ar įvykdymo kontrole. Pareiškėjo funkcijoms priskirtos visos šios veikos, kurios prasideda privalomojo nurodymo surašymu ir baigiasi jo įvykdymu (ar neįvykdymu ir iš to kylančiomis pasekmėmis), todėl tokie veiksmai (neveikimas) iš esmės laikytini tęstiniais ir savarankiška atsakomybė asmeniui už kiekvieno atskiro su privalomuoju nurodymu susijusio veiksmo atlikimą negali kilti. Pažymėtina, kad atsakovas nagrinėjamu atveju pareiškėjo dvigubą nubaudimą sieja tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrą reglamentuojančių normų ribotumu ir tvirtina, kad aplinkybės, jog pareiškėjas netinkamai vykdė Privalomojo nurodymo įvykdymo kontrolę, paaiškėjo jau po to, kai V. T. buvo paskirta tarnybinė nuobauda už Privalomojo nurodymo davimą ir pratęsimą.
LVAT 2007 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11–620/2007 pasisakė dėl šiurkštaus nusižengimo sąvokos. VTĮ 29 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu yra būtina nustatyti, kokie nusižengimo elementai (kokios aplinkybės) rodo jo šiurkštumą, t.y. nepakanka apsiriboti tik formaliu tarnautojo tam tikros pareigos nevykdymo fakto konstatavimu, o yra būtina taikyti papildomus šį nusižengimą charakterizuojančius kriterijus ir juos taikant spręsti apie nusižengimo šiurkštumo pobūdį.
LVAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-759-07 pasisakė dėl komisijos nusižengimui tirti sudarymo. Pareiškėja nurodė, kad, jos nuomone, įstaigos vadovo tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra buvo pradėta neteisėtai, nes sudaryta neteisėtos sudėties komisija: komisijos pirmininkas S. J. neturėjo valstybės tarnautojo statuso, t. y. buvo asmuo dirbantis pagal darbo sutartį (Teisės ir veiklos organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas, dėl savo amžiaus nebegalėjęs būti valstybės tarnautoju, todėl dirbęs pagal pasirašytą sutartį). Teisėjų kolegijos nuomone, teisininko kvalifikaciją turinčio asmens paskyrimas komisijos pirmininku atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą negalėjo pabloginti pareiškėjos teisinės padėties ar suvaržyti jos teises, o kaip tik turėjo užtikrinti objektyvų ir visapusišką pažeidimo konstatavimui reikšmingų aplinkybių įvertinimą. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teismo konstatuotas tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimas, nagrinėjamu atveju laikytinas esminiu, leidžiančiu paskirtą tarnybinę nuobaudą besąlygiškai pripažinti neteisėta.
LVAT 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-795/2007 pasisakė, kad jei tarnybinės nuobaudos procedūra užbaigiama įstaigos vadovo sprendimu pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir įsakymu jam skiriama tarnybinė nuobauda, teisėjų kolegijos nuomone, įsakyme dėl nuobaudos skyrimo paprastai turi būti ne tik fiksuojama apie konkrečios nuobaudos skyrimą valstybės tarnautojui, bet ir nurodoma, kokia teisei priešinga veika padaryta, kaip šis teisės pažeidimas kvalifikuojamas, t. y. nurodomas atitinkamas VTĮ straipsnis (jei ši norma blanketinė atliekama nuoroda į kitą teisės aktą (aktus) jo dalį ir punktą), pažymima pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, kokia kaltės forma padarytas pažeidimas, jo padariniai. Išdėstyti klausimai, jei jie nėra atspindėti įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, gali būti ir kitame įsakymo lydinčiajame dokumente, bet tų klausimų aptarimas būtinas. Priešingu atveju nebūtų sudarytos galimybės įvertinti, ar nėra pasibaigę tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties terminai, ar tarnybinė nuobauda paskirta laikantis ir kitų teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių tarnybinės nuobaudos skyrimą. Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo – raštu suformuluotas kaltinamas valstybės tarnautojui dėl teisei priešingos veikos, apimančios valstybės tarnautojo pareigų neatlikimą arba netinkamą atlikimą dėl valstybės tarnautojo kaltės. Todėl šis teisės aktas turi būti konkretus ir aiškus. Valstybės tarnautojas, traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, ir kitas tretysis asmuo, net ir neturintis specialių žinių, turėtų suprasti dėl kada įvykdytos bei kokios veikos, prieštaraujančios konkrečioms teisės aktuose įtvirtintoms taisyklėms, ir kam, yra skiriama tarnybinė nuobauda.
Byloje (2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1802-662/2015) ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-01-09 įsakymo Nr. AP-12 1 punkto, kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinė nuobauda jam neskirta, kadangi pasibaigė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ir nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda, tačiau teismas vis tiek ėmėsi nagrinėti šį klausimą, atsižvelgiant į tai, jog vien tik pripažinimas padarius tarnybinį nusižengimą, tarnautojui sukelia/gali sukelti teisines pasekmes.
LVAT 2008 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63–990/2008 pasisakė dėl administracinės ir tarnybinės atsakomybės atskyrimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dirbo Plungės rajono savivaldybės administracijos Vietos ūkio ir kapitalinės statybos skyriaus vedėju, kurio pareigybės aprašyme nustatytos pareigos, tame tarpe: kontroliuoti remonto ir statybų darbų eigą ir pasiruošimą jiems, siekti, kad objektai būtų laiku suremontuoti ir priimti; reikalauti, kad remonto ir statybos darbai vyktų prisilaikant statybos įstatymo, galiojančių reglamentų, respublikinių statybos normų, katalogų, projektų ir techninių sąlygų. Pareiškėjui nuobauda paskirta už tai, kad jis netinkamai vykdydamas jam pagal pareigybės aprašymą nustatytas pareigas, nesiėmė priemonių, kad laiku būtų išduotas statybos leidimas Plungės „Saulės“ gimnazijos renovacijai, nesustabdė statinio statybos nesant statybos leidimo. Minėtos statybos vykdymas be leidimo byloje neginčijamas. Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad už tą patį veiksmą - statinio renovaciją be statybos leidimo buvo nubaustas administracine tvarka ir už tą patį nusižengimą paskirta tarnybinė nuobauda, t.y. jis buvo nubaustas du kartus už tą patį nusižengimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas. administracinėn atsakomybėn patrauktas už statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimą, o tarnybinėn atsakomybėn už tarnautojo pareigų neatlikimą dėl jo kaltės, ir tai yra skirtingi atsakomybės taikymo pagrindai. Kolegija pažymi, kad administracinė atsakomybė ir tarnybinė atsakomybė nėra tapačios. Administracinė atsakomybė taikoma už viešosios teisės normomis reglamentuojamus valstybinio valdymo srities pažeidimus, už kuriuos atsakomybėn traukia valdžios institucijos (pareigūnai), kuriems atsakomybėn traukiamas asmuo nėra pavaldus. Tarnybinėn atsakomybėn valstybės tarnautojas traukiamas įstaigos vadovo už pažeidimus, nustatytus vidaus tvarkos aktais (pareigybių aprašymais) nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Pareiškėjo patraukimas administracinėn atsakomybėn už įstatymo pažeidimą valstybės išorinio valdymo srityje, nepaneigia tarnybinio nusižengimo padarymo fakto ir tarnybinės nuobaudos paskyrimas nelaikytinas nubaudimu už tą patį nusižengimą du kartus. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.
LVAT 2011 m. kovo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-241/2011 pažymėjo, jog teismų funkcijos yra išimtinai susijusios su teisingumo vykdymu ir teismų priimami procesiniai sprendimai negali būti suprantami kaip „kompetentingos institucijos atliekamas patikrinimas“ VTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi nepaisant to, kokius įrodymus, inter alia teismo nutartį, tyrė ir ką įvertinęs atsakovas nustatė tarnybinio nusižengimo faktą, tik kompetentingos institucijos išvada, surašyta atlikus tarnybinį patikrinimą, gali būti pagrindu tarnybinei nuobaudai skirti.
LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-3432-11 pasisakė, kad teisės aktai nenustato konkretaus termino, per kurį profesinės sąjungos renkamasis organas turi atsakyti į darbdavio prašymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, todėl, remiantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato2004 m. birelio 18 d. nutarimas Nr. 45 „Dėl darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“), pagal analogiją šiuo atveju turėtų būti taikomas Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalyje nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas nuo prašymo gavimo dienos. Taip pat LVAT pasisakė, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, gavęs įstaigos vadovo, priėmusio sprendimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kreipimąsi išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, svarstydamas dėl priimamo sprendimo (sutikimo ar nesutikimo) turi išspręsti jo kompetencijai priskirtą klausimą – patikrinti tik tai, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl jo atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, t. y. profesinė sąjunga neturi teisinio pagrindo (įstatymas nesuteikė kompetencijos) vertinti nusižengimo fakto, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo, pasisakyti iš esmės dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir pareigūno kaltės.
LVAT 2012 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-1615-12 pažymėjo, kad tyrimą atliekantis asmuo turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo tiriamą pažeidimo faktą, kaltę, patikrinti jo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo tarnautojo veikos įvertinimas. Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, kaltės forma, nusižengimo padariniai. Pažymėtina, kad įrodyti valstybės tarnautojo kaltę ir konkrečios veikos buvimą turi įstaigos administracija, kaip stipresnioji tarnybinio ginčo pusė.
LVAT 2012 m. birželio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-520-2373-12 pasisakė, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, tiek LVAT praktikoje įtvirtinta, kad 6 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, o tarnybinė nuobauda nebegali būti paskirta praėjus 6 mėnesių terminui, t. y. šio termino praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia. Dėl to nustačius, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta po 6 mėnesio termino, Įsakymas negalėjo būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, o šis termino praleidimas vertinamas kaip formalus tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas. VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinimasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau šioje byloje – DK) 241 straipsnio 2 dalyje taip pat yra numatytas 6 mėnesių terminas, kuris skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo, ir kuriam praėjus nebegalima darbuotojui skirti drausminės nuobaudos, t. y. įtvirtinta analogiška nuostata, kaip ir VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 241 straipsnį, yra nurodęs, kad DK 241 straipsnyje nustatyti terminai yra naikinamieji, jiems pasibaigus išnyksta su jais saistomos teisės ir pareigos; jie negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami, išskyrus darbo įstatymų numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2006). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems terminams taikyti reikšminga pažeidimo padarymo diena, t. y. atskaitos taškas, nuo kurio pradedami skaičiuoti šie terminai, yra būtent nusižengimo padarymo diena, nepriklausomai nuo to, sužinojo apie pažeidimą darbdavys ar ne. Taip atsakomybė ir rizika dėl drausmės pažeidimo nustatymo tenka darbdaviui, nes, praleidęs įstatymo nustatytą terminą, jis netenka galimybės taikyti drausminę atsakomybę už pažeidimus, padarytus seniau, nei įtvirtinti terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).
Byloje (2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-602/2015) teisėjų kolegija pažymi, jog lingvistiškai aiškinant teisės normą, matyti, kad įstatymų leidėjas išskyrė tris atvejų grupes, kai netaikomas bendrasis 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti. Visu pirma, tokie atvejai yra, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją); antra – kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą; trečia – kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Taigi tiek antru, tiek trečiu atvejais nėra reikalaujama, kad tarnybinis nusižengimas būtų nustatomas atliekant atitinkamą tyrimą ar patikrinimą. Vien Seimo kontrolieriaus tyrimo ar kompetentingos institucijos patikrinimo atlikimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti specialų – trejų metų nuo nusižengimo padarymo dienos – terminą nuobaudai paskirti (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2802/2012). Kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas turint tikslą įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1159/2014).
LVAT 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-1977-12 pasisakė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių (pvz.,2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1459/2010). LVAT šioje nutartyje, taip pat pažymėjo, kad savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu (imperatyviai apibrėžti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai; draudimas už vieną tarnybinį nusižengimą skirti daugiau nei vieną nuobaudą), kitų pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte – administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (pvz.,2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-736/2004,2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011). Iš paminėtų Statuto nuostatų matyti, jog jose įtvirtintos taisyklės, viena vertus, skirtos reglamentuoti pačią tarnybinių nuobaudų tyrimo ir jų skyrimo tvarką, adresuojant šias taisykles institucijai, atliekančiai tarnybinį tyrimą. Kita vertus, jos yra skirtos apsaugoti pareigūną nuo galimo persekiojimo bei turi užtikrinti objektyvų ir visapusišką tarnybinio nusižengimo tyrimą, o tuo pačiu ir teisingos nuobaudos skyrimą, t. y. jos adresuotos apsaugoti pareigūno subjektines teises. Taisyklių, adresuotų apsaugoti pareigūno subjektines teises, pažeidimas gali sudaryti pagrindą spręsti, jog tiek tarnybinis tyrimas, tiek paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėti. Tačiau taisyklės, kurios adresuotos institucijai, atliekančiai tarnybinį tyrimą, paprastai yra susijusios su šios institucijos veiklos vidinės kontrolės užtikrinimu, t. y. šios taisyklės yra skirtos užtikrinti tinkamą šios institucijos veiklą tarnybinės drausmės palaikymo srityje, todėl šių taisyklių pažeidimas dažniausiai neįtakoja pareigūno subjektinių teisių šioje srityje, o tuo pačiu neturi įtakos ir paskirtos nuobaudos teisėtumui (pvz., LVAT2009 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-391/2009). Tačiau, kaip minėta, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (pvz., LVAT2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, ne kartą yra pažymėjęs, kad įsakymas skirti tarnybinę nuobaudą dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų gali būti panaikintas tik konstatavus, jog buvo iš esmės pažeistos tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės, ir tai turėjo (galėjo turėti) įtakos įstatymais bei poįstatyminiais teisės aktais nustatytoms tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisėms, kai dėl tokio pažeidimo galėjo būti padarytos nepagrįstos ir neteisingos išvados (Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 254-450). Taigi šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių ištyrimas ir ar tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą. Vadovaujantis teismų praktika, esminę reikšmę, analizuojant, ar buvo pažeistos pagrindinės procedūros taisyklės, turi: pirma, ar nebuvo pabloginta pareigūno, kuris įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, teisinė padėtis; antra, ar nebuvo suvaržytos jam garantuojamos teisės (pvz., teisė teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus; baigus tarnybinį patikrinimą, susipažinti su tarnybinio tikrinimo išvada bei tyrimo metu surinkta medžiaga; tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą; pavaldumo tvarka apskųsti tikrintojo veiksmus).
LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-520-2378-12 pažymėjo, kad profesinių sąjungų renkamojo organo narių darbo teisių garantijos numatytos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnį darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Konstitucinis Teismas dar1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Profesinių sąjungų įstatyme įtvirtinta aptariamoji norma reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas, o pastarosios yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatas kartu su Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalimi, yra pažymėjęs, kad nesant tiesioginės normos, reglamentuojančios darbdavio teisę ginčyti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, darbdavys pagal DK 134 straipsnio 3 dalies analogiją (Darbo kodekso 9 straipsnio 1 dalis) turi teisę tokį atsisakymą ginčyti tiesiogiai teisme, o teismas gali tokį atsisakymą panaikinti, jeigu darbdavys įrodo, kad atsisakymas iš esmės pažeidžia jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad teismas, nagrinėdamas atitinkamą darbdavio reikalavimą, turi nustatyti ir įvertinti: a) darbdavio nurodyto intereso buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą; b) ginčijamo atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą; c) darbdavio nurodytą jo intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu atsisakymu. Darbdavys aplinkybę, kad ginčijamas atsisakymas pažeidžia jo interesus, turi įrodyti individualiai, tai negali būti pagrindžiama vien įstatymu suteiktų teisių darbo drausmės užtikrinimo srityje deklaravimu, nes priešingu atveju įstatymuose įtvirtintos profesinių sąjungų renkamojo organo narių darbo teisių garantijos ir profesinėms sąjungoms suteiktos teisės duoti arba neduoti sutikimą leisti darbdaviui skirti darbuotojui – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – drausminę nuobaudą būtų paverstos tik procedūra, kurią įgyvendinęs kreipimusi į teismą darbdavys visais atvejais įgytų teisę skirti drausminę atsakomybę.
LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-520-2416-12 pažymėjo, kad tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Teismas, spręsdamas, ar tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi nustatyti, ar išvadoje tyrimo metu surinkta medžiaga paremta duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), ar yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar buvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (LVAT2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Jei tyrimo metu paaiškėja, kad tas asmuo padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, tai turi būti įforminama ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojui turi būti įteikiamas ir naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui (LVAT2007 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2 - 473/2007; kt.).
LVAT 2012 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-2802-12 konstatavo, kad lingvistiškai aiškinant šią teisės normą, matyti, kad įstatymų leidėjas išskyrė tris atvejų grupes, kai netaikomas bendrasis 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti. Visu pirma, tokie atvejai yra, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją); antra - kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą; trečia – kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Taigi tiek antru, tiek trečiu atvejais nėra reikalaujama, kad tarnybinis nusižengimas būtų nustatomas atliekant atitinkamą tyrimą ar patikrinimą. Vien Seimo kontrolieriaus tyrimo ar kompetentingos institucijos patikrinimo atlikimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti specialų – trejų metų nuo nusižengimo padarymo dienos – terminą nuobaudai paskirti.
LVAT 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1159-14, konstatavo, kad kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas su tikslu įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų.
LVAT 2013 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-143-1354-13 pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu atliktas tarnybinis tyrimas (jo būtinumas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-07-14 nutarimu Nr. 1029 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių) yra vidinis valstybės tarnautojo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių aiškinimasis, todėl jis negali būti tapatinamas su Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodytų kompetentingos institucijos, t. y. ne darbdavio, pavedimu atliekamu tarnybiniu patikrinimu.
LVAT 2013 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-507-13 konstatavo, jog pareiškėjos tarnybinio nusižengimo procedūros tyrimas dėl padaryto nusižengimo pradėtas VMI (kompetentingos institucijos) tarnybinio patikrinimo, o ne laikinosios komisijos išvados pagrindu, todėl laikytina, jog nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta nepažeidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų, t. y. tarnybinė nuobauda paskirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.
Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui. Vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu. Prie šių normų, pavyzdžiui, priskirtini Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai bei draudimas skirti daugiau negu vieną nuobaudą už tą patį tarnybinį pažeidimą. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte — administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (šiuo aspektu žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-736/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2009 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-231/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl tarnybinių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal minėto VTĮ 30 straipsnio ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių nuostatas - nuobaudų skyrimo procedūra - būtina, o ji pati ir jos metu priimti baigiamieji administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus. Viena iš svarbiausių tokios procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai - plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu (šiais aspektais žr., pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010; 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013 ir kt.). Tarnybinio nusižengimo tyrimo bei tarnybinės nuobaudos tikslas yra susijęs išimtinai su išsamiu ir nešališku galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu ir vertinimu, kaltų asmenų nustatymu bei nubaudimu (žr. 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013).
Atkreiptinas dėmesys, jog sudarant tarnybinio nusižengimo komisiją (Komisija) turi būti garantuotas jos nešališkumas ir nepriklausomumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės, t. y. tai, kad tie patys asmenys inicijavo tyrimą dėl tarnybinio nusižengimo ir vėliau būdami Komisijos nariais tyrė bei priėmė sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, gali duoti pagrindą pareiškėjai manyti, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas, o tuo pačiu ir ginčijamas įsakymas, galėjo būti atlikti bei priimti šališkai ir neobjektyviai. Kadangi nešališkumo ir objektyvumo principais yra užtikrinamas administracinių aktų teisėtumas, todėl šių principų pažeidimo fakto nustatymas gali sudaryti savarankišką vadą panaikinti ginčijamą administracinį aktą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.) (2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-80/2011).
Pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Jei tyrimo metu paaiškėja, kad tas asmuo padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, tai turi būti įforminama ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojui turi būti įteikiamas ir naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui (žr. 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).
Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jų pažeidimą padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardyti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (šiais aspektais žr., pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-00678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010; 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013 ir kt.).
Prielaidomis paremta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada lemia paskirtos nuobaudos neteisėtumą. Administracinėje byloje Nr. A756-2022/2012 Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog byloje esančioje komisijos išvadoje nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyti visi pareiškėjo veiksmai (neveikimas), kuriuos tyrimą atlikusi komisija vertina kaip tarnybinius nusižengimus, išvadoje nurodytų teisės aktų pažeidimai nepagrįsti patikimais ir pakankamais įrodymais. Vien teisės normų nurodymas ir jų turinio (kuriuose įtvirtinti bendro pobūdžio elgesio standartai) nurašymas tarnybinio nusižengimo kvalifikacijoje, nedetalizuojant ir tinkamai neatskleidžiant visų būtinų pažeidimo sudėties elementų, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados trūkumų, kurie Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinami kaip pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimas, tarnybinės nuobaudos paskyrimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas (2012 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2022/2012). Kitoje byloje taip pat nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje pareiškėjai inkriminuoto tarnybinio nusižengimo padarymo ar paaiškėjimo data nenurodyta, nenurodyta ir pareiškėjos kaltės forma, taip pat neaptariami tarnybinio nusižengimo padariniai. Pasak šią bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos, tai Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama kaip pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimas ir laikomasi pozicijos, kad minėtų klausimų aptarimas yra būtinas arba įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, arba kitame jį lydinčiame dokumente. Be kita ko, tą padaryti įpareigoja ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-94/2011).
Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo turi būti raštu suformuluotas kaltinimas valstybės tarnautojui dėl teisei priešingos veikos, apimančios valstybės tarnautojo pareigų neatlikimą arba netinkamą atlikimą dėl valstybės tarnautojo kaltės. Šis aktas turi būti konkretus ir aiškus. Tarnybinėn atsakomybėn traukiamas valstybės tarnautojas turi suprasti, dėl kada įvykdytos bei kokios veikos, prieštaraujančios konkrečioms teisės aktuose įtvirtintoms taisyklėms, yra skiriama tarnybinė nuobauda. Kaltinimo nekonkretumas, neįvardijant pažeidimo padarymo laiko, pasekmių, priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, - aplinkybės, bylojančios apie nesilaikymą taisyklių, turėjusių užtikrinti sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumą, bei lemiančios skundžiamo individualaus teisės akto naikinimą. Vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis, priimant sprendimą pripažinti, jog valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, įsakyme dėl nuobaudos skyrimo paprastai turi būti ne tik fiksuojama apie konkrečios nuobaudos skyrimą valstybės tarnautojui, bet ir nurodoma, kokia teisei priešinga veika padaryta, kaip šis teisės pažeidimas kvalifikuojamas, t. y. nurodomas atitinkamas VTĮ straipsnis (jei ši norma blanketinė, atliekama nuoroda į kitą teisės aktą (aktus) jo dalį ir punktą), pažymima pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, kokia kaltės forma padarytas pažeidimas, jo padariniai. Išdėstyti klausimai, jei jie nėra atspindėti įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, gali būti ir kitame įsakymo lydinčiajame dokumente, bet tų klausimų aptarimas būtinas. Priešingu atveju nebūtų sudarytos galimybės įvertinti, ar nėra pasibaigę tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties terminai, ar tarnybinė nuobauda paskirta laikantis ir kitų teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių tarnybinės nuobaudos skyrimą (2008 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-851/2008).
Tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei VTĮ, nei Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės nepateikia. Tačiau aiškindamas VTĮ 30 straipsnio 1 dalį, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (žr., pvz., 2003 m. rugsėjo 4 d. Nutartį administracinėje byloje Nr. A3-720/2003, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2006 m. vasario 20 d. Nutartį administracinėje byloje Nr. A248-803/2006; 2011 m. kovo 24 d. Nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1122/2011, 2012 m. balandžio 20 d. Nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012).
Jei nėra pagrindo taikyti įstatyme nustatytų išimčių, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis 6 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia (žr. 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-241/2011; 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2662/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012). Nustačius, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta po 6 mėnesio termino, sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, o šis termino praleidimas vertinamas kaip formalus tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus, o teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti. Esant pagrįstų abejonių, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai (2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011).
Valstybės tarnybos įstatymo taikymas Kalėjimų departamento pareigūnams buvo aktualus administracinėje byloje Nr. A248-204/2007. Byloje pareiškėjas iš esmės ginčijo Alytaus pataisos namų direktoriaus 2005 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr.23/P-193 jam paskirtą tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą už tai, kad jis pažeidė laiškų įteikimo nuteistiesiems tvarką, taip pat už tai, kad tarnybos metu užsiėmė veikla, nesusijusia su pareigybės aprašyme numatytomis funkcijomis. Ginčijamame įsakyme buvo nurodyta, kad pareiškėjui nuobauda skiriama be kitų teisės aktų pažeidimo ir už VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų pažeidimą. Pareiškėjas abejojo, ar jam taikytinas VTĮ 15 straipsnis. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodė, kad VTĮ 15 straipsnis reglamentuoja valstybės tarnautojų pareigas. TKDS pareigūnų pareigos nėra aptartos. VTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad „Statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalys, 19 straipsnio 2 ir 3 dalys, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas". Todėl pareiškėjo tarnybos santykius reglamentuojančiame statute nesant atitinkamo reguliavimo dėl statutinių tarnautojų pareigų, jam taikytinas VTĮ 15 straipsnis (2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-204/2007).
Valstybės tarnybos įstatymas expressis verbis neįtvirtina pareigos, skiriant nuobaudą valstybės tarnautojams - profesinės sąjungos nariams ar jos renkamojo organo nariams, gauti profesinės sąjungos sutikimą dėl tokios tarnybinės nuobaudos skyrimo. Nepaisant to, kaip rodo suformuota teismų praktika, toks imperatyvas išplaukia iš kitų profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Šiuo aspektu pirmiausia paminėtina administracinė byla Nr. A7-441/2005, kurioje Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija analizavo klausimą dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui - profesinės sąjungos renkamojo organo nariui. Šioje byloje aiškinant Profesinių sąjungų įstatymą, remiantis Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarime, Vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A4-1240/2003 bei Nr. A3-170/2004 išdėstytais teisės aiškinimo argumentais, buvo suformuota praktika, jog Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių skiriant tarnybines nuobaudas apsaugos mechanizmas, laikantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo, reiškiančio žmogaus prigimtinę teisę būti lygiam su kitais asmenimis, nesančiais kokios nors organizacijos, ar susivienijimo nariais, reiškia garantijas profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje. Šios garantijos taikomos ir valstybės tarnautojams. Apžvelgiamu atveju konstatuota, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas tarnybinę nuobaudą ketina skirti dėl valstybės tarnautojo profsąjunginės veiklos, todėl atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui nepagrįstai suvaržė pareiškėjos teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos aspektus, padarytus pažeidimus. Byloje konstatuota, kad profesinės sąjungos atsisakymas neteisėtas (plačiau žr. 2005 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-441/2005, skelbtą 2006 m. Apibendrinime).
Detaliau profesinės sąjungos dalyvavimas tarnybinių nuobaudų skyrimo procese, taikant VTĮ, buvo aptartas administracinėje byloje Nr. A143-3367/2011. Šioje byloje nagrinėto ginčo esmė - pareiškėjo kaip viešojo administravimo subjekto teisė paskirti trečiajam suinteresuotam asmeniui - valstybės tarnautojui ir pas pareiškėją veikiančios profesinės sąjungos (atsakovo) renkamo organo (komiteto) nariui - tarnybinę nuobaudą be šio profesinės sąjungos organo sutikimo. Pasisakydama teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija pažymėjo, kad situacija, kai tarnybinė nuobauda skiriama veikiančios profesinės sąjungos renkamo organo nariui, Valstybės tarnybos įstatyme nėra aptarta. Todėl, vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsniu, yra būtina išaiškinti, ar tokius teisinius santykius reglamentuoja kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai. Būtinumas vadovautis tokiais įstatymais yra nurodytas ir Darbo kodekso 240 straipsnio 2 dalyje41. Profesinių sąjungų įstatymas yra specialus teisės aktas, kuris yra skirtas ginti profesinių sąjungų narius nuo bet kokio neteisėto poveikio (10, 18 str.). Pagal šio įstatymo 21 straipsnį (2001 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. IX-230 redakcija), įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą -atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio bei DK 240 straipsnio 2 dalies nuostatas, šis Profesinių sąjungų įstatymo nustatytas reikalavimas taikytinas ir valstybės tarnautojams, kurie yra institucijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamo organo nariai.
Pasisakydama dėl šios teisės normos taikymo ypatumų valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose, teisėjų kolegija akcentavo, kad joje nustatytas reikalavimas dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamo organo sutikimo pagal savo pobūdį yra papildoma apsaugos garantija, skirta apsaugoti tiek pačią profesinę sąjungą, tiek jos renkamų organų narius nuo galimo persekiojimo už veiklą profesinėje sąjungoje. Todėl šios teisės normos saugoma vertybė yra ne tik konkretaus asmens (profesinės sąjungos renkamojo organo nario) teisių apsauga, bet ir visuomeninio intereso turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją apsauga. Kita vertus, ši apsaugos garantija negali būti supriešinta su institucijos (kurioje tarnauja profesinės sąjungos renkamo organo narys - darbdavio) teise taikyti savo tarnautojams drausminio pobūdžio priemones ta prasme, kad profesinės sąjungos renkamo organo nariai, palyginus su kitais šioje institucijoje tarnaujančiais valstybės tarnautojais, būtų išskirtinėje padėtyje ir negalėtų būti patraukti tarnybinėn (drausminėn) atsakomybėn vien dėl savo narystės profesinės sąjungos renkamame organe. Priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pamatinių Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje nustatytų valstybės tarnybos principų - lygiateisiškumo principas. Taigi, sprendžiant nurodytų interesų konfliktą, yra būtina surasti tam tikrą balansą, kuris, pirma, nustatytų tam tikrus teisių ir interesų gynimo prioritetus, antra, neleistų visiškai ignoruoti kurios nors šio konflikto šalies teisių bei interesų. Nagrinėjamu atveju, įvertinus faktines bylos aplinkybes, atsakovo atsisakymas pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu (2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3367/2011).
Tuo tarpu priešinga išvada padaryta administracinėje byloje Nr. A143-3273/2011. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo kaltinimas trečiajam suinteresuotam asmeniui (valstybės tarnautojui) dėl tarnybinės drausmės pažeidimo yra siejamas su trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimu 2010 m. balandžio 29 d., 2010 m. birželio 18 d. ir 2010 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžiuose savo darbo metu. Byloje nėra ginčijama, kad nurodyti teismo posėdžiai vyko administracinėje byloje, kurioje kita pareiškėjo tarnautoja - atsakovo (profesinės sąjungos) narė L. N. - skundė pareiškėjo jai paskirtą tarnybinę nuobaudą, ir kad trečiasis suinteresuotas asmuo dalyvavo šioje byloje kaip pareiškėjos atstovas. Pagal pareiškėją, trečiojo suinteresuoto asmens padarytas drausmės pažeidimas pasireiškė tuo, kad jis panaudojo tarnybos (darbo) laiką kitiems tikslams ir tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punkto valstybės tarnautojui nustatytą reikalavimą (prievolę) nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams bei su šiuo reikalavimu susietas darbo tvarkos taisykles. Iš bylos matyti, kad L. N., kaip atsakovo narė, 2010 m. balandžio 23 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl įgalioto profesinės sąjungos (atsakovo) atstovo skyrimo atstovauti jai paminėtoje administracinėje byloje, ir kad atsakovas 2010 m. balandžio 26 d. įgaliojimu pavedė atlikti tokį atstovavimą trečiajam suinteresuotam asmeniui. Nurodytos aplinkybės bei pats paminėto atstovavimo teisme faktas bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, būdamas tarnybos metu teisme, veikė kaip profesinės sąjungos (atsakovo) atstovas, t. y. veikė išskirtinai kaip profesinės sąjungos renkamo organo narys. Tokią išvadą daryti, kolegijos manymu, netrukdo aplinkybė, kad trečiojo suinteresuoto asmens procesinis atstovavimas teisme buvo įformintas notaro patvirtintu L. N. įgaliojimu. Pastaroji aplinkybė kolegijos pripažinta nereikšminga bylai. Pasisakydama dėl anksčiau aptarto interesų konflikto išsprendimo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pastarąją išvadą, konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje prioritetinę reikšmę turi trečiojo suinteresuoto asmens, kaip profesinės sąjungos renkamo organo nario, ir paties atsakovo interesų apsauga. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad šioje byloje taikytinas Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio taikymo kontekste turi specialiosios teisės normos pobūdį. Be to, daryti tokią išvadą, teisėjų kolegijos manymu, leidžia ir Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies, kolegijos vertinimu, principinė nuostata dėl profesinių sąjungų atstovų teisės skirti tam tikrą tarnybos laiką profesinių sąjungų organizacinei veiklai. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2011 m. sausio 19 d. sprendimas atsisakyti duoti sutikimą patraukti trečiąjį suinteresuotą asmenį tarnybinėn atsakomybėn pripažintinas pagrįstu (žr. 2011 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3273/2011).
Byloje (2014 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -760/2014) nagrinėjant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo, teismas pažymėjo, jog nusišalinus dviem Komisijos narėms Inspekcijos vadovas turėjo teisę nesudaryti naujos Komisijos ir pavesti pabaigti atlikti tyrimą ir surašyti išvadą vienam asmeniui – šiuo atveju Komisijos pirmininkei.
Byloje (2014 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-137/2014) teismas nustatė, kad Administracijos direktorius 2013 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. AV-69 dėl to paties pažeidimo, kurį tirti 2012 m. gruodžio 19 d. buvo pavedęs A. Š., sudarė tyrimo komisiją, įtraukdamas šią tarnautoją į Komisijos sudėtį. Toks veiksmas Taisyklių prasme, esant atitinkamoms aplinkybėms, galimas, tačiau atsakovo 2013 m. sausio 14 d. įsakyme Nr. AV-69 nėra motyvų kodėl prireikė sudaryti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją. Be to, įsakyme nesiremiama nei Valstybės tarnybos įstatymo30 straipsniu, nei Taisyklėmis, t. y. specialiaisiais teisės aktais, kurie nustato tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą, o remiamasi Vietos savivaldos įstatymu, kuris šių klausimų nereglamentuoja. Pirmosios instancijos teismas Taisyklių kontekste netinkamai vertino atsakovo inicijuotos tarnybinio patikrinimo procedūros eigą. Nors tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas nepažeistas, tačiau ši ir kita bylos medžiaga įrodo (2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. AP-53 paskiriant tarnybinę nuobaudą buvo elgiamasi analogiškai: sudaryta darbo grupė informacijai ištirti, kuri pateikė rekomendacinę išvadą pradėti tarnybinį patikrinimą; atsakovas pavedė tarnautojai atlikti tarnybinį patikrinimą, po to sudarė komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymu), kad atsakovas tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą atlieka nesilaikydamas Valstybės tarnybos įstatymo30 straipsnyje ir Taisyklėse nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Šie pažeidimai šiuo atveju papildo pirmiau aptartus esminius pažeidimus.
Dėl tarnybinės nuobaudos, paskirtos atsakovo 2013 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AP-30, skyrimo procedūros pažymėtina ir tai, kad sudarant tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją turi būti paisoma nešališkumo užtikrinimo principo. Pagal Taisyklių 5 punktą Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų. Nagrinėjamu atveju į atsakovo 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. AV-2428 sudarytos komisijos sudėtį buvo įtrauktas V. L., t. y. Administracijos SKPS vadovo pareigas vykdęs asmuo, kurio atžvilgiu pareiškėjas rašė savivaldybės merui pareiškimus, jog minėtas vadovas nesudaro jam sąlygų atlikti remonto darbų techninio prižiūrėtojo funkcijas Slengių objekte. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjo tiesioginio vadovo (o ne jo įgalioto asmens) įtraukimas į tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudėtį pažeidžia nešališkumo principą.
Byloje (2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1631/2013) kilo ginčas tarp šalių dėl to, ar Departamento direktorės duotas pavedimas patenka į pareiškėjo pareigybės aprašymo punktuose nurodytas funkcijas.
Pareiškėjo pareigybės aprašymo viename punkte nustatyta, kad siekiant užtikrinti tinkamą departamentui pavestų veiklos tikslų ir funkcijų įgyvendinimą, šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo kitus su skyriaus funkcijomis susijusius nenuolatinio pobūdžio departamento direktoriaus pavedimus. Nors minėtame aprašyme įtvirtintas funkcijų sąrašas nėra baigtinis, tačiau ši pareigybės aprašymo nuostata aiškiai apibrėžia E. U. kaip Marijampolės apskrities skyriaus vedėjo veiklos (funkcijų) ribas, susiedama jas su skyriaus vykdomomis funkcijomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1868/2013 yra pažymėjęs, kad nustatant, kokia valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų apimtis, būtina atsižvelgti ne vien tik į pareigybės aprašyme nurodytą tarnautojo veiklos sritį, bet ir į pareigybės aprašyme nurodytą pareigybės paskirtį, specialiuosius reikalavimus, funkcijų aprašymą. Išnagrinėjus Departamento Marijampolės apskrities skyriaus nuostatų dalį „Skyriaus veiklos tikslas ir funkcijos“ konstatuotina, jog tiek pareigybės aprašyme, tiek Marijampolės apskrities skyriaus nuostatuose visiškai nėra įtvirtinta jokių nuostatų (funkcijų), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas atsakingas ir už Departamento internetinės svetainės tvarkymą/administravimą ar atlieka kitas su informacinėmis technologijomis susijusias funkcijas. Su pastarąja sritimi negalima rasti jokių sąsajų ir išanalizavus Departamento Marijampolės apskrities skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo specialiuosius reikalavimus. Tai, jog E. U. anksčiau yra dirbęs Kalvarijos savivaldybės patarėju informatikai bei informatikos ir matematikos mokytoju, nėra pagrindas (juridinis) duoti pavedimą parengti techninės užduoties projektą Departamento internetinės svetainės sukūrimui būtent pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, teismas panaikino tarnybinę nuobaudą.
Administracinėje byloje (2013 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1848/2013) buvo ginčijama tarnybinė nuobauda – pastaba. Valstybės tarnautojas išdavė vidaus prekybos sertifikatą arklių siuntai, žinodamas, kad arklių pasai išduoti pažeidžiant reglamento (EB) Nr. 504/2008 reikalavimus, o arklių perkėlimas atliktas pažeidžiant Aprašo reikalavimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai nors ir nesukėlė tiesioginių neigiamų pasekmių žmonių sveikatai, tačiau sumenkino pasitikėjimą Tarnybos vykdomos valstybinės veterinarinės kontrolės skaidrumu ir efektyvumu. Todėl tarnybinė nuobauda – pastaba, atsižvelgiant dar ir į tai, kad ji yra minimali, paskirta teisėtai.
Byloje (2013 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1667/2013) buvo nagrinėjamas ginčas, dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo. Teismas konstatavo, kad nuobaudos skyrimo įsakyme ir išvadoje apibrėžtas neveikimas yra abstraktus, nepagrįstas konkrečiomis valstybės tarnautojo (šiuo atveju pareiškėjo – Administracijos Švietimo skyriaus vedėjo) teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose teisės aktuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Atsakovo nuoroda į teisės normas, kurios nustato bendrąsias valstybės tarnautojų pareigas, nėra pakankama konstatuoti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą. Bendrosios valstybės tarnautojų pareigos įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų. Viešojo administravimo atitinkamas sritis reglamentuojantys įstatymai nustato specialiąsias tik tos srities valstybės tarnautojų pareigas. Kiekvienai valstybės tarnybos pareigybei priskirtos funkcijos pagal suvienodintų pareigybių sąrašus detalizuojamos pareigybių aprašymuose, kurias valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai turi parengti ir patvirtinti vadovaudamiesi Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi bei Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 nuostatomis. Bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatyme, kiekvienu atveju pažeidžiamos atitinkamais veiksmais ar neveikimu, t.y. nevykdant ar netinkamai vykdant konkrečiai pareigybei priskirtas funkcijas. Nustatant ar valstybės tarnautojas padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą) neveikimu būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms tai pareigybei priskirtas funkcijas ir keliamus reikalavimus.
Byloje (2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2651-756/2015) pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 40-TE-235 „Dėl inspektoriaus A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ bei įpareigoti Šiaulių apskrities VPK viršininką patenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos savo noru Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nurodė, kad įsakymas dėl jo atleidimo priimtas vadovaujantis Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013 m balandžio 19 d. tarnybinio tyrimo išvada. Teismas konstatavo, kad 2013 m. balandžio 19 d., pasibaigus 14 kalendorinių dienų atleidimo iš tarnybos savo noru terminui ir tą pačią dieną paaiškėjus aplinkybėms (pareigūno vardo pažeminimas), dėl kurių pareiškėjas nebegalėjo tęsti tarnybos, atsirado du atleidimo iš tarnybos pagrindai, o teisė rinktis, kuriuo pagrindu atleisti pareigūną, teko jo vadovui. Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininkas pasirinko Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, todėl jo 2013 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. 40-TE-235 „Dėl inspektoriaus A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ negali būti pripažintu neteisėtu ir nepagrįstu. Ta aplinkybė, kad Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta 2013 m. balandžio 19 d. (penktadienį), todėl pareiškėjas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą galėjo būti atleistas tik kitą dieną, nesudaro pagrindo panaikinti 2013 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 40-TE-235, koreguotina tik atleidimo data.
Byloje (2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2365-756/2016) ginčas kilo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumo pareiškėjai, kuri yra profesinės sąjungos narė, negavus išankstinio Profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo. Byloje atsakovas teigia, kad kitą darbo dieną po tarnybinio patikrinimo išvados surašymo, profesinei sąjungai elektroniniu adresu buvo išsiųstas raštas dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, ir tam įrodyti pateikė lydraščio kopiją. Tačiau teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad Lietuvos profesinė sąjunga gavo atsakovo išsiųstą prašymą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą. Profesinė sąjunga neigia gavusi raštą, o atsakovas patvirtino, kad negavo patvirtinimo, kad jo siųstas prašymas adresatą pasiekė. Atsižvelgiant į tai, tarnybinė nuobauda panaikinta.
Byloje (2016 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1203-261/2016) pasisakyta apie terminą skirti tarnybinę nuobaudą, kai teismas priima išteisinamąjį nuosprendį. Naikinamasis terminas nuobaudai skirti pagal VTĮ 30 straipsnio 1 dalį yra trys metai, kadangi teismas VTĮ 30 str. 1 d. prasme priskirtinas kitai kompetentingai institucijai, atlikusiai patikrinimą, kadangi šio ginčo atveju, baudžiamojoje byloje, kuri buvo užbaigta Lietuvos apeliacinio teismo
2014 m. birželio 26 d. nutartimi, buvo konstatuotos tarnybinio nusižengimo aplinkybės, kurių pagrindu 2014 m. rugpjūčio 26 d. buvo skirta tarnybinė nuobauda. Įsakymas pripažintas teisėtu.
Byloje (2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-580-438/2016) teismas pasisakė, jog tarnybinis tyrimas atliekamas vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, taigi, laikytinas specialia tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros tyrimo dalimi, kuri paprastai yra būtina kiekvienu tarnybinės atsakomybės taikymo atveju ir todėl negali būti laikoma VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytu išimtiniu atveju – tarnybiniu ar kitu kompetentingos institucijos patikrinimu, ir todėl šiuo atveju tarnybinė nuobauda turi būti skiriama per 6 mėnesius nuo nusižengimo padarymo dienos (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013; 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492 -1159/2014).
Byloje (2016 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016) nurodyta, kad pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas Seimo kontrolieriui atlikus tyrimą, todėl atsirado įstatyminės sąlygos jos atžvilgiu taikyti ilgesnės trukmės – 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti, nepriklausomai nuo to, kokios rūšies (pavienis, trankamasis, tęstinis ir pan.) pažeidimas buvo padarytas.
Byloje (2016 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4189-261/2015) kilo ginčas dėl nuobaudos skyrimo termino. Šiam ginčui taikytina Statuto 35 straipsnio 2 dalyje numatytas nuobaudos skyrimo vienerių metų senaties terminas, kuriuo nustatyta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai. Pareiškėjai inkriminuotas pažeidimas buvo padarytas 2014 m. kovo 31 d., o atleista ji iš pareigų 2015 m. balandžio 14 d., t. y. pasibaigus nuobaudos skyrimo naikinamajam vienerių metų terminui, ir tai yra pagrindas pripažinti įsakymą dėl atleidimo neteisėtu ir jį panaikinti. Aplinkybės, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, nėra reikšmingos, kadangi minėtas terminas yra naikinamasis.
1. Valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai.
2. Tarnybinė nuobauda ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu gali būti panaikinta anksčiau, negu sueis šio straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas arba kai valstybės tarnautojas gauna valstybės apdovanojimą.
Išplėstinė teisėjų kolegija priminė, jog vadovaujantis VTĮ 31 straipsnio 1 dalimi, „valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai". Tais atvejais, kai teismas pakeičia valstybės tarnautojui paskirtą tarnybinę nuobaudą, VTĮ 31 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas skaičiuojamas ne nuo teismo sprendimo priėmimo, bet nuo šiuo teismo sprendimu pakeisto darbdavio teises ir pareigas įgyvendinančio asmens sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo datos (Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/12, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 213-235).
1. Valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi atlyginti valstybės tarnautojui neteisėtu sprendimu neleisti valstybės tarnautojui dirbti kito darbo pagal darbo sutartį padarytą žalą. Žala, atsiradusi dėl šio sprendimo, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
2. Sprendimą priėmusio asmens padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio sprendimą priėmusio asmens tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių jo darbo užmokesčių. Žalos atlyginimas išieškomas iš sprendimą priėmusio asmens darbo užmokesčio ir negali viršyti 20 procentų jam priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio. Ginčus dėl žalos atlyginimo sprendžia teismas.
3. Įstaigos vadovą į pareigas priėmęs asmuo turi teisę reikalauti panaikinti neteisėtą sprendimą leisti valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį ir spręsti įstaigos vadovo atsakomybės klausimą.
1. Valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą.
2. Valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių, išskyrus teisės aktų nustatytus atvejus, kai privaloma atlyginti visą žalą.
3. Valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru.
4. Jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos. Neatlyginta žalos dalis išieškoma pareiškus ieškinį teisme.
5. Atlyginant žalą išieškoma suma negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio.
6. Valstybės tarnautojas, nesutinkantis su jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu dėl valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytos žalos atlyginimo, turi teisę kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą sustabdo žalos atlyginimo išieškojimą.
Neteisėta veika – suprantama kaip darbdavio pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbdavio kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo). Materialinės atsakomybės sąlyga – žala yra tikroji tiesioginė žala ir negautos sumos, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; LVAT 2008-11-24 nutartis adm. byloje Nr. A146-1897/2008; kt.) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (LVAT 2011-07-14 nutartis adm. byloje Nr. A502-3034/2011; LVAT 2017-03-14 nutartis adm. byloje Nr. A-1249-520/2017).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, neteisėta veika, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kurios taikomos kituose iš esmės analogiškuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2120-11). Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokiu atveju taikytinos Darbo kodekso nuostatos, susijusios su materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymu bei taikymu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnį, neturėjo remtis Darbo kodekso normomis (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011 m. lapkričio mėn. 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-2899-11).
2003 m. rugsėjo 11 d. LVAT nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A6–627–03 dėl atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į pareigas ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo, padarė išvadą, kad tais atvejais, kai valstybės tarnautojas ginčija administracijos veiksmus, atsakovu administracinėse bylose yra traukiama administracija, kurios veiksmai ir sprendimai yra ginčijami. Pripažinus administracijos veiksmus dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų neteisėtais, administracija išmoka tarnautojui jo prarastas darbo užmokesčio išmokas. Tais atvejais, kai ginčą kelia įstaigos vadovas dėl aukštesnės institucijos veiksmų, kuriais buvo sprendžiami jo tarnybinės veiklos klausimai, atsakovu administracinėje byloje turi būti ta institucija, kuri priėmė sprendimus dėl įstaigos vadovo tarnybinės padėties. Pripažinus aukštesnės institucijos veiksmus ar sprendimus neteisėtais, prarastas darbo užmokestis kompensuojamas įstatymų nustatyta tvarka iš tos institucijos (įstaigos) lėšų, kurioje pareigas atliko valstybės tarnautojas. Todėl atsakovu byloje turi būti traukiama ir ta institucija, kurioje asmuo, ginčijantis neteisėtą atleidimą iš pareigų, dirbo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje yra nustatyta, kas atsako už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksnių. Pirmoji šio straipsnio dalis nustatė, kad atlyginama žala, atsiradusi dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Trečioji šio straipsnio dalis nustato, kad terminas „aktas" reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Teismas nurodė, kad šiame CK straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė prieš asmenis (fizinius ir juridinius), tačiau ne prieš valstybės pareigūnus. Todėl teismas padarė išvadą, kad materialinė atsakomybė už valstybės pareigūnų neteisėtą patraukimą drausminėn atsakomybėn, atleidimą iš pareigų tenka toms institucijoms ir įstaigoms, kuriose pareigūnai atlieka tarnybą.
Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas, tokios žalos atlyginimui šiuo atveju taikomas Darbo kodekso 250 straipsnis (2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012).
Aiškindamas minėtas nuostatas Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan., ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle - vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Esant aplinkybėms, kai tuo pačiu laikotarpiu asmenį veikia keli neigiami veiksniai, siekiant nustatyti, kuris būtent veiksnys asmeniui buvo stipriausias ir galėjo sukelti pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į visuotinai pripažintus atitinkamų reiškinių ir vertybių vertinimo moralinius ir etinius standartus (žr. 2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1509/2012; taip pat žr. 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-342/2012).
Pastebėtina, kad byloje nustatytos aplinkybės gali lemti, jog tarnybinių nuobaudų panaikinimas laikomas pakankama valstybės tarnautojo reputacijos satisfakcija, dėl ko papildomas neturtinės žalos atlyginimas nėra priteisiamas (šiuo aspektu žr., pvz., 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012).
Valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų aspektu pastebėtina, jog Vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos - žalos padarymas, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.247 straipsnis, nustatantis priežastinio ryšio buvimo sąlygą, ar Darbo kodekso 246 straipsnis, nustatantis kitas sąlygas, būtinas materialinei atsakomybei atsirasti. Todėl buvo pažymėta, jog minėtos aplinkybės leidžia taikyti Darbo kodekso nuostatas, kiek tai susiję su materialinės atsakomybės sąlygų nustatymu bei taikymu, be kita ko, minėtą Darbo kodekso 246 straipsnį, kuris nustato, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla (2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011).
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų sąlygų materialinei atsakomybei kilti atribojimo bei Darbo kodekso nuostatų taikymo valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės srityje yra pasisakiusi Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A415-35/2007. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Akivaizdu, kad šio straipsnio 2 dalyje numatytas žalos atlyginimo teisinis reguliavimas taikytinas tik tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo iš specialių subjektų - valstybės tarnautojų, padariusių žalą jiems atliekant vidaus administravimo veiklą. Kas yra vidaus administravimas, apibrėžiama Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje: ,,Vidaus administravimas - administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių-finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius"49. Taigi VTĮ 32 straipsnio 2 dalis taikytina tik asmenims, kurių veikla užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas. Be to, tiek, kiek šios atsakomybės nereguliuoja Statutas bei Valstybės tarnybos įstatymas, taikytinas Darbo kodeksas (VTĮ 5 str.). Šiuo atveju svarbu pastebėti, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nenustatytos atlygintinos žalos ribos, todėl būtent šia apimtimi taikytinas Darbo kodeksas, kurio 254 straipsnyje numatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje (2007 m. kovo 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A415-35/2007).
Valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės srityje netaikytina Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje įtvirtinta kaltės prezumpcija. Susiklostę teisiniai santykiai dėl valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatas, numatančias, kad valstybės tarnautojas atlygina tik kaltais veiksmais padarytą žalą, savo esme yra artimesni darbo teisei negu civilinei teisei, o pagal darbo teisės principus materialinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenumatyta (2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2899/2011).
Vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, administracinėje byloje Nr. A261-1531/2010 pažymėjo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai yra atsakingi už įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo yra viena iš materialinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybės tarnautojas atsako už žalą, kuri yra tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė (2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1531/2010).
Pasisakydamas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuorodos į tiesioginę materialinę žalą, Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tai reiškia, kad gali būti atlyginti tik tie valstybės (savivaldybės) institucijos patirti nuostoliai (žala), kurių nebūtų buvę, jeigu valstybės tarnautojas nebūtų elgęsis neteisėtai (2007 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-920/2007). Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai akcentuoja būtinumą pagrįsti institucijos patirtą materialinę žalą.
Vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnį, yra nurodęs, jog šio įstatymo 32 straipsnio 4 dalis dėl žalos atlyginimo statutiniam valstybės tarnautojui gali būti taikoma tik tada, kai yra nustatomi aptariamo straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (tarnautojas neteisėta kalta veika padarė tiesioginę materialinę žalą įstaigai) ir jis žalos neatlygina savo noru, o nuostata, kad sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, nustato naikinamąjį terminą, kuriuo nepasinaudojus, žalos atlyginimas neteismine tvarka (išskaitymas iš tarnautojo darbo užmokesčio vidaus administravimo tvarka) nebegalimas ir žala gali būti ieškoma teismine tvarka (2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010, taip pat - 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2899/2011, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3689/2011 ir kt.). Praleidus šį terminą, priimti tokio pobūdžio sprendimo galimybės įstatymas nenumato, todėl svarbu tinkamai nustatyti žalos paaiškėjimo momentą, nes reikalavimo dėl termino nesilaikymas sprendimą daro neteisėtu ir naikintinu (2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1562/2012).
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalį, valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens teisė - neteismine tvarka išieškoti žalą iš valstybės tarnautojo, kai jis savo noru nesutinka atlyginti žalos, yra ribojama valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio dydžiu bei terminu, per kurį gali būti priimtas sprendimas dėl žalos išieškojimo - per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos (2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1275/2011).
Įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą sieja su žalos paaiškėjimo diena, todėl kiekvienu atveju byloje turi būti nustatytas konkrečia data apibrėžtas tiesioginės materialinės žalos paaiškėjimo laikas, nuo kurio turi būti skaičiuojama šioje įstatymo normoje nustatyto termino eigos pradžia (2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010). Žalos paaiškėjimu Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies prasme Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo pripažintas, pavyzdžiui, valstybės tarnautojo tarnybinis pranešimas, informuojantis, jog komandiruotės metu iš jo buvo pavogtas tarnybinis kompiuteris (2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1275/2009).
Vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl valstybės tarnautojo padarytos materialinės žalos atlyginimo, nėra būtinybės taikyti tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuojantį aktą. Ne kartą pažymėta, kad teisės aktais nenustatyta institucijos pareiga atlikti tarnybinį patikrinimą materialinės žalos padarymo atveju, ir nėra pagrindo teigti, kad ginčo teisiniai santykiai nesureguliuoti ir reikalinga taikyti kitą, žemesnės galios teisės aktą pagal analogiją (2008 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-304/2008, taip pat - 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010, 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1562/2012 ir kt.).
Kita vertus, tais atvejais, kai kyla tokia būtinybė, Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies taikymo kontekste Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atliekant tarnybinį patikrinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, susijusio su materialinės žalos padarymu, minėtoje įstatymo normoje įtvirtinta nuostata, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimas dėl žalos atlyginimo išskaitymo iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, yra lemianti, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas turi būti skaičiuojamas nuo žalos paaiškėjimo dienos, o ne nuo tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo dienos. Todėl jei tarnybinis patikrinimas yra siejamas su galimais tarnybiniais nusižengimais, kuriais sugadinamas pareigūnams tarnybai patikėtas turtas ir vienas iš tarnybinio patikrinimo tikslų yra nustatyti dėl sugadinto turto kaltą asmenį, tam, kad galima būtų pasinaudoti Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies nuostata dėl žalos atlyginimo išskaitymo iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, tarnybinis patikrinimas turi būti užbaigtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos (2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010, taip pat šiuo aspektu -2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3689/2011).
1. Žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
2. Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Jeigu valstybės tarnautojas žalą padarė tyčia, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga į padariusį žalą valstybės tarnautoją turi tokio dydžio regreso teisę, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo. Žalos atlyginimas išieškomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio ir negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio.
3. Kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovas ir nariai privalo solidariai atlyginti valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai žalą, padarytą dėl kolegialios institucijos sprendimų, priimtų pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Nuo pareigos atlyginti žalą atleidžiami tie asmenys, kurie balsavo prieš tokį sprendimą arba nedalyvavo posėdyje jį priimant ir per 7 dienas po to, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sprendimą, įteikė institucijos vadovui rašytinį pareiškimą. Kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovo ir nario atsistatydinimas ar atšaukimas iš pareigų neatleidžia jų nuo padarytos dėl jų kaltės žalos atlyginimo. Ginčus dėl žalos atlyginimo sprendžia teismas.
Administracinėje byloje, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo (institucijos, išmokėjusios trečiajam suinteresuotam asmeniui kompensaciją dėl sužalojimo einant tarnybines pareigas) regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į asmenį, dėl kurio veiksmų atsirado žala52, Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pagal Civilinio kodekso 6.280 straipsnį, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Šioje nuostatoje įtvirtinta bendroji taisyklė, nustatanti, kad asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens, tačiau įstatymai gali nustatyti ir išimtis. Teisėjų kolegija, atkreipusi dėmesį, jog Vidaus tarnybos statute atgręžtinio reikalavimo teisė nereglamentuota, sprendė, jog tokia išimtis iš minėtos taisyklės (t. y. regreso teisė tokio dydžio, kiek sumokėta žalos atlyginimo) nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje, t. y. valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių; žalos atlyginimas išieškomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio ir negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio.
Šioje byloje Vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, jog deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas. Jeigu valstybės institucija ar įstaiga (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams. Trečia, tas faktas, kad žalą nukentėjusiajam padarė kitas pareigūnas, šiuo atveju nėra reikšminga ir negali būti laikoma aplinkybe, šalinančia atsakomybę, t. y. žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kompensaciją iš valstybės gavęs pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (Civilinio kodekso 6.113 str.). Tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (Civilinio kodekso 6.254 str. 2 d.).
Nagrinėtoje byloje pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo - žalą padariusio statutinio valstybės tarnautojo - neatlygintos žalos dalį (dalį minėtos sumos atsakovas buvo atlyginęs iki jo atleidimo iš tarnybos). Atkreipusi dėmesį į tai, jog atsakovui praradus statutinio valstybės tarnautojo statusą, institucijai išnyko galimybė jo atžvilgiu vykdyti patirtų nuostolių išieškojimą administracine tvarka, t. y. išskaityti iš darbo užmokesčio, taigi šalių nebesiejant jokiems tarnybiniams teisiniams santykiams, teisėjų kolegija nurodė, jog institucijos patirta žala išmokant kompensaciją išieškotina teismine tvarka (2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1297/2009).
Atkreiptinas dėmesys, jog Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje žalą padariusio valstybės tarnautojo atsakomybė ribojama 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžiu. Aiškindamas šią sąvoką („vidutinio darbo užmokesčio"), Vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog iš Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies matyti, jog sąvokos „valstybės tarnautojo darbo užmokestis" ir „valstybės tarnautojui priklausantis per mėnesį mokėti darbo užmokestis" nėra tapačios. Todėl atsižvelgdamas į ginčo metu galiojusios Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1176 patvirtintos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų gauto vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos53 2 punktą, nurodė, kad valstybės pareigūno gautu vidutiniu darbo užmokesčiu laikomas jo gautas (bruto) vidutinis darbo užmokestis, t. y. darbo užmokestis, į kurį įeina privalomai atskaitomi mokesčiai į biudžetą (2003 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-458/2003).
1. Valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas:
1) jeigu valstybės tarnautojas darbo vietoje pasirodė neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas likusiam tos dienos (pamainos) darbo laikui;
2) jeigu nėra pareigų, į kurias valstybės tarnautojas gali būti perkeltas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam uždraudus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka atliekamo patikrinimo laikotarpiui;
3) kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
2. Valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu:
1) dėl valstybės tarnautojo yra pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas ir valstybės tarnautojas toliau eidamas pareigas trukdo ar siekia paveikti tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo eigą ar rezultatus. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui;
2) tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui;
3) valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje.
3. Valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalinamas jį į pareigas priėmusio asmens ar jo įgalioto asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero sprendimu.
4. Sprendime nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti nurodyta laikotarpis, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastys, teisinis pagrindas, sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.
Dėl nušalinimo
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal to paties straipsnio 3 dalį nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per penkias dienas nuo nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Sistemiškai analizuodami šių teisės aktų nuostatas ir įvertinę tai, kad Baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta, kad apskundus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį dėl nušalinimo nuo pareigų, ji įsigalioja tik išnagrinėjus skundą, manome, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti vykdoma nuo nutartyje nurodytos datos, tačiau valstybės tarnautojui suteikiama teisė teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti nutartį aukštesnės instancijos teismui. Aukštesnės instancijos teismui panaikinus nutartį dėl nušalinimo, manome, kad valstybės tarnautojas turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento 2015-11-09 sprendimo Nr. (5.34)3B-11733, kuriuo atmestas pareiškėjo A. Š. 2013-03-27 prašymas ir atsisakyta įskaityti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjo nušalinimo nuo tarnybos laikotarpį nuo 2011-05-04 iki 2013-03-13, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjui buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, baigus išteisinamuoju nuosprendžiu reabilituojančiais pagrindais, pripažįstama, jog aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, nepasitvirtino ir taikė Valsyybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas (LVAT 2017-04-27 nutartis adm. byloje Nr. A-579-756/2017).
Šioje byloje teisiškai svarbiausia aplinkybė ginčui išspręsti yra ta, ar atsakovas įrodė, jog priimant Įsakymą buvo Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, kurioms esant atsakovas turėjo teisę nušalinti valstybės tarnautoją, ir pagrįstai ir teisėtai nušalino pareiškėją nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui. Atsakovas šioje byloje pateikė įrodymus, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl veikų, už kurias valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos (LVAT 2017-03-31 Nr. A-3045-5202017).
Administracinėje byloje Nr. A-1581/2012 Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teismui nutartimi nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, vadovaujantis VTĮ 34 straipsnio 2 dalimi, privalėjo sustabdyti darbo užmokesčio mokėjimą šiam tarnautojui. Apeliacinio skundo argumentus, kad nutartis dėl nušalinimo turėjo būti vykdoma ne iš karto po jos priėmimo, o tik po to, kai nutartis įsiteisės, teisėjų kolegija įvertino kaip nepagrįstus (2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -1581/2012).
Byloje (2016 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-553-756/2016) teisėjų kolegija pažymi, kad priimant ginčijamą įsakymą dėl nušalinimo nuo pareigų buvo remiamasi ir vidaus tyrimų grupės pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo. Tad šis dokumentas laikytinas sudėtine įsakymo dalimi. Pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies (2008m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija) 7 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, o pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą nušalinimas nuo pareigų galimas, kai tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią galima atleisti iš pareigų.
1. Valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas:
1) jeigu valstybės tarnautojas darbo vietoje pasirodė neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas likusiam tos dienos (pamainos) darbo laikui;
2) jeigu nėra pareigų, į kurias valstybės tarnautojas gali būti perkeltas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam uždraudus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka atliekamo patikrinimo laikotarpiui;
3) kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
2. Valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu:
1) dėl valstybės tarnautojo yra pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas ir valstybės tarnautojas toliau eidamas pareigas trukdo ar siekia paveikti tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo eigą ar rezultatus. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui;
2) tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui;
3) valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje.
3. Valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalinamas jį į pareigas priėmusio asmens ar jo įgalioto asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero sprendimu.
4. Sprendime nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti nurodyta laikotarpis, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastys, teisinis pagrindas, sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.
Dėl nušalinimo
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal to paties straipsnio 3 dalį nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per penkias dienas nuo nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Sistemiškai analizuodami šių teisės aktų nuostatas ir įvertinę tai, kad Baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta, kad apskundus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį dėl nušalinimo nuo pareigų, ji įsigalioja tik išnagrinėjus skundą, manome, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti vykdoma nuo nutartyje nurodytos datos, tačiau valstybės tarnautojui suteikiama teisė teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti nutartį aukštesnės instancijos teismui. Aukštesnės instancijos teismui panaikinus nutartį dėl nušalinimo, manome, kad valstybės tarnautojas turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala.
Administracinėje byloje Nr. A -1581/2012 Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teismui nutartimi nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, vadovaujantis VTĮ 34 straipsnio 2 dalimi, privalėjo sustabdyti darbo užmokesčio mokėjimą šiam tarnautojui. Apeliacinio skundo argumentus, kad nutartis dėl nušalinimo turėjo būti vykdoma ne iš karto po jos priėmimo, o tik po to, kai nutartis įsiteisės, teisėjų kolegija įvertino kaip nepagrįstus (2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -1581/2012).
Byloje (2016 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-553-756/2016) teisėjų kolegija pažymi, kad priimant ginčijamą įsakymą dėl nušalinimo nuo pareigų buvo remiamasi ir vidaus tyrimų grupės pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo. Tad šis dokumentas laikytinas sudėtine įsakymo dalimi. Pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies (2008m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija) 7 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, o pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą nušalinimas nuo pareigų galimas, kai tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią galima atleisti iš pareigų.
1. Nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų.
2. Už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus.
3. Sprendimą nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų priėmusio subjekto reikalavimu nušalintas valstybės tarnautojas grąžina valstybės tarnautojo pažymėjimą, visas jam patikėtas su jo pareigų vykdymu susijusias priemones ir jo žinioje esančius dokumentus.
4. Nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas nepraranda valstybės tarnautojo teisės dirbti kitą darbą pagal šio Įstatymo 161 straipsnį.
2005 m. sausio 25 d. LVAT priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-11–104/2005 dėl delspinigių priteisimo.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl galimybės taikyti Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (toliau – Delspinigių nustatymo įstatymas) nuostatas tais atvejais, kai darbo užmokestis nebuvo mokamas dėl pareigūno atleidimo (vėliau pripažinto neteisėtu) iš pareigų. Todėl, sprendžiant šį ginčą, yra būtina išaiškinti Delspinigių nustatymo įstatymo paskirtį bei jo taikymo valstybės tarnautojams taisykles.
VTĮ 5 straipsnis nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Teisiniai santykiai dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, šio užmokesčio mokėjimo tvarkos yra pareigūno darbo santykių sudedamoji dalis, todėl, nesant jų reglamentavimo VTĮ, taikytinos atitinkamos kitų įstatymų normos. Kolegija pažymi, jog teisiniai santykiai dėl darbo užmokesčio mokėjimo tais atvejais, kai darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, taip pat santykiai dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo nėra sureglamentuoti VTĮ, todėl, taikant minėtas VTĮ 5 straipsnio nuostatas, konstatuotina, kad valstybės tarnautojų atžvilgiu jie reguliuojami kitų įstatymų (šiuo atveju DK bei Delspinigių nustatymo įstatymo).
DK 207 straipsnis nustato pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo teisines pasekmes. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Iš šios DK normos matyti, kad nurodytais atvejais priklausančių išmokėti delspinigių dydžiai nustatytini kitais įstatymais. Pagal Delspinigių nustatymo įstatymo pilno pavadinimo formuluotę bei šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies turinį, darytina išvada, kad šis įstatymas yra skirtas būtent DK 207 straipsnio 1 dalyje nurodytam delspinigių dydžio nustatymui. Todėl kolegija konstatuoja, kad DK 207 straipsnio bei Delspinigių nustatymo įstatymo reguliavimas yra vientisas. Tai reiškia, kad šios teisės normos reglamentuoja tuos pačius teisinius santykius (dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo).
Neteisėto atleidimo iš darbo teisinės pasekmės (darbo užmokesčio mokėjimo aspektu) nustatytos DK 297 straipsnio 3 dalyje. Pagal ją, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Iš šios DK normos matyti, kad joje yra nustatyti neteisėto atleidimo iš darbo atveju išmokėtinos išmokos rūšis (vidutinis darbo užmokestis) bei apskaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos jos dydis. Delspinigių apskaičiavimas (kaip vidutinio darbo užmokesčio dalis) nėra numatytas nustatant vidutinio darbo užmokesčio dydį. Jis taip pat nėra įmanomas taikant minėtas vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo laike taisykles. Todėl, DK 297 straipsnio 3 dalyje (kuri yra speciali neteisėto atleidimo teisines pasekmes nustatanti teisės norma) nesant nuorodai į delspinigių mokėjimą, laikytina, kad delspinigių išmokėjimas nėra numatytas tarp neteisėto atleidimo iš darbo (pareigų) teisinių pasekmių.
Taigi konstatuotina, kad teisiniai santykiai dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo bei teisiniai santykiai dėl neteisėto atleidimo iš darbo (pareigų) teisinių pasekmių priklauso skirtingų teisės normų reguliavimo sferai, todėl šiuos santykius reglamentuojančios normos negali būti taikomos kartu.
Nutrūkę tarnybos santykiai neatleidžia darbdavio nuo prievolės išmokėti valstybės tarnautojui jam priklausančias teisės aktų numatytas išmokas už nepagrįsto nušalinimo laikotarpį (2006 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -2088/2006).
Byloje (2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016) teismas pasisakė, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, todėl, esant teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų – BPK nustatyta tvarka ir pagrindais, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei palūkanų išspręsti taikomos ne VTĮ 341 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kurios numatytos tiems atvejams, kai nušalinimo nuo tarnybos klausimus sprendžia darbdavys savo iniciatyva, bet CK ir (ar) Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatas.
1. Valstybės tarnautojai turi teisę į šio Įstatymo nustatytų rūšių ir trukmės kasmetines atostogas.
2. Valstybės tarnautojai turi teisę į šio Įstatymo nustatytas atostogas. Valstybės tarnautojai taip pat turi teisę į Darbo kodekso nustatytas nėštumo ir gimdymo atostogas, tėvystės atostogas, atostogas vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, ir mokymosi atostogas.
Vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, jog toks nurodytos teisės normos aiškinimas iš esmės atitinka panašius teisinius santykius reglamentuojančių Darbo kodekso 167 ir 168 straipsnių nuostatas, kuriose atostogų lengvatos suteikimas siejamas būtent su atitinkamomis faktinėmis darbo sąlygomis, o ne su formaliais darbo funkcijų atlikimo kriterijais. Nagrinėtoje byloje buvo sutikta su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovas formaliai įvertino pareiškėjų atliekamas pareigas, neatsižvelgdamas į realų jų atliekamą darbą, dėl ko pareiškėjų skundas buvo patenkintas. Minėta pirmosios instancijos teismo išvada buvo padaryta įvertinus, be kita ko, tai, jog vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-95 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės Apsaugos ir priežiūros skyriaus nuostatų 5 punktu, pagrindinis šio skyriaus uždavinys yra užtikrinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės apsaugą ir joje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų priežiūrą, todėl pareiškėjai, vykdydami Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus įsakymus, atlieka apėjimus ir patikrinimus, daro kratas ir technines apžiūras, pagal patvirtintus planus daro bendrąsias kratas visoje Laisvės atėmimo vietų ligoninės teritorijoje, taip pat ir Ftiziatrijos skyriuje, kad pareiškėjai daro pacientų (infekcinių ligonių), atvykstančių (išvykstančių) bendrąsias kratas, atlieka jų drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimą. Taigi pareiškėjai tiesiogiai kontaktuoja su pacientais, kontroliuodami jų telefoninius pokalbius bei pasimatymus su artimais giminaičiais ir kitais asmenimis, veda pacientus pasivaikščioti, į medicinines procedūras, konsultacijas, be to, į jų funkcijas įeina pacientų konvojavimas į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas konsultacijoms, tyrimams, procedūroms, operacijoms, jų apsaugos vykdymas viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjai nuolat ir betarpiškai bendrauja su asmenimis, sergančiais infekcinėmis ligomis, ligonius aptarnaujant skyriuose, kuriuose jie laikomi, jie privalo vykdyti apsaugos ir priežiūros funkcijas Ftiziatrijos skyriuje bei Ftiziatrijos skyriaus režimo korpuse, pareigūnai, einantys pareigas šiuose ir kituose postuose, tarpusavyje keičiasi, todėl tarnybos metu visi betarpiškai susiduria su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis (2009 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-666/2009).
Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus 2015 m. sausio 7 d. rašte Nr. (25)SD-210 pateiktas išaiškinimas dėl mokymosi atostogų suteikimo:
Darbo kodekso 181 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojams, kurie mokosi pagal formaliojo švietimo programas, pagal šias programas vykdančių švietimo tiekėjų pažymas suteikiamos mokymosi atostogos: 1) eiliniams egzaminams pasirengti ir laikyti – po tris dienas kiekvienam egzaminui; 2) įskaitoms pasirengti ir laikyti – po dvi dienas kiekvienai įskaitai; 3) laboratoriniams darbams atlikti ir konsultavimuisi – tiek dienų, kiek nustatyta mokymo planuose ir tvarkaraščiuose; 4) diplominiam (bakalauro, magistro) darbui baigti ir ginti – trisdešimt kalendorinių dienų; 5) valstybiniams (baigiamiesiems) egzaminams pasirengti ir laikyti – po šešias dienas kiekvienam egzaminui.
Darbo kodekso 181 straipsnio 2 dalyje nustatytas mokymosi atostogų laikas priklauso nuo to, kokiu tikslu atostogų prašoma ir siejamas su egzamino, įskaitos laikymo, laboratorinių darbų atlikimo ir konsultavimosi, diplominio darbo baigimo ir gynimo ar kitokios mokymosi užduoties atlikimo laiku. Atostogos gali būti suteikiamos arba atskirai kiekvienam egzaminui, įskaitai ir pan., arba surašant vieną įsakymą, kuriame nurodomos visos darbuotojui suteikiamos mokymosi atostogos vienos sesijos metu ar vieno semestro metu. Vadinasi, švietimo paslaugos tiekėjui nustačius tam tikrą sesijos trukmę, į kurią įeina tiek pasirengimas egzaminams, tiek jų laikymas, tiek konsultacinių paskaitų lankymas, mokymosi atostogos suteikiamos būtent tam laikotarpiui, kuris nurodomas švietimo paslaugos tiekėjo pažymoje.
Darbo kodekso 181 straipsnio nuostatos suteikia darbuotojui teisę reikalauti suteikti tikslines mokymosi atostogas tam tikru konkrečiu, švietimo paslaugos tiekėjo dokumentais pagrįstu laiku. Šios nuostatos reiškia, kad darbdavys privalo suteikti mokymosi atostogas, jei yra Darbo kodekso 181 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai. Šią normą aiškinant teleologiniu (pagal tikslą) ir lingvistiniu metodais, darytina išvada, kad joje ne tik nenustatyta darbdavio teisės atsisakyti suteikti darbuotojui tikslines mokymosi atostogas, bet ir, skirtingai nuo kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos, mokymosi atostogų laikas derinamas ne šalių susitarimu, o priklauso nuo to, kokiu tikslu atostogų prašoma, ir siejamas su egzamino, įskaitos laikymo, laboratorinių darbų atlikimo ir konsultavimosi ar kitokios mokymosi užduoties atlikimo laiku. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog darbdavys neturi teisės atsisakyti suteikti mokymosi atostogas, tam laikotarpiui, kuris nurodomas švietimo paslaugos tiekėjo pažymoje.
1. Valstybės tarnautojui suteikiamos 28 kalendorinių dienų kasmetinėsminimalios atostogos. Valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, taip pat valstybės tarnautojui, kuris pripažintas neįgaliuoju, suteikiamos 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos.
2. Valstybės tarnautojui, turinčiam didesnį kaip penkerių metų tarnybos stažą, už kiekvienų paskesnių trejų metų tarnybos stažą suteikiamos 3 kalendorinės dienos kasmetinių papildomų atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 42 kalendorinės dienos.
3. Valstybės tarnautojui už pirmuosius tarnybos metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po 6 tarnybos mėnesių toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjos pažeista teisė į darbą (pripažinus jos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu) buvo apginta Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu - priteisiant Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos89 bei nustatant, kad pareiškėja atleista iš pareigų teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ši teisės norma, kaip pastebėjo teisėjų kolegija, papildomų sąlygų, ginant pažeistas asmens teises, nenumato, todėl remiantis ja teigti, kad asmuo per priverstinės pravaikštos laikotarpį įgyja teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja nurodytu (t. y. priverstinės pravaikštos) laikotarpiu faktiškai nedirbo pas atsakovą, taip pat ji nebuvo grąžinta į ankstesnį darbą (2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1524/2009).
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės tarnautojo, vieno auginančio vaiką iki keturiolikos metų, sampratos Vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs administracinėje byloje Nr. A143-531/201090, kurioje nurodė, jog sprendžiant klausimą, ar asmuo vienas augina vaiką, būtina analizuoti ir aiškinti konkrečią vaiko faktinio auginimo situaciją. Tokiam konkrečios situacijos aiškinimui neturi lemiamos reikšmės nei teisės aktų kitam vaiko tėvui nustatytos pareigos, nei tai, ar kitas vaiko tėvas tinkamai vykdo šias pareigas. Teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje, atsižvelgdama į, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, taip pat pažymėjo, kad vaiko auginimo sampratai yra būdingi nuolatinumo ir nepertraukiamumo aspektai. Šie aspektai visiškai realizuojami tik turint nuolatinį psichologinį ir socialinį kontaktą su vaiku. Todėl kito, atskirai nuo vaiko gyvenančio, tėvo pareigų dalyvauti auklėjant ir išlaikant vaiką (CK 3.165, 3.170 str.) vykdymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jis (atskirai gyvenantis vienas iš vaiko tėvų) augina savo vaiką aptariamų materialinės teisės normų (DK 135 str. 1 d. 2 p. ir 166 str. 2 d. 2 p.) taikymo prasme.
1. Nemokamos atostogos iki 3 mėnesių dėl šeimyninių aplinkybių ar kitų aplinkybių gali būti suteikiamos valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens ir valstybės tarnautojo susitarimu.
2. (Neteko galios nuo2009 m. sausio 1 d.)
Dėl nemokamų atostogų
Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, nemokamos atostogos iki 3 mėnesių dėl šeimyninių aplinkybių ar kitų aplinkybių gali būti suteikiamos valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens ir valstybės tarnautojo susitarimu.
Valstybės tarnybos įstatymo nenustato, kokiu periodiškumu gali būti suteikiamos nemokamos atostogos. Minėta Valstybės tarnybos įstatymo norma nustato tik apribojimą maksimaliai nemokamų atostogų trukmei, kurią galima suteikti vienu kartu.
Todėl manome, kad valstybės tarnautojo ir jį į pareigas priėmusio asmens susitarimu gali būti suteikiamos iki 3 mėnesių trukmės nemokamos atostogos daugiau nei vieną kartą per kalendorinius metus.
1. Valstybės tarnautojui, turinčiam ne trumpesnį kaip 3 mėnesių tarnybos stažą toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jo ir į pareigas jį priėmusio asmens susitarimu gali būti suteiktos iki vienerių metų trukmės atostogos kvalifikacijai tobulinti. Šiuo atveju valstybės tarnautojui paliekamos jo eitos pareigos, tačiau jam nustatytas darbo užmokestis nemokamas.
2. Pasinaudoti šiame straipsnyje nurodytomis atostogomis valstybės tarnautojas gali ne dažniau kaip vieną kartą per penkerius metus.
Dėl atostogų dalyvauti ES finansuojamuose projektuose
Valstybės tarnybos įstatymo 381 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui jį į pareigas priėmusio asmens ir valstybės tarnautojo susitarimu gali būti suteiktos atostogos dėl dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinės organizacijos finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose (toliau – projektas), kuriuose vykdoma su valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos misija ir strateginiais tikslais nesusijusi veikla užsienio valstybėje.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Kas yra įskaitoma į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti, reglamentuoja Darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos.
Pagal DK 170 straipsnio 1 dalies 2 punktą į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis.
Taigi atsižvelgdami į tai, kas aukščiau išdėstyta dėl atostogų dalyvaujant Europos Sąjungos, tarptautinės organizacijos finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose (toliau – atostogos), manome, kad:
1.atostogos suteikiamos abipusiu valstybės tarnautojo ir jį į pareigas priėmusio asmens susitarimu;
2.atostogos suteikiamos ne ilgesniam laikotarpiui nei iki projekto pabaigos;
3.VTĮ nenumato galimybės atostogų metu valstybės tarnautojui mokėti darbo užmokesčio;
4.atostogų laikas neturi būti įskaitomas į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti.
Aiškindamas šią nuostatą, Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog šio pobūdžio atostogos suteikiamos pagal valstybės tarnautojo ir į pareigas jį priėmusio asmens susitarimą, t. y. susitarimas tarp minėtų asmenų yra viena iš būtinų sąlygų atsirasti teisei į šias atostogas. Byloje nustačius, jog nagrinėtu atveju susitarimas tarp šalių pasiektas nebuvo, konstatuota, jog tai lemia, kad pareiškėjas neturėjo teisės į šias atostogas, o tuo pačiu privalėjo vykdyti jam priskirtas tarnybines funkcijas, iki nustatyta tvarka tarp šalių bus pasiektas toks susitarimas (gera valia, teismine tvarka ir pan.)96 (2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1336/2010).
Kai darbuotojas mokosi darbdavio siuntimu (iniciatyva), darbdavys privalo darbuotojui už mokymosi atostogas mokėti ne mažesnį kaip vidutinį darbo užmokestį (DK 210 str. 1 d.), o kai darbuotojas mokosi savo iniciatyva, apmokėjimo už mokymosi atostogas klausimą pavesta spręsti kolektyvine sutartimi arba šalių susitarimu (DK 210 str. 2 d.). Byloje nustačius, kad pareiškėja aukštojoje mokykloje mokosi savo iniciatyva, prašydama išleisti mokymosi atostogų, atsakovo neprašė spręsti šių atostogų apmokėjimo klausimo, t. y. neinicijavo šio klausimo sprendimo susitarimo tarp šalių būdu, o atsakovas, išleisdamas pareiškėją minėtų atostogų, aiškiai išreiškė savo valią, kad išleidžia pareiškėją nemokamų atostogų, buvo padaryta išvada, jog pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą apmokėti mokymosi atostogas nėra. (2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 -1256/2012).
Valstybės tarnautojui jį į pareigas priėmusio asmens ir valstybės tarnautojo susitarimu gali būti suteiktos atostogos dėl dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinės organizacijos finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, kuriuose vykdoma su valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos misija ir strateginiais tikslais nesusijusi veikla užsienio valstybėje.
1. Karjeros valstybės tarnautojui dėl šio Įstatymo 18 straipsnyje (išskyrus šio Įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą perkėlimą) nustatyto perkėlimo į kitas pareigas kitoje gyvenamojoje vietovėje ir dėl 19 straipsnyje nustatyto perkėlimo į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, dėl perkėlimo dirbti į specialiąsias misijas, taip pat dėl karjeros valstybės tarnautojo ir statutinio valstybės tarnautojo laikino perkėlimo dirbti į tarptautinę instituciją ar užsienio valstybės instituciją skiriama iki 5 darbo dienų persikėlimo atostogų. Už šį laikotarpį valstybės tarnautojui mokamas jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka.
2. Persikėlimo išlaidas, susidariusias dėl šio Įstatymo 18 straipsnyje (išskyrus šio Įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą perkėlimą) nustatyto perkėlimo į kitas pareigas kitoje gyvenamojoje vietovėje, moka valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, į kurią perkeltas valstybės tarnautojas. Persikėlimo išlaidas, susidariusias dėl šio Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto perkėlimo, moka valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, iš kurios perkeliamas valstybės tarnautojas. Persikėlimo išlaidos mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka.
1. Valstybės tarnautojai privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu ir privalomuoju sveikatos draudimu Valstybinio socialinio draudimo ir kitų atskiras valstybinio socialinio draudimo rūšis reglamentuojančių įstatymų ir Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka bei sąlygomis.
2. Valstybės tarnautojams skiriama ir mokama valstybinė socialinio draudimo pensija pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą.
1. Šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 ir 13 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai) atleistam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka išmokama praėjus mėnesiui nuo jo atleidimo iš pareigų dienos. Jeigu iki šios išmokos išmokėjimo asmuo pradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas ar buvo priimtas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke, išeitinė išmoka mokama tik už laikotarpį iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke dienos.
Pastaba. 1 dalis taikoma valstybės tarnautojams, atleistiems iš darbo po įstatymo Nr. XI-1703 įsigaliojimo.
2. Pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą (į tarnybos stažą valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje taip pat įskaitomas laikas, kurį valstybės tarnautojas šio Įstatymo 18, 19 ir 20 straipsniuose nustatytais atvejais buvo perkeltas į kitas pareigas, taip pat 43 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai valstybės tarnautojas iki pareigybės panaikinimo buvo perkeltas į kitas pareigas):
1) iki penkerių metų – 2 mėnesių;
2) nuo penkerių iki dešimties metų – 3 mėnesių;
3) nuo dešimties iki dvidešimties metų – 4 mėnesių;
4) daugiau kaip dvidešimt metų – 6 mėnesių.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išeitines išmokas moka valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, kurios vadovas priėmė sprendimą dėl pareigybės panaikinimo. Jeigu pareigybė panaikinama Seimo ar Vyriausybės sprendimu, išeitines išmokas moka įstatymu ar Vyriausybės nutarimu įgaliota institucija ar įstaiga.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Jos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke. Jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ne pirmą mėnesio dieną, išeitinė išmoka mokama tik už to mėnesio dienas iki priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke dienos.
Pastaba. 4 dalis taikoma valstybės tarnautojams, atleistiems iš darbo po įstatymo Nr. XI-1703 įsigaliojimo.
5. Šio Įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytais pagrindais atleidžiamam, pagal 18 straipsnio 2 dalį ar 20 straipsnį perkeliamam į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, mokamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką.
Pastaba. 5 dalies nuostatos taikomos asmenims, paskirtiems į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas po įstatymo Nr. X-1175 įsigaliojimo dienos.
6. Šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 21 punkte nurodytu pagrindu atleidžiamam iš pareigų įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ir karjeros valstybės tarnautojui gali būti:
1) mokama kompensacija, kuri yra šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išmokamos išeitinės išmokos dydžio ir kuri išmokama tokiam valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną, arba
2) mokama kompensacija, kuri yra šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išmokamos išeitinės išmokos dydžio ir kuri išmokama tokiam valstybės tarnautojui šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju iš pareigų atleidžiamam valstybės tarnautojui taip pat taikomos garantijos, numatytos šio Įstatymo 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse.
7. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, valstybės tarnautojo prašymu vietoj šio Įstatymo 261 straipsnyje nustatyto apmokėjimo kompensuojama suteikiant jam per mėnesį kitą mokamą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų. Už budėjimą, kai viršijama nustatyta darbo laiko trukmė, valstybės tarnautojo prašymu vietoj šio Įstatymo 261 straipsnyje nustatyto apmokėjimo kompensuojama Darbo kodekso nustatyta tvarka.
8. Valstybės tarnautojams, kurių darbo vieta yra užsienyje, Vyriausybės nustatyta tvarka mokamos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos su jų darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacijos bei kompensacijos valstybės tarnautojų sutuoktiniams ir vaikams (įvaikiams), išvykusiems į užsienį kartu su valstybės tarnautojais, išlaikyti.
9. Valstybės tarnautojams gali būti mokama Vyriausybės nustatyto dydžio kompensacija už netarnybinio automobilio naudojimą tarnybos reikmėms.
Dėl išeitinių išmokų pensininkui
Valstybės tarnautojų išeitinės išmokos ir kompensacijos reglamentuotos Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 ir 13 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai) atleistam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka išmokama praėjus mėnesiui nuo jo atleidimo iš pareigų dienos. Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą (į tarnybos stažą valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje taip pat įskaitomas laikas, kurį valstybės tarnautojas šio Įstatymo 18, 19 ir 20 straipsniuose nustatytais atvejais buvo perkeltas į kitas pareigas, taip pat 43 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai valstybės tarnautojas iki pareigybės panaikinimo buvo perkeltas į kitas pareigas):
1) iki penkerių metų – 2 mėnesių;
2) nuo penkerių iki dešimties metų – 3 mėnesių;
3) nuo dešimties iki dvidešimties metų – 4 mėnesių;
4) daugiau kaip dvidešimt metų – 6 mėnesių.
Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 6 dalyje nustatyta, kad kompensacija, kuri yra šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išmokamos išeitinės išmokos dydžio, taip pat mokama šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 21 punkte nurodytu pagrindu atleidžiamam iš pareigų įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ir karjeros valstybės tarnautojui.
Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas pabrėžtina, kad sąrašas atvejų, kada atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama išeitinė išmoka, yra baigtinis, o Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu iš pareigų atleidžiamam valstybės tarnautojui Valstybės tarnybos įstatymas nenustato galimybės išmokėti išeitinę išmoką. Kadangi išeitinių išmokų mokėjimo atvejai ir tvarka reglamentuota Valstybės tarnybos įstatyme, todėl šiuo atveju Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatos (kurios nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas), neturėtų būti taikomos.
Todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iš pareigų atleidžiant valstybės tarnautoją pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka negali būti jam išmokama.
LVAT 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-3614-11 pasisakė dėl kompensacijos valstybės tarnautojui kai jo atleidimas iš valstybė tarnautojo pareigų pripažįstamas neteisėtu. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kaip turi būti kompensuojama valstybės tarnautojui kai jo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Darbo kodekso 297 straipsnis.
Pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Įstatymų leidėjas nenustatė jokių sąlygų, kurioms esant ši išmoka galėtų būti mažinama. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką yra išaiškinta, kad šioje įstatymo normoje numatytos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatytas įstatymo, kuriame nenurodyta jokios galimybės mažinti šią išmoką mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gavo darbo užmokestį. Siekimas sumažinti aptartą išmoką ne įstatymo pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Išmokų mažinimas dėl to, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį, reikštų nepagrįstą darbdavio atleidimą nuo jo materialinės atsakomybės, atsiradusios įstatymo pagrindu. Įstatymuose neribojama darbuotojo teisės neteisėto atleidimo atveju įsidarbinti kitur ir gauti darbo užmokestį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2008;2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-153/2009;2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-341/2010).
Ginčas dėl pareiškėjui apskaičiuotos išeitinės kompensacijos dydžio buvo nagrinėtas administracinėje byloje Nr. A62-2941/2011. Pažymėjusi, kad ginčo šalys nurodo skirtingus skaičiuojamuosius laikotarpius, pagal kuriuos turėtų būti apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei kompensacijai mokėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog konkrečiu atveju taikytinos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatos. Teisėjų kolegija nurodė, kad šio Aprašo 6.1 punkte, be kita ko, įtvirtinta bendroji vidutinio darbo užmokesčio išeitinei kompensacijai gauti apskaičiavimo taisyklė, pagal kurią skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Nagrinėtu atveju aktuali buvo šio Aprašo 6.8 punkte nustatytos specialios taisyklės taikymo galimybė, o būtent - kad sumažėjus Aprašo 3.1-3.4 punktuose nurodytam darbo užmokesčiui po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, skaičiuojamasis laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios nuostatos analizė, taikant lingvistinį (verbalinį) ir loginį teisės aiškinimo metodus, suponuoja išvadą, jog šiame punkte įtvirtintas vidutinio darbo užmokesčio išeitinei kompensacijai gauti apskaičiavimo būdas taikomas, kai nustatoma šių dviejų faktinių aplinkybių visuma: pirma, darbuotojui darbdavio iniciatyva buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą; antra, po minėto įspėjimo įteikimo darbuotojo darbo užmokestis sumažėjo. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad nagrinėtu atveju turėjo būti taikoma Aprašo 6.8 punkte įtvirtinta taisyklė ir vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti turėjo būti apskaičiuojamas pagal 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo (2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2941/2011).
Administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012 Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Todėl, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas DK 297 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus ir pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005) yra išaiškinusi, kad teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę išmoką (DK 10 straipsnis). Toks DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimas grindžiamas tuo, kad šioje teisės normoje nustatytos išmokos paskirtis - kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2008). Jos dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma darbuotojui (ieškovui) jau išmokėtas lėšas neatitiktų DK 297 straipsnio 3 dalies, kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, nei darbuotojas (ieškovas) būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir pagal DK 297 straipsnio 3 dalį priteisdamas darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui (ieškovui) konkrečią vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo (darbuotojo) atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat privalo priteisti darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo (sprendimo) įvykdymo dienos. Buvo pastebėta, jog analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A492-1954/2012, A525-2004/2012 ir kt.).
Nagrinėtoje administracinėje byloje Vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog įsakymu, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos, buvo nurodyta išmokėti jam trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, mokant ją nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai praėjus mėnesiui ir kas mėnesį lygiomis dalimis. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, suteikiantį teisę gauti išeitinę išmoką, pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai pripažintas neteisėtu ir pareiškėjas grąžintas į tarnybą, konstatavo, kad pareiškėjui išnyko teisinis pagrindas gauti išeitinę išmoką. Už pareiškėjo nedirbtą (priverstinės pravaikštos laiką) jam kompensuojama priteisiant vidutinį darbo užmokestį. Todėl šioje dalyje Vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, sumažindamas pareiškėjui priteistą išmokos už priverstinę pravaikštą sumą išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu (2012 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012).
Administracinėje byloje Nr. A520-43/2013 Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymu nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 str. 3 ir 4 d.). Jeigu teismas nustato, jog tarnautojo atleidimas iš tarnybos neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, ir, atsižvelgdamas į tai, kuris iš Darbo kodekso 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikytinas, privalo priteisti jam įstatyme nustatytas išmokas, nepaisydamas to, yra pareikštas toks prašymas, ar ne: jeigu darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 str. 3 d.), o jeigu darbuotojas į ankstesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.).
Administracinėje byloje Nr. A438-98/2013 buvo nagrinėjamas pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro prašymas, paduotas ginant viešąjį interesą, dėl Tauragės rajono savivaldybės administracijos įsakymo „Dėl Z. D. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų", kuriuo, be kita ko, buvo pavesta išmokėti atsakovei Z. D., atleistai iš nurodytų valstybės tarnautojos pareigų, atsistatydinus savo noru Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Klaipėdos apygardos prokuroras savo prašymą šioje dalyje grindė tuo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnį valstybės tarnautojui, atleidžiamam pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išeitinės išmokos mokėjimas nenumatytas, šiame straipsnyje įtvirtintas išeitinių išmokų sąrašas yra baigtinis, todėl negali būti aiškinamas ir taikomas plečiamai. Nagrinėtoje byloje, atsižvelgiant į tai, jog skundžiamo įsakymo neteisėtumas dalyje dėl dviejų mėnesių atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos mokėjimo buvo konstatuotas įsiteisėjusia Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-346/2012, buvo sprendžiamas klausimas tik dėl išmokėtos nurodytu pagrindu sumos priteisimo iš atsakovės.
Vyriausiasis administracinis teismas nurodytu klausimu pažymėjo, jog atsakovei išmokėta suma yra susijusi su jos darbo (tarnybos) santykiais, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymas. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Buvo pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, taip pat yra nurodęs, kad darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2006). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2010), sąžiningumas (Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąžiningumo kriterijus) aiškinamas kaip vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo - jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo - veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A1-355/2004) sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai.
Minėta Civilinio kodekso CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata buvo aktuali ir administracinėje byloje Nr. A520-2856/2012, kurioje pareiškėjas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašė priteisti iš atsakovo - valstybės tarnautojo - jam išmokėtą atleidžiant iš valstybės tarnybos išeitinę kompensaciją kaip įgytą be teisėto pagrindo, savo prašymą grįsdamas tuo, kad teismui panaikinus įsakymą, kuriuo valstybės tarnautojas buvo atleistas ir grąžintas į ankstesnes pareigas, buvo panaikintas ir teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui buvo išmokėta išeitinė išmoka. Nagrinėtoje byloje Vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, konstatavo, kad nenustatytas atsakovo (valstybės tarnautojo) nesąžiningumas, dėl ko išeitinė išmoka iš jo pagal Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalį negali būti išreikalauta (2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2856/2012).
Administracinėse bylose keltas klausimas dėl socialinių draudimo įmokų išskaičiavimo iš išeitinių kompensacijų. Vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (byloje aktuali 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nurodė, kad išeitinės išmokos priskiriamos pajamoms, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 8 straipsnis, nustatantis pajamas, nuo kurių socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos, išimčių išeitinėms išmokoms (kurios priklausytų nuo atleidimo pagrindo) nenumato. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta išvada, kad socialinio draudimo įmokos nuo pareiškėjui priskaičiuotos išeitinės kompensacijos išskaičiuotos teisėtai ir pagrįstai (2009 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-333/2009, 2009 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-474/2009).
Vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus nustato šeimos teisė. Bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus nustato Civilinio kodekso trečiosios knygos normos (Šeimos teisė), kurios reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti vaikus yra reglamentuojama CK trečiosios knygos XII skyriaus antrame skirsnyje. CK 3.199 straipsnis nustato pajamų, iš kurių išskaitomas priteistas išlaikymas, rūšis: nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jų pajamų rūšių. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog bylų dėl privatinių teisinių santykių, taip pat civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo tvarką reglamentuoja Civilinio proceso kodekso normos. Darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Civilinio proceso kodekso 739 straipsnis nustato pinigų sumas, iš kurių išieškoti negalima. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal šio straipsnio nuostatas negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip: 1) kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai nesilaikoma normalių darbo sąlygų; 2) sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; 3) valstybinio socialinio draudimo motinystės (tėvystės) pašalpa; 4) valstybės pašalpa šeimoms, auginančioms vaikus; 5) socialinė pašalpa; 6) laidojimo pašalpa; 7) kitos tikslinės socialinės išmokos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, nepasiturinčių šeimų (asmenų) šalpai, kai šeimos (asmenys) dėl objektyvių priežasčių neturi pakankamai pajamų pragyvenimui. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą bei nurodytus argumentus - tai, kad pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus kyla iš šeimos teisinių santykių, o šeimos teisinių santykių bylose priimti sprendimai vykdomi pagal Civilinio proceso kodeksą, kurio 739 straipsnis išeitinės kompensacijos nepriskiria prie piniginių sumų, iš kurių išieškoti negalima - Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai iš pareiškėjui priskaičiuotos išeitinės kompensacijos išskaitė nepilnamečio sūnaus išlaikymo sumas (2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1438/2011).Byloje (2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1366/2014) nustatyta, kad atsakovas, skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį kompensacijai už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas mokėti, taip pat taikė ir Aprašo 6.5 punktą, kurio antrojoje pastraipoje nustatyta, kad apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį laikas, kurį darbuotojas nedirbo pažeisdamas įstatymus ar darbo tvarkos taisykles, taip pat įstatymų nustatytais atvejais buvo nušalintas nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, prilyginamas dirbtam laikui. Atsižvelgiant į nurodytas bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra teisės taikymo klausimas, t. y. Aprašo 6.1 ir 6.5 punktų aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas. Be to, vertinant bylos faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju teisinio reguliavimo prasme susiklostė specifinė situacija, kuri anksčiau minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nėra pakankamai aiškiai reglamentuota. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog susidariusioje situacijoje (apskaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas) būtina taikyti Aprašo 6.1 punkto nuostatas, taip pat vadovautis bendraisiais teisės principais (teisingumo ir protingumo) ir skaičiuojamąjį laikotarpį Aprašo 6.1 punkto prasme laikyti 3 mėnesius iki nušalinimo nuo pareigų, t. y. 2011 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius.
Pavyzdžiui, administracinėje byloje buvo iškeltas klausimas dėl valstybės tarnautojo - specialiojo komercijos atašė Lenkijos Respublikoje - teisės į kompensaciją už kartu su juo užsienyje gyvenusius šeimos narius. Šioje byloje buvo pastebėta, jog Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė skyrimo ir atšaukimo tvarka yra specifinė palyginus su valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą ir atleidimo iš jos tvarka bei kitų diplomatų skyrimo ir atšaukimo tvarka, numatyta Diplomatinės tarnybos įstatyme. Specialiųjų atašė skyrimo ir atšaukimo tvarką bei jų veiklos teisinius pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatai (toliau - ir Atašė nuostatai). Buvo pažymėta, jog pagal Atašė nuostatų 2 punktą, Lietuvos Respublikos specialusis atašė yra Lietuvos Respublikos pilietis, pagal jį delegavusios ministerijos, kitos valstybės institucijos ar įstaigos kompetenciją padedantis įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politiką. Pažymėjus, kad pagal minėtų nuostatų 12 punktą (2007 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1044 redakcija) specialiuoju atašė ir jo pavaduotoju (išskyrus gynybos atašė ir jo pavaduotoją, pinigų ir bankų klausimų atašė ir jo pavaduotoją, komercijos atašė ir jo pavaduotoją ir specialiojo atašė padėjėją) gali būti skiriamas tik Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojas[1], buvo nurodyta, jog tokiu atveju, kai specialiuoju atašė paskiriamas valstybės tarnautojas, jo statusą reglamentuoja tiek diplomatinę tarnybą reglamentuojantys teisės aktai, tiek Valstybės tarnybos įstatymas bei kiti valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai (pastarieji - tiek, kiek jo nereglamentuoja diplomatinės tarnybos teisės aktai). Atašė nuostatų 8-10 punktai numato ypatingas specialiųjų atašė socialines garantijas, kurios nėra numatytos Valstybės tarnybos įstatyme ir kurios nėra suteikiamos kitiems valstybės tarnautojams, iš jų - ir su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją bei kompensaciją kartu su specialiuoju atašė buvimo valstybėje kartu gyvenantiems sutuoktiniui ir vaikams (įvaikiams) išlaikyti. Tokių garantijų suteikimą sąlygoja specialiųjų atašė veiklos ypatumai, susiję su darbu užsienyje.
Nagrinėtoje byloje pareiškėjas, laimėjęs konkursą, buvo priimtas į karjeros valstybės tarnautojo Lietuvos Respublikos komercijos atašė Lietuvos Respublikos ambasadoje Lenkijos Respublikoje pareigas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 birželio 30 d., taip pat buvo nurodyta mokėti pareiškėjui, be kita ko, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, taip pat kompensaciją kartu su juo gyvenantiems sutuoktinei ir vaikams išlaikyti. Tačiau Vyriausybės 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 548 panaikinus nuo 2010 m. liepos 1 d. komercijos atašė Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje Lenkijos Respublikoje pareigybę, jis buvo atšauktas nuo 2010 m. birželio 30 d. iš komercijos atašė Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje Lenkijos Respublikoje, tačiau jo atleidimo data buvo perkelta į 2010 m. spalio 1 d., atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją tarnautojams, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų (apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius), bei tai, kad atsižvelgiant į specialiųjų atašė skyrimo ir atšaukimo tvarkos specifiką, nebuvo galimybės pranešti pareiškėjui apie jo pareigybės panaikinimą prieš Valstybės tarnybos įstatyme numatytą terminą. Vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Atašė nuostatuose įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl specialiųjų atašė atšaukimo iš pareigų, konstatavo, jog nuo 2010 m. birželio 30 d. pareiškėjas nebeturėjo ir nebegalėjo vykdyti specialiojo komercijos atašė funkcijų Lenkijos Respublikoje, dėl ko pareiškėjo ir jo šeimos tolesnis buvimas Lenkijos Respublikoje nebuvo sąlygojamas tarnybinio būtinumo, ir nuo šios datos pareiškėjui nebepriklausė su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacija bei kompensacija kartu su specialiuoju atašė buvimo valstybėje kartu gyvenantiems sutuoktiniui ir vaikams (įvaikiams) išlaikyti. Todėl Vyriausiasis administracinis teismas, pažymėjęs, jog nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjo ir jo šeimos buvimas Lenkijos Respublikoje nebuvo sąlygotas tarnybinio būtinumo ir nebuvo susijęs su specialiojo atašė funkcijų vykdymu, sprendė, jog jam turėjo būti kompensuotos jo ir jo šeimos narių persikėlimo iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką išlaidos (šios išlaidos buvo kompensuotos), tačiau ne minėta kompensacija (2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3178/2011).
Byloje (2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-452-756/2015) ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 3.155 ir 3.227 straipsniais (tėvų teisių, pareigų turinys vaikams bei įvaikinimo teisinės pasekmės), atsisakė suteikti pareiškėjui D. R. Darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nustatytą lengvatą – vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog pareiškėjas, nors ir sudaręs santuoką, sutuoktinės nepilnamečio sūnaus atžvilgiu neįgijo tėvo teisių ir pareigų, o teisė, numatyta Darbo kodekso 214 straipsnyje, priskirta prie teisių, suteikiamų tiems asmenims, kurie turi pareigą auginti savo vaiką ir juo rūpintis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar pareiškėjas D. R. turi teisę pasinaudoti Darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje numatyta lengvata, turėjo būti atsižvelgiama į susidariusią faktinę situaciją, o būtent į tai, kad D. R. ir jo sutuoktinės šeimoje faktiškai auga du vaikai iki dvylikos metų. Vaiko auginimo sampratai yra būdingi nuolatinumo ir nepertraukiamumo aspektai, kurie visiškai realizuojami tik turint pastovų psichologinį ir socialinį kontaktą su vaiku (žr., LVAT 2010 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-531/2010). Kadangi abiem vaikais, augančiais pareiškėjo šeimoje, D. R. teigimu, jis rūpinasi vienodai, skiria jiems tiek pat dėmesio ir laiko, o byloje duomenų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius, nėra, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog pareiškėjas neatitinka Darbo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos – jis yra darbuotojas, auginantis du vaikus iki dvylikos metų.
Byloje (2015 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2031-662/2015) teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos (ginčas buvo kilęs dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą namuose poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką), atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Nors minėtoje administracinėje byloje ginčas buvo kilęs tik dėl apmokėjimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje spręsdama dėl taikytinų Darbo kodekso normų, be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą DK 194 straipsnio taikymo praktiką, akcentavo, kad Darbo kodeksas numato skirtingą mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (DK 194 str.).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, atsižvelgdama į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), priėjo prie išvadų, kad sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. budėjimas pagal grafiką namuose poilsio dieną prilygintinas 4 darbo valandoms. Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo pozicija, jog pareiškėjai kompensacija už budėjimą poilsio dienomis galėjo būti priteista tik tokiu atveju, jei pareiškėja tomis dienomis būtų atlikusi konkrečias teisėjo funkcijas. Pagal DK 155 straipsnį, budėjimas gali būti vykdomas įmonėje arba namuose. Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Taigi, budėjimo vertinimas skiriasi tik pagal tai, kur jis yra atliekamas, jokie kiti vertinimo kriterijai, taip pat ir aplinkybė, ar budėjimo metu realiai buvo atliekamos tam tikros darbo funkcijos ar nebuvo atliekamos, šiame straipsnyje nėra nustatyti.
Byloje (2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015) anot pareiškėjų, galiojusiu teisiniu reguliavimu statutiniams valstybės tarnautojams buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad padidėję pareigūnų priedo už rangą apskaičiavimo koeficientai bus taikomi jau nuo 2010 m. sausio 1 d., o vėliau šis lūkestis vis buvo pažeidžiamas priimant naujus teisės aktus, kuriais buvo pratęsiamas sumažintų priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal bazinį dydį koeficientų galiojimas. Kaip matyti, šioje byloje kvestionuojamu teisiniu reguliavimu taip pat buvo nustatytas laikinas teisinis reguliavimas tam, kad būtų įgyvendintas viešasis interesas, susijęs su valstybės taupymo priemonėmis valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei padėčiai. Pastebėtina, kad šioje srityje Konstitucinis Teismas yra suformavęs plačios apimties teisminę praktiką. Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Dar daugiau, Konstitucinis Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo atidėjimas, kai valstybė prisiimtų įsipareigojimų negali įgyvendinti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimus). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Reikia pabrėžti, kad bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikta teisė kvestionuoti, ar buvo pasirinktos pačios geriausios priemonės kilusiems sunkumams išspręsti (Administracinių bylų teisenos 3 str. 2 d.). Todėl abejones dėl akivaizdaus diskrecijos ribų peržengimo galėtų pagrįsti esminis pareigūnų teisių pažeidimas ir dėl to jiems kilusi pernelyg didelė sunkumų našta.
1. Pagal šį Įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1–4 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas. Į tarnybos stažą taip pat įskaitomas kasmetinių, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, atleidimo nuo tarnybinių pareigų dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų rinkimuose pagal šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 8 punktą, perkėlimo į pareigas tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje pagal šio Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, darbo tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje laikotarpiai, dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinės organizacijos finansuojamuose projektuose užsienio valstybės institucijoje laikotarpiai, atostogos dėl dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, mokymosi atostogos, pagal šio Įstatymo 37, 38 ir 39 straipsnius suteiktų atostogų laikas ir ligos pašalpos gavimo laikotarpiai. Atsižvelgiant į tarnybos stažą, nustatomas šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto priedo dydis ir šio Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasmetinių papildomų atostogų trukmė.
2. Laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą.
3. Tarnybos stažo skaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė.
Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo
2012 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Žin., 2012, Nr. 79-4110) (toliau – nutarimas), kuris įsigaliojo 2012 m. liepos 5 d. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1709)
4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d.,2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaujantis Tarnybos stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910, 6.2 punktu iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.
Taigi iki1999 m. liepos 30 d. (iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo) priskiriant eitas pareigas A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms būtinos dvi sąlygos:
1) eitos pareigos institucijose ir įstaigose turėjo būti išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų ar iš valstybės įsteigtų fondų ir;
2) toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.
Kai kurioms pareigoms eiti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas išsilavinimo reikalavimas, pavyzdžiui, Švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593) 22 straipsnyje nustatyta, kad teisę dirbti pedagoginį darbą atitinkamo tipo (pakopos) švietimo įstaigose turi asmenys, įgiję išsilavinimą pedagogus rengiančiose institucijose, kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pripažinusi teisę išduoti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą kvalifikaciją. Asmenims, neturintiems pedagoginio išsilavinimo, suteikiama teisė dirbti pedagoginį darbą atitinkamo tipo (pakopos) švietimo įstaigose, jeigu jiems atestacinė komisija pripažįsta pedagoginę kvalifikaciją, numatytą pedagogų atestacijos nuostatuose; Gydytojo medicinos praktikos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 102-2313) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gydytojas – asmuo, turintis aukštąjį medicinos išsilavinimą ir šio įstatymo nustatyta tvarka turintis teisę užsiimti asmens sveikatos priežiūra, kuri apima asmens sveikatos būklės nustatymą (ekspertizę), ligų profilaktiką, ligų diagnozavimą, ligonių gydymą ir medicininę reabilitaciją. Šiame įstatyme gydytojo sąvoka apima gydytojo asistento, gydytojo rezidento, gydytojo tyrėjo, medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto sąvokas.
Be to, manome, kad nesant galimybės rasti dokumentus, susijusius su eitomis pareigomis, kurie galėtų pagrįsti, kad toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas, asmuo, ėjęs tas pareigas, tokį juridinį faktas galėtų nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Manome, kad tarnybos Lietuvos valstybei stažą pagrindžiančius dokumentus, jeigu tokių dokumentų nėra asmens byloje, turi pateikti asmuo, kuriam yra perskaičiuojamas tarnybos stažas.
Vadovaujantis Taisyklių 8 punktu, tarnybos stažą skaičiuoja valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje valstybės tarnautojas, valstybės politikas, teisėjas ar valstybės pareigūnas eina pareigas, struktūrinis padalinys arba valstybės tarnautojas, atliekantis personalo administravimo funkcijas. Atsižvelgiant į tai, ir į tai, kas aukščiau išdėstyta, manome, kad pasikeitus teisės aktų nuostatoms iš naujo perskaičiuoti kiekvieno įstaigos valstybės tarnautojo tarnybos Lietuvos valstybei stažą turi įstaigos atsakingas asmuo pagal asmens byloje turimus dokumentus.
Atsižvelgiant į perskaičiuotą tarnybos stažą Lietuvos valstybei, valstybės tarnautojams atitinkamai turi būti perskaičiuotos ir kasmetinių atostogų papildomos kalendorinės dienos už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kurios visos turi būti pridedamos prie kasmetinių minimalių atostogų nuo nutarimo įsigaliojimo dienos ir suteikiamos teisės aktų nustatyta tvarka.
Nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimai (Žin., 2000, Nr. 75-2270), nustatantys, kad Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas viešųjų įstaigų darbuotojams, todėl nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. asmenų eitos pareigos viešosiose įstaigose negali būti priskiriamos A ar B lygio paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms ir atitinkamai darbo laikotarpis jose negali būti įskaičiuotas į tarnybos stažą Lietuvos valstybei.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro mokslo tiriamojo darbo laiko mokslinių tyrimų darbo įstaigoje įskaitymas į pareigūno darbo stažą ir susijusio neišmokėto darbo užmokesčio priteisimas. Byloje pasisakyta, kad nelikus mokslinių tyrimų darbo įstaigos statuso, neliko vienos iš įstatyme įtvirtintų sąlygų įtraukti darbo šioje įmonėje laiką į pareigūno tarnybos stažą. Be to pateikti duomenys nepatvirtino, kad pareiškėjas dirbo įmonėje mokslinį tiriamąjį darbą (LVAT 2017-04-05 nutartis adm. byloje Nr. A-448-492/2017).
Byloje (LVAT 2017-04-03 nutartis adm. byloje Nr. A-158-146/2017) teisėjų kolegija sutiko, kad pareiškėjas nuo 1992-03-31 iki 1995-01-01 profesionalios priešgaisrinės apsaugos padalinyje dirbdamas Darbo sutarties įstatymo pagrindu de facto atliko gaisrininko vairuotojo funkcijas ir atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nustatytas sąlygas, kad šis darbo laikotarpis būtų prilygintas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.
Byloje (LVAT 2017-03-29 nutartis adm. byloje Nr. A-390-492/2017) ginčas kilo dėl pareiškėjo mokymosi Vilniaus universitete laikotarpio nuo 1991-09-01 iki 1995-01-01 įskaitymo į jo tarnybos laiką vidaus reikalų sistemos pareigūnų valstybinei pensijai skirti. Pagal bylos duomenis, pareiškėjo valia tarnauti vidaus reikalų sistemoje buvo pareikšta per ilgesnį nei trijų mėnesių laikotarpį po studijų baigimo. Todėl šis laikotarpis neįskaičiuotas.
1. Karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.
2. Buvusiam karjeros valstybės tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo ar sudarius šalių susitarimą dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo (kai mokama kompensacija šio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatytu būdu), taip pat buvusiam pakaitiniam valstybės tarnautojui (išskyrus pakaitinius valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 65 metai), pareigas nepertraukiamai ėjusiam ne mažiau kaip dvejus metus ir atleistam iš pareigų dėl negalėjusio eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojo sugrįžimo arba atleidimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo priimamas į šias pareigas, jeigu jis atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje siūlomos pareigos, Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinus jo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Šie asmenys nėra tikrinami dėl atitikimo šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytiems reikalavimams.
3. Buvusiam įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimtą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, taip pat įstaigos vadovą, kuriam suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktą, dėl pareigybės panaikinimo ar sudarius šalių susitarimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo (kai mokama kompensacija šio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatytu būdu), 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) pareigos, jeigu asmuo atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Asmuo į įstaigos vadovo pareigas priimamas Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinus jo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Jeigu nėra galimybės šioje dalyje nurodytu atveju buvusiam įstaigos vadovui pasiūlyti įstaigos vadovo pareigų, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka jam siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo priimamas į šias pareigas, jeigu jis atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje siūlomos pareigos, Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinus jo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Šis asmuo nėra tikrinamas dėl atitikimo šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytiems reikalavimams.
4. Žuvęs atlikdamas tarnybines pareigas arba miręs dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, valstybės tarnautojas laidojamas valstybės lėšomis. Valstybės tarnautojas pripažįstamas žuvusiu atliekant tarnybines pareigas arba mirusiu dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, jeigu įvykis, kuris buvo valstybės tarnautojo žūties (mirties) priežastimi, įvyko jam atliekant jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas arba dėl šių funkcijų atlikimo, išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas žuvo (mirė) darydamas tyčinę nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, taip pat jeigu valstybės tarnautojo žūties (mirties) priežastis buvo apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų arba jeigu valstybės tarnautojas nusižudė dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba. Valstybės tarnautojas pripažįstamas žuvusiu atliekant tarnybines pareigas arba mirusiu dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Valstybės tarnautojo, kuris žuvo arba mirė užsienyje atlikdamas tarnybines pareigas, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidas apmoka valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka. Paramos teikimo valstybės tarnautojo, žuvusio ar mirusio užsienyje dėl priežasčių, nesusijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, paramos suteikimo palaikams pervežti į Lietuvą tvarką nustato Vyriausybė. Žuvusio atliekant tarnybines pareigas arba mirusio dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, valstybės tarnautojo (išskyrus valstybės tarnautojus, Vyriausybės nustatyta tvarka apdraustus valstybės lėšomis) šeimos nariams (sutuoktiniui, nepilnamečiams vaikams (įvaikiams), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vyresniems vaikams (įvaikiams), jeigu jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti ar studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą ar nuolatinės studijų formos programą (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), – kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikams (įvaikiams), vyresniems kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, žuvusiojo (mirusiojo) vaikams, gimusiems po jo mirties, tėvui (įtėviui), motinai (įmotei) išmokama vienkartinė 12 mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o žuvusio atliekant tarnybines pareigas arba mirusio dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu užsienio valstybėje, kurioje vyksta ginkluotas konfliktas, ar dėl užsienio valstybėje įvykdyto teroro akto, – 100 mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Valstybės tarnautojui, kuris buvo sužalotas atlikdamas tarnybines pareigas arba susirgo sunkia liga dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu užsienio valstybėje, kurioje vyksta ginkluotas konfliktas, ar dėl užsienio valstybėje įvykdyto teroro akto, atsižvelgiant į jo sveikatos sutrikimo laipsnį Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama vienkartinė nuo 30 iki 50 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Visais atvejais bendra valstybės tarnautojui žuvus atliekant tarnybines pareigas arba mirus dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, išmokamos kompensacijos suma negali viršyti 350 000 litų. Kompensacija gali būti išmokama dalimis, bet ne ilgiau kaip per 3 metus. Išmokėjusi kompensaciją valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga įgyja reikalavimo (regreso) teisę iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų. Kompensacija įskaitoma į atlygintinos žalos dydį. Tais atvejais, kai žalos dydis yra mažesnis negu išmokėta kompensacija, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Mirusio, išskyrus žuvusį atliekant tarnybines pareigas arba mirusį dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, valstybės tarnautojo šeimos nariams išmokama vieno mėnesio jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šios kompensacijos mokamos neatsižvelgiant į kitų įstatymų nustatytas ir išmokėtas išmokas ir pašalpas.
5. Valstybės tarnautojams yra garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis:
1) kai valstybės tarnautojai valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo sprendimu yra pasiųsti į šio Įstatymo nustatytą mokymą (išskyrus šio Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatytą atvejį);
2) kai valstybės tarnautojai yra išsiųsti į tarnybinę komandiruotę, – darbo dienomis komandiruotėje bei komandiruotės metu kelionėje išbūtą laiką;
3) kai valstybės tarnautojai pagal kvietimą ar šaukimą yra išvykę į teismą arba į teisėsaugos ar kontrolės (priežiūros) funkcijas atliekančias institucijas;
4) kai valstybės tarnautojai išvykę karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos nurodymu;
5) kai valstybės tarnautojas atlieka privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, jam garantuojamos tik einamos pareigos;
6) artimųjų giminaičių (tėvų (įtėvių), vaikų (įvaikių), brolių (įbrolių), seserų (įseserių), senelių, vaikaičių), sutuoktinio, jo tėvų (įtėvių), vaikų (įvaikių), brolių (įbrolių), seserų (įseserių), sugyventinio, jeigu jis nurodytas valstybės tarnautojo privačių interesų deklaracijoje, jo tėvų (įtėvių), vaikų (įvaikių), brolių (įbrolių) ir seserų (įseserių) mirties atveju – iki 3 darbo dienų;
7) donorams – darbo dienomis, kuriomis jie teisės aktų nustatyta tvarka turi būti atleidžiami nuo tarnybos;
8) kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, – iki vienos darbo dienos;
9) kai valstybės tarnautojai pagal šio Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį yra laikinai perkelti į pareigas tarptautinėse institucijose ar užsienio valstybių institucijose. Nustatytas darbo užmokestis valstybės tarnautojui nemokamas, jeigu darbo užmokestį jam moka institucija, įstaiga ar organizacija, į kurią eiti pareigas jis perkeltas.
6. Valstybės tarnautojui, kuris jo sutikimu siunčiamas į šio Įstatymo nustatytą mokymą ilgesniam negu 30 kalendorinių dienų laikotarpiui, garantuojamos einamos pareigos ir:
1) visas nustatytas darbo užmokestis už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų;
2) ne mažiau kaip 50 procentų nustatyto darbo užmokesčio už laikotarpį, viršijantį 30 kalendorinių dienų. Tiksli valstybės tarnautojui mokamo darbo užmokesčio dalis nustatoma valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu.
7. Pagal šio Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį perkeltiems į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojams garantuojamos eitos arba kitos tos pačios kategorijos pareigos toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.
8. Eitos pareigos garantuojamos valstybės tarnautojui, kai jis dėl privalomosios karo tarnybos arba alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo, dėl dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinės organizacijos finansuojamuose projektuose užsienio valstybės institucijoje (taip pat atostogų dėl dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose) arba dėl dalyvavimo tarptautinėje operacijoje, teisės aktų nustatyta tvarka sudarius civilinės krašto apsaugos tarnybos sutartį, negali eiti pareigų, taip pat karjeros valstybės tarnautojui, kai jis dėl atostogų kvalifikacijai tobulinti, nėštumo ir gimdymo atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, dėl laikino perkėlimo į kitas pareigas pagal šio Įstatymo 18 straipsnį negali eiti pareigų.
9. Valstybės tarnautojas turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka gauti išmokas už mokymosi ir komandiruotės išlaidas.
10. Įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo, kuriems suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Apie būsimą tarnybos pratęsimą jis privalo pranešti valstybės tarnybos tvarkymo funkciją atliekančiai įstaigai ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki tarnybos pratęsimo dienos. Įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas iki vienerių metų ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų.
11. Valstybės tarnautojams, kurių materialinė būklė sunki dėl jų pačių ligos, šeimos narių ligos ar mirties, stichinės nelaimės ar turto netekimo, gali būti skiriama iki 5 MMA dydžio pašalpa. Pašalpą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė ar savivaldybės taryba, – Ministras Pirmininkas, savivaldybės meras iš valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai skirtų lėšų. Įstaigos vadovui pašalpa skiriama iš jo vadovaujamai įstaigai skirtų lėšų.
12. Jei vadovaujantis šio Įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi papildžius valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą pagal Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką nustatoma aukštesnė šios pareigybės kategorija, valstybės tarnautojo sutikimu jis toliau eina šias pareigas.
13. Valstybės tarnautojai, kuriuos valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos siunčia į užsienio komandiruotę, draudžiami draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimu ligos atvejui. Draudimo išlaidas apmoka valstybės tarnautoją į užsienio komandiruotę siunčianti valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga iš savo biudžeto lėšų.
14. Neteko galios.
15. Kiti įstatymai gali nustatyti ir kitų garantijų.
Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi, buvusiam karjeros valstybės tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą), 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo privalo būti priimtas į šias pareigas, jeigu jis atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.
Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad buvusiam karjeros valstybės tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo privalo būti priimtas į šias pareigas, jeigu jis atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatas, seniūną į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymu ir Valstybės tarnybos įstatymu. Į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. Atsižvelgdamas į tai, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu, Valstybės tarnybos departamentas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalies nuostatas seniūno pareigų buvusiems valstybės tarnautojams, atleistiems dėl pareigybės panaikinimo, nesiūlo.
Pašalpa mirus valstybės tarnautojo šeimos nariui
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 11 dalį valstybės tarnautojams, kurių materialinė būklė sunki dėl jų pačių ligos, šeimos narių ligos ar mirties, stichinės nelaimės ar turto netekimo, gali būti skiriama iki 5 MMA dydžio pašalpa.
Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kas yra laikoma „šeimos nariais“: „žuvusio atliekant tarnybines pareigas arba mirusio dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, valstybės tarnautojo (išskyrus valstybės tarnautojus, Vyriausybės nustatyta tvarka apdraustus valstybės lėšomis) šeimos nariams (sutuoktiniui, nepilnamečiams vaikams (įvaikiams), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), besimokantiems nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikams (įvaikiams) , vyresniems kaip 18 metų, jei jie pripažinti neįgaliaisiais (iki2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, žuvusiojo (mirusiojo) vaikams, gimusiems po jo mirties, tėvui (įtėviui), motinai (įmotei) išmokama vienkartinė 12 mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio pašalpa.“
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad mirus valstybės tarnautojo šeimos nariuivalstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu jam gali būti skiriama iki 5 MMA dydžio pašalpa. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 11 dalį ši pašalpa skiriama iš įstaigai skirtų lėšų.
Dėl įstaigos vadovo pareigybės panaikinimo
Keičiant įstaigos vadovo pareigybės aprašymą ir nustatant aukštesnę pareigybės kategoriją, vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija, nėra privaloma.
Sistemiškai vertinant Valstybės tarnybos įstatymą, manytina, kad įstaigos vadovo pareigybė negali būti panaikinta, nebent išimtiniais atvejais, kai įstaiga yra likviduojama arba reorganizuojama.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. byloje Nr. I-3485-602/2011 pasisakyta, kad Darbo kodekso 130 str. 8 d. yra nustatyta garantija darbuotojui, kurią taiko darbo ginčą nagrinėjanti institucija darbuotojo teisių pažeidimo atveju. Darbo kodekso 130 str. 8 d. negali būti aiškinama kaip taisyklė, leidžianti pažeisti kitos teisės normos nustatytą reikalavimą įspėti atleidžiamą darbuotoją ar valstybės tarnautoją. Ši norma negali būti aiškinama kaip institucijos, atleidžiančios valstybės tarnautoją, teisė pašalinti savo planuojamą ir daromą Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. nustatyto reikalavimo įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją, pažeidimą. Toks šios normos aiškinimas ir taikymas iškreiptų jos paskirtį. Ypatingai svarbus teisingas ir protingas šios normos aiškinimas yra valstybės tarnybos teisinių santykių atveju. Atsakovui pritaikius šią normą taip, kad įspėjimo terminas buvo visiškai netaikytas, o pati institucija perkėlė atleidimo datą, nagrinėjamu atveju sukurta tokia situacija, kad valstybės tarnautojams buvo sumokėtas darbo užmokestis už atitinkamai 2 ir 4 mėnesius, kuriuos valstybės tarnautojai nedirbo, t. y. be pagrindo panaudojamos įstaigai skirtos valstybės biudžeto lėšos. Valstybės institucijai nėra suteikta teisė siūlyti atleidžiamam valstybės tarnautojui sumokėti didesnę kompensaciją ar atlikti kitus veiksmus, siekiant užkirsti kelią atleisto tarnautojo teisių pažeidimo konstatavimui ar galimo tarnybinio ginčo atsiradimui.
Dėl šių motyvų teismas padarė išvadą, kad ginčijamu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. nustatyto reikalavimo įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją nesilaikymas yra vienas iš esminių pažeidimų, dėl kurio pareiškėjų atleidimas pripažįstamas neteisėtu.
Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. nustatyto reikalavimo įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją nesilaikymas yra susijęs su kitos šioje normoje nustatytos garantijos – esant galimybei, gauti pasiūlymą būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas, taikymo tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. pagrindu atleidžiamas valstybės tarnautojas turi teisę gauti minėtą pasiūlymą, o institucija turi pareigą, esant galimybei, teikti tokį pasiūlymą nuo įspėjimo apie atleidimą iki atleidimo datos. Ginčijamu atveju institucija netinkamai įgyvendino ir savo pareigą pasiūlyti kitas pareigas pareiškėjams, nes nebuvo minėto laikotarpio, per kurį buvo galima įgyvendinti šią pareigą. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjams kitos pareigos buvo siūlomos po atleidimo iš darbo. Jeigu pareiškėjai būtų sutikę užimti siūlomas pareigas, toks priėmimas į valstybės tarnybą būtų neteisėtas, nes pareiškėjai minėta tvarka galėtų būti tik perkelti į kitas pareigas, bet ne iš naujo priimti į valstybės tarnybą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d., valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas, jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas. Atsakovui pažeidus minėtus Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. reikalavimus įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją ir, esant galimybei, pasiūlyti kitas pareigas laikotarpiui nuo įspėjimo iki atleidimo, atsakovas pažeidė ir kitą minėtą šios normos nustatytą taisyklę – atleisti valstybės tarnautoją, kuris nebuvo perkeltas į kitas pareigas.Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad pareiškėjai atleisti iš valstybės tarnybos pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. nustatytą tvarką, todėl jų atleidimas pripažįstamas neteisėtu.
LVAT 2011 m. spalio 10 d. nutarimu administracinė byloje Nr. A-662-3380/2011 pasisakydamas dėl pareigų siūlymo atleidžiamam karjeros valstybės tarnautojui pasisakė, kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalis kaip karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją numato tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Todėl pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, pareiškėjai atsakovas neprivalėjo siūlyti. Tokia pozicija atitinka LVAT formuojamą praktiką (pvz., 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-2643/2011). Todėl atmestini pareiškėjos teiginiai, kad atsakovas jai turėjo siūlyti ne tik laisvą pareigybę valstybės tarnyboje, bet ir laisvą darbo vietą pagal darbo sutartį.
LVAT 2011 m. birželio 7 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A-143-1371/2011 pasisakė, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Kolegija pažymi, kad tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (šiuo atveju atsakovo) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys (atsakovas) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad pareiškėjos dalyvavimas jos užimamos pareigybės panaikinimo procese atsakovo buvo visiškai eliminuotas, t. y. šiame procese pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės nei pretenduoti į naujai steigiamas savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos (šioje tarnyboje įsteigtų skyrių) pareigybes, nei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Aukščiau aptartos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo prasme tuo buvo pažeistas šioje teisės normoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas. ABTĮ taikymo prasme tai yra pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeista pagrindinė procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. O tai yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjos skundžiamą atsakovo įsakymą dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos.
2008 m. kovo 12 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A-525-309-08 pasisakė dėl pakartotinio pranešimo dėl pareigybės panaikinimo tuo atveju, kai yra perkeliama pareigybės panaikinimo data vėlesniam laikui.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, kad jam pakartotinai turėjo būti pranešta apie pareigybės panaikinimą po to, kai pareigybė nebuvo panaikinta 2007-01-01 (pranešime nurodytu terminu), nėra pagrįsti. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato pareigos darbdaviui pakartotinai rašytine tvarka specialiu pranešimu informuoti apie naikinamą pareigybę tuo atveju, kai yra perkeliama pareigybės panaikinimo data vėlesniam laikui. Kadangi pareigybės datos perkėlimas vėlesniam laikui savaime asmens teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, darytina išvada, kad yra pakankama informuoti darbuotoją apie priimtą sprendimą perkelti pareigybės panaikinimo datą vėlesniam laikui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjui apie pareigybės panaikinimo datos perkėlimą vėlesniam laikui buvo pranešta elektroniniu paštu. Šią teismo išvadą patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, kad atsakovas ir po 2007-01-01 toliau vykdė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei pareiškėjui pasiūlė 19 kitų pareigybių, kurias jis galėtų užimti, tačiau pareiškėjas jas užimti pasirašytinai atsisakė.
2012 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. 1-1516-580/2012 pasisakyta, kad valstybės tarnautojo atleidimas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra ribojamas imperatyvaus įpareigojimo ieškoti galimybių prieš tai paskirti karjeros valstybės tarnautoją į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas (Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis). Tik nustačius, kad ši garantija karjeros valstybės tarnautojui buvo tinkamai užtikrinta, jo atleidimas gali būti vertinamas kaip atitinkantis teisėtumo reikalavimus.
Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu LVAT yra pažymėjęs (nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743-2009, A143- 227/2011, A146-174/2011), kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-12-29 nutarimo Nr. 44 7.2. punktas nustato, kad darbdavys, turintis veikiančius struktūrinius padalinius įvairiose vietovėse, privalo atleidžiamam darbuotojui pasiūlyti atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacinės struktūros mastu, o ne vien tik esančias darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame struktūriniame padalinyje šis darbuotojas dirbo. Pirmiausia turi būti siūlomos tos laisvos darbo vietos (pareigos), kurios yra darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirba.
LVAT 2011-02-17 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-73/2011, atlikęs lingvistinį Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimą bei jos sisteminę analizę su Darbo kodekso 135 straipsnio 1 ir 2 dalimi, konstatavo, kad mažinant valstybės tarnautojų skaičių dėl viešojo administravimo subjekto struktūros pertvarkymo, valstybės tarnautojui, turinčiam pirmenybės teisę, garantijos dėl palikimo tarnyboje turi būti taikomos tokia tvarka: pirma, turi būti įvertinama galimybė palikti tarnautoją analogiškose pareigose; antra, sprendžiama dėl galimybės valstybes tarnautoją perkelti į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas; trečia, nesant galimybės to padaryti – valstybės tarnautojui siūlomos žemesnės kategorijos pareigos.
Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad kas nors kitas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės skyriuje dirbusių asmenų, išskyrus pareiškėją, turėjo A lygio 15 kategoriją. Todėl A lygio 15 kategorijos pareigos Marijampolėje, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-12-29 nutarimo Nr. 44 7.2. punkto aiškinimą, kad pirmiausia turi būti siūlomos tos laisvos darbo vietos (pareigos), kurios yra darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirba, bei LVAT 2011-02-17 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-73/2011 pateiktą aiškinimą, kad pirmiausia turi būti įvertinama galimybė palikti tarnautoją analogiškose pareigose, turėjo būti siūlomos pareiškėjui.
LVAT 2011-04-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-63-2591-11 nurodoma, kad pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti pareigūną į kitą darbą jo sutikimu įgyvendinama informuojant pareigūną apie esamas laisvas vietas, pasiūlant kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra ir pareigūnui sutikus, perkeldamas jį į kitą darbą. Kitos pareigos pareigūnui gali būti siūlomos individualiai, tačiau gali būti siūloma ir suteikiant informaciją apie laisvas vietas, sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą pareigūnui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Atsakovas pareiškėjui pateikė individualius siūlymus užimti pareigybes, tačiau nepagrindė, kodėl pareiškėjui nesudarė galimybės pačiam rinktis pareigybes, suteikiant informaciją apie laisvas vietas. Kadangi vyko esminiai struktūriniai pertvarkymai, tai atsakovas, sudarydamas galimybę pačiam pareiškėjui apsispręsti, apsvarstęs darbuotojo perkėlimo iniciatyvą, būtų galėjęs objektyviai pagrįsti, kodėl pareiškėjui negalėjo būti siūloma jo kvalifikaciją atitinkanti pareigybė. Be to, atsakovas, siūlydamas pareiškėjui užimti pareigas Vilniuje ir Tauragėje, turėjo įvertinti, kad pareiškėjas gyvena ir dirba Marijampolėje.
2006 m. spalio 26 d. LVAT priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A16 - 1332 / 2006 dėl pareiškėjos skundo atsakovui teritorinei muitinei dėl grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Pareiškėja atleista iš pareigų Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – statutas) 55 str. 1 d. 8 p. pagrindu (kai panaikinama pareigūno pareigybė). Pareiškėja nurodė, kad sprendžiant atleidimo klausimą neatsižvelgta į tai, kad ji viena išlaiko nuo vaikystės negalią turintį vaiką, o per daugiau kaip dešimt tarnybos metų nebuvo bausta drausmine tvarka. Pareiškėja taip pat teigė, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, nes kitiems pareigūnams, turintiems tokį pat kaip jos, t. y. specialųjį vidurinį, išsilavinimą, buvo pasiūlytos posto inspektorių pareigos, o jai – nekvalifikuotas darbas.
Pirmosios instancijos teismas2005 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, tačiau LVAT2005 m. gegužės 12 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, statutas bei Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) nereglamentuoja, todėl taikytinas Darbo kodeksas (statuto 1 str. 2 ir 3 d., VTĮ 4 str. 2 d., 5 str.). Pagal Darbo kodekso 135 str. pagrindinis kriterijus sprendžiant, kas iš darbuotojų turi būti atleistas, kai mažinamas darbuotojų skaičius – jų kvalifikacija (išskyrus darbuotojus, toje darbovietėje susirgusius profesine liga ar sužalotus bei išrinktus į darbuotojų atstovaujamuosius organus). Vienas iš pagrindinių rodiklių, lemiančių darbuotojo kvalifikaciją, yra jo išsilavinimas. Todėl pareiškėja dėl pirmumo teisės likti dirbti gali konkuruoti tik su tais darbuotojais, kurių išsilavinimas ir kiti kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai yra tokie patys, kaip ir jos, ir tik į tokias pareigas, kurios atitinka turimą išsilavinimą. Atsakovo teigimu, kiti atleisti pareigūnai, turintys tokį pat išsilavinimą kaip pareiškėja, buvo priimti į pareigas jiems pritaikius Darbo kodekso 132 str. 2 d. numatytas garantijas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjai, neturinčiai pareigybėms, į kurias priimti kiti atleisti pareigūnai, reikiamo išsilavinimo, šios pareigybės negalėjo būti pasiūlytos net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad minėtos garantijos kitiems pareigūnams pritaikytos nepagrįstai. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo pasiūlytos ne valstybės tarnautojo pareigos, o darbas pagal darbo sutartį, taip pat nedaro jos atleidimo neteisėtu, nes nesant laisvų pareiškėjos kvalifikaciją atitinkančių pareigybių, ji galėjo būti atleista ir nepasiūlius jokio darbo (statuto 54 str. 1 d., VTĮ 43 str. 1 d.).
LVAT 2006 m. kovo 9 d. nutartimi atnaujino procesą ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p. pagrindu dėl galimai netinkamo Darbo kodekso 135 str. taikymo lyginant pareiškėjos pirmenybės teisę likti darbe. Teismas nurodė, kad paliktiems dirbti pareigūnams Darbo kodekso 132 str. 2 d. nustatytos garantijos buvo pritaikytos nepagrįstai, nes muitinės pareigūnų atleidimą reglamentuoja ne Darbo kodeksas, o statutas. Teismas taip pat nurodė, kad statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, nereglamentuoja, todėl pareiškėja pagal Darbo kodekso 135 str. 1 d. 2 ir 3 p. turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti teritorinėje muitinėje, nes turi daugiau kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje ir viena prižiūri neįgalų vaiką.
Statuto 54 str. 1 d. nustatyta, kad muitinės pareigūnams taikomos VTĮ 43 str. nustatytos garantijos. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į VTĮ 43 str. 1 d. numatytą galimybę panaikinus pareigybę užimti kitas, ne aukštesnes kaip to paties lygio ir kategorijos pareigas, darytina išvada, jog Darbo kodekso 135 str., reglamentuojantis darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktiems darbe, turi būti taikomas, jei kitų pareigūnų ir pareiškėjos pareigos, kurias jie užėmė iki pareigybių panaikinimo, būtų buvę to paties lygio ir kategorijos. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad kitų pareigūnų pareigybės buvo aukštesnės kategorijos negu pareiškėjos. Todėl Teismas pakartojo2005 m. gegužės 12 d. sprendimo išvadą, kad pareiškėjai aukštesnės pareigos negalėjo būti pasiūlytos net ir pripažinus, kad kitiems pareigūnams buvo nepagrįstai pritaikytos Darbo kodekso 132 str. numatytos garantijos.2005 m. gegužės 12 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
Valstybės tarnautojo teisė gauti išmokas už mokymosi ir komandiruotės išlaidas
Vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalimi, Mokymosi išlaidų apmokėjimo taisyklių 19 punktu bei Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklėmis, yra konstatavęs, jog pareigūno buvimas įvadiniame mokyme toje pačioje kaip darbovietė vietoje neturi būti laikomas tarnybine komandiruote, ir priešingai - išvykimas įvadiniam mokymui į kitą negu nuolatinė darbovietė vietą turi būti traktuojamas kaip tarnybinė komandiruotė (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -2551/2006, 2007 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A -505/2007, 2010 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A -262/2010, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -1444/2011).
Tarnautojo išvykimu į kitą negu yra jo darbovietė vietovę nelaikoma, pavyzdžiui, tarnautojo išvykimas iš darbo vietos į tame pačiame mieste vykstančius įvadinius mokymus (žr., pvz., 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -1444/2011; 2010 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. A -262/2010). Ir priešingai, valstybės tarnautojo siuntimas įvadiniam mokymui iš darbo vietos Pravieniškių 1-ųjų pataisos namuose, Kaišiadorių rajone, į Vilniuje esantį Mokymo centrą prilyginamas tarnybinei komandiruotei ir tokiu atveju valstybės tarnautojui įvadinio mokymo išlaidos apmokamos taikant Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 (gali būti mokami dienpinigiai, gyvenamojo ploto nuomos išlaidos ir kt.).
Dėl įstaigos vadovo pareigybės panaikinimo
Lietuvos Vyriausias administracinis teismas administracinėse bylose yra suformulavęs praktiką, kad valstybės tarnautojo pareigybę galima panaikinti tuomet, kai nebelieka vykdomų funkcijų visumos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. administracinėje byloje Nr. A-143-247-10 nurodyta, kad: „Pasisakydama dėl abiejų nurodytų teisės normų tarpusavio ryšio, kolegija pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikytinos tuo atveju, kai naikinama karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė. Tačiau paties pareigybės panaikinimo ši teisės norma nereglamentuoja. Tai reiškia, kad šios normos nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga.“. Taip pat atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. bylą Nr. A-248-1791-05, kurioje nurodyta: „Iš išdėstytų argumentų nagrinėjamos bylos kontekste seka, kad nustatyta tvarka įstaigai vertinant pareigybę apibūdinančius požymius padaryta išvada, kad ši pareigybė turi būti klasifikuojama aukštesnėje kategorijoje, savaime negali lemti, jog pareigybė turi būti naikinama ir įsteigta nauja aukštesnės kategorijos pareigybė. Kolegija pažymi, kad valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas kaip valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas yra tik tada, kai, panaikinus pareigybę, faktiškai nebeatliekama konkrečių valstybės tarnautojui priskirtų funkcijų visuma, apibūdinanti panaikintą pareigybę.“
Pareiškėjas - karjeros valstybės tarnautojas - iškėlė ginčą dėl darbo sąlygų, o būtent - prašė įpareigoti atsakovą - valstybės instituciją, kurioje dirbo, - grąžinti jį į darbo kabinetą, kuriame dirbo iki perkėlimo į kitą kabinetą. Vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, nurodė, jog šis įstatymas reglamentuoja tas valstybės tarnautojo socialines garantijas, kurios yra susijusios su jo užimamų pareigų pasikeitimais - perkėlimu į aukštesnes, žemesnes ar kitas pareigas, jų panaikinimu, tarnautojo veiklos vertinimu ir pan. (VTĮ 43 str.), tačiau jame nėra nustatyta taisyklių, kurios reglamentuotų konkretaus valstybės tarnautojo teisę dirbti konkrečiame darbo kabinete bei draudimą jį perkelti iš vieno kabineto į kitą. Darbo kodeksas tokios subjektinės teisės, kokia nagrinėjama šioje byloje, taip pat negarantuoja darbuotojams (VTĮ 5 str.) - pagal jo 95 straipsnį 1 dalį būtinosios darbo sutarties sąlygos apibrėžiamos, kaip darbuotojo darbovietė - įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ir kt.), o darbo funkcijos - profesija, specialybė, kvalifikacija, tam tikros einamos pareigos. Apibendrinusi teisėjų kolegija padarė išvadą, jog teisės aktais valstybės tarnautojui yra garantuojama teisė užimti tam tikrą pareigybę tam tikroje institucijoje ar jos atitinkamame padalinyje, tačiau nėra garantuojama teisė į darbo funkcijų atlikimą apibrėžtoje erdvėje (kabinete ir pan.), kuri kompetentingo už personalo tarnybą pareigūno negalėtų būti keičiama. Todėl apibendrinęs nustatytas aplinkybes, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka (pareigybės aprašymu ir pan.) buvo suteikta išimtinė subjektinė teisė dirbti jo nurodomame kabinete, taip pat kad jam paskirtasis kabinetas neatitiko sanitarijos ir/ar higienos reikalavimų, kurie yra keliami darbo vietai, o po perkėlimo į kabinetą tame pačiame pastate (iš pirmo aukšto į antrą) pareiškėjo užimamų pareigybių pobūdis ir kitos socialinės garantijos išliko nepakitę, Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2230/2011).
Dėl valstybės institucijos veiksmų, pasak pareiškėjo, pakeitusių jo darbo sąlygas, buvo pasisakyta ir administracinėje byloje Nr. A143-279/2012. Šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, neturtinę žalą, kurią jis kildino iš šios institucijos veiksmų - Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymo, kuriuo nurodyta I priedo įrenginius ir laivus tikrinti ir patikrinimo akte pasirašyti dalyvaujant ne mažiau kaip dviem Jūros aplinkos apsaugos agentūros pareigūnams. Minėtą reikalavimą pareiškėjas traktavo kaip jo būtinųjų darbo sąlygų pakeitimą, be to, vertino, kad šiais veiksmais jis buvo pažemintas, patyrė nepatogumų darbe, dvasiškai išgyveno, buvo sukrėstas, be to, buvo suformuotas jo, kaip darbuotojo, neigiamas įvaizdis. Vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas nurodytus veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio, nustatančio valstybės deliktinę atsakomybę, požiūriu, nurodė, jog pareiškėjas valstybės institucijos veiksmų neteisėtumą sieja su įsakymo dalimi, kurioje kalbama apie būtinumą atlikti ir įforminti joje nurodytas kontrolines priemones ne vienam (kaip buvo anksčiau), o ne mažiau kaip dviem departamento pareigūnams, ką pareiškėjas vertina kaip pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos pakeitimą, be to, nepasitikėjimo jam, kaip Jūros aplinkos apsaugos agentūros vyriausiajam specialistui, išraišką. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog minėta padidintos kontrolės priemonė yra skirta visiems atitinkamą kontrolės funkciją atliekantiems Departamento pareigūnams, o ne pareiškėjui, taip pat kad ji kartu su kitomis įsakyme išvardytomis priemonėmis yra skirta siekiant 2011 metais įgyvendinti korupcijos prevencinių veiksmų planą šalinti prielaidas korupcijos apraiškoms atsirasti aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolės srityje Departamento kontroliuojamoje teritorijoje bei padidinti valstybės tarnautojų ir pareigūnų asmeninę atsakomybę, kontroliuojant objektus. Todėl vertindama minėtą įsakymą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jame nurodytos priemonės (tarp jų ir išskirta pareiškėjo) laikytinos vidiniu darbo organizavimo pakeitimu, kuris yra atsakovo kaip darbdavio diskrecija. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta išvada, kad šis įsakymas negali būti vertinamas kaip pareiškėjo tam tikrų teisių pažeidimas, o tuo pačiu kaip neteisėtas veiksmas CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, sudarantys būtiną sąlygą valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti (2012 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-279/2012).
Byloje (2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015) nagrinėtas klausimas dėl pareigų siūlymo buvusiam valstybės tarnautojui. Karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovui taisyklės (toliau – šios Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967, (reg. galiojusi nuo 2010 m. kovo 19 d.) reglamentuoja karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimą ir karjeros valstybės tarnautojo pareigų siūlymą buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo pareigų siūlymą buvusiam įstaigos vadovui, atleistiems iš valstybės tarnautojo pareigų dėl pareigybės panaikinimo. Pagal šias Taisykles valstybės tarnautojo pareigos siūlomos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytiems asmenims (3 punktas). Asmuo, siekiantis atkurti valstybės tarnautojo statusą, kreipiasi į valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančią įstaigą, pateikdamas rašytinį prašymą atkurti valstybės tarnautojo statusą. Asmuo, siekiantis atkurti valstybės tarnautojo statusą, gali pateikti prašymą ir šių Taisyklių 5 punkte nurodytus dokumentus valstybės tarnybos tvarkymo įstaigai paštu arba tiesiogiai atvykęs į įstaigą (4 punktas). Taigi pareiškėjas, siekdamas atkurti karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statusą, turėjo Taisyklių nustatyta tvarka pareikšti savo valią dėl atitinkamo statuso atkūrimo. Pareiškėjas pripažino, kad dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo per 6 mėnesių laikotarpį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 priėmimo nesikreipė, todėl jo reikalavimas dėl grąžinimo į valstybės tarnybą Valstybės įstatymo 43 straipsnio 3 dalies pagrindu negali būti tenkinamas. Pareiškėjo argumentas, kad įstatyme numatyta garantija dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo jam turėjo būti taikoma ir nepateikus rašytinio prašymo, atmestinas, nes įstatyme (VTĮ 43 str. 3 d.) yra nurodyta, kad 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo pareigos, ar tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos siūlomos Vyriausybės nustatyta tvarka, kurioje numatyta asmens pareiga savo valią pareikšti konkrečiu būdu - pateikiant rašytinį prašymą atkurti valstybės tarnautojo statusą.
Byloje (2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4393-575/2016) LVAT teisėjų kolegija pasisakė, kad nagrinėjamu atveju informavimas apie visas Departamente ir kitose policijos įstaigose esančias laisvas pareigas laikytinas netinkamu pareiškėjos informavimu, o konkrečių pareigų pareiškėjai nepasiūlymas yra esminis procedūrinis pažeidimas; Departamentas netinkamai įgyvendino Statute numatytą pareigą pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti kitas to paties lygio ir kategorijos arba žemesnes pareigas.
(2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4784-492/2016) byloje nurodyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016, kuriuo nustatė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūriniai pokyčiai, kuriais panaikintas Vaiko teisių apsaugos skyrius, yra neteisėti. Atsakovas, vadovaudamasis VTĮ 43 str. 1 d., turėjo pareigą naujas pareigybes pasiūlyti užimti pareiškėjai, išskyrus tai, jei į šias pareigybes paskirti asmenys, pagal Darbo kodekso 135 straipsnio nuostatas turėjo pirmumo teisę prieš pareiškėją. Naujai įsteigtai Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybei numatyti kitokie specialieji reikalavimai nėra laikytini objektyviai pagrįstais ir konstituciškai pateisinamais.
(2016 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3477-575/2016) byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų, kai jo pareigybė panaikinama. Teismas patvirtino, jog atliekant realius organizacijos pakeitimus, įsteigus Žemės ūkio paramos departamentą, šio departamento direktoriaus pareigybei nustatytas papildomas specialusis reikalavimas dėl išsilavinimo buvo nustatytas teisėtai ir pagrįstai, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje nebuvo pažeista. Pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie jo užimamos pareigybės panaikinimą, jam buvo siūlomos įvairios kitos pareigos, kurias užimti pareiškėjui nesutikus, jis buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas.
Viršvalandiniai darbai valstybės tarnautojui gali būti skiriami tik Darbo kodekso nustatytais atvejais ir tvarka.
1. Valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai:
1) atsistatydina savo noru;
2) savivaldybės kontrolierius, savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojas ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas pradeda eiti tos pačios savivaldybės tarybos nario pareigas arba Vyriausybės atstovas pradeda eiti savivaldybės tarybos nario pareigas;
3) praranda Lietuvos Respublikos pilietybę;
4) per Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme nustatytą terminą neįgyja einamoms pareigoms būtino išsilavinimo;
5) įstatymų nustatytais atvejais pasibaigia įstaigos vadovo kadencija;
6) pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikas arba valstybės tarnautojui sueina 65 metai ar baigiasi jo tarnybos pratęsimo terminas, arba baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai;
7) politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas įstaigos vadovas praranda į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą arba kai pasibaigia jo paskyrimo į pareigas terminas;
8) paaiškėja, kad stodamas į valstybės tarnybą jis pateikė suklastotus dokumentus arba nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas;
9) valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama;
10) pagal vertinimo komisijos siūlymą priimamas sprendimas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų;
11) valstybės tarnautojas, atleistas iš privalomosios pradinės karo tarnybos arba alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, per ilgesnį negu 2 mėnesių terminą negrįžta į eitas pareigas;
12) į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio Įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti;
13) teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, kad dėl neįgalumo ar darbingumo netekimo valstybės tarnautojas negali eiti pareigų;
14) valstybės tarnautojas įstatymų nustatyta tvarka netenka specialios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu;
15) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už šio Įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus;
16) įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų;
17) karjeros valstybės tarnautojas, įvertintinus jo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, nesutinka būti perkeltas į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas.
18) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už tarnybinius nusižengimus, nenurodytus šio straipsnio 1 dalies 15 punkte;
19) iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos pateiktos informacijos apie asmenis, atleistus iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą ar pripažintus padariusiais tarnybinį nusižengimą, už kurį jiems turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, iš kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų;
20) valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo nevykdo šio Įstatymo 31 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų pareigų;
21) sudaromas šalių susitarimas dėl įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ir karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų.
2. Valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis.
3. Įstaigos vadovas (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar karjeros valstybės tarnautojas gali raštu pateikti pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui, o į pareigas priėmęs asmuo gali raštu pateikti pasiūlymą įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar karjeros valstybės tarnautojui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu. Jeigu šalis, gavusi tokį pasiūlymą, sutinka su pasiūlymu, per 7 dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai tokį pasiūlymą. Jeigu šalis, gavusi pasiūlymą, per 7 dienas nepraneša, kad sutinka su pateiktu pasiūlymu, laikoma, kad pasiūlymas atmestas. Šalims susitarus dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu, sudaromas rašytinis susitarimas ir jame nurodoma, nuo kurio laiko valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, susitariama dėl kompensacijų mokėjimo būdo ir su tuo susijusių kitų garantijų, taip pat dėl kitų sąlygų (nepanaudotų atostogų suteikimo ir kitų sąlygų).
4. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas paskutinę jį į pareigas priėmusio valstybės politiko įgaliojimų dieną ar naujai sudarytos kolegialios valstybės institucijos pirmajame posėdyje.
5. Ketinantis atsistatydinti savo noru valstybės tarnautojas privalo apie atsistatydinimą įspėti jį į pareigas priėmusį asmenį ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sutikimu valstybės tarnautojas gali būti atleistas ir anksčiau. Valstybės tarnautojas atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo savo noru turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik jį į pareigas priėmusio asmens sutikimu.
6. Valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16 ir 21 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus.
7. Nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12, 15 ir 21 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais.
8. Ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymas
Atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatą manytina, kad atleidžiant iš pareigų valstybės tarnautoją pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (dėl pareigybės panaikinimo) sistemiškai turi būti taikomos ir Darbo kodekso (toliau – DK) 135 straipsnio nuostatos, kuriose nustatyta, kad kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:
1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;
2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis;
3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius;
4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;
5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;
6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis).
Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys į šio straipsnio 2 dalį, kur nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-12-29 nutarime Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis) taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, kad teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją (ieškovę) iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 straipsnio reikalavimai, turėjo nustatyti: a) ar ieškovė turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį DK 135 straipsnio 1 dalies punktą; b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti įstaigoje, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 straipsnio 1 dalies punktą ar jos neturėjo; c) ar ieškovei turėjo būti taikoma jos turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus. Be to, teismas negali apsiriboti vien tik darbdavio atliktų ar neatliktų, atleidžiant darbuotoją iš darbo, veiksmų konstatavimu, o turi pats šias aplinkybes aiškintis ir jas įvertinti“. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-58/2004). Taip pat nurodyta, kad „kai mažinant darbuotojų skaičių, būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir (ar) 5 punktus, pirmenybė taikoma tiems iš jų, kurių kvalifikacija yra aukštesnė. Jeigu jų kvalifikacija yra vienoda, dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas (pvz., darbuotojas, kuris pirmenybės teisę turi pagal daugiau DK 135 straipsnio 1 dalies punktų negu jo konkurentai, ir pan.). Tuo tarpu, jeigu jų kvalifikacija ir socialinis pažeidžiamumas yra vienodi, darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš jų tęsti darbo santykius, o kurį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį“.
Teismas taip pat konstatavo, kad „darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalinga dirbti tam tikrą darbą, Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, kadangi išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją“.
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymas
Praktikoje iškyla nemažai klausimų dėl Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo, t. y. kokius dokumentus turėtų pateikti valstybės tarnautojas, kad įstaiga turėtų pagrindą jį atleisti pagal šį punktą.
Vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179, 17.1 ir 17.2 punktais, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT), priėmusi sprendimą dėl asmens darbingumo lygio, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas išrašo ir išduoda:
– nedarbingiems asmenims – socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintos formos Darbingumo lygio pažymą ar (ir) Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą (toliau - pažyma), Neįgaliojo pažymėjimą ir asmeniui prašant NDNT direktoriaus, patvirtintos formos (forma patvirtinta NDNT direktoriaus 2010 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. V-116 ) išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų (toliau - Išvada);
– iš dalies darbingiems asmenims – pažymą, Neįgaliojo pažymėjimą ir Išvadą.
Remiantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 38 straipsnio 2 dalimi NDNT sprendimai dėl neįgaliojo darbo pobūdžio ir sąlygų privalomi darbdaviui ir darbuotojui.
Atkreiptinas dėmesys, kad asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose”, 19.3 papunktis nustato, kad dėl asmenų, netekusių dalies darbingumo, galimybės dirbti konkretų darbą sprendžia šeimos medicinos paslaugas teikiantis arba darbo medicinos gydytojas. Jis, gavęs NDNT rekomendacijas ir atitinkamos profesinės kvalifikacijos gydytojo išvadą ir įvertinęs tyrimų rezultatus, konsultavusių kitų profesinių kvalifikacijų gydytojų išvadas bei kontraindikacijas, sprendžia apie asmens profesinį tinkamumą konkrečiam darbui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, manome, kad NDNT išduota Išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kurioje yra įtvirtinti visi pagrindiniai rizikos veiksniai, kuriems esant asmuo negali dirbti arba gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje aplinkoje, gali būti pakankamas pagrindas atleisti iš pareigų neįgalų valstybės tarnautoją Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytu pagrindu. Valstybės tarnautojas, kuris dirba darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika turi pateikti šeimos medicinos paslaugas teikiačio arba darbo medicinos gydytojo sprendimą (pažymą) apie asmens profesinį tinkamumą konkrečiam darbui.
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto taikymas
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte imperatyviai nurodyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų.
Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį korupcinio pobūdžio nusikalstamoms veikoms priskiriamas kyšininkavimas, tarpininko kyšininkavimas, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje
Nr. 1A-36-337/2012 A. G., eidamas seniūnijos seniūno pavaduotojo pareigas, teikdamas viešąsias paslaugas ir turėdamas administracinius įgaliojimus, buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatyta baudžiamoji veika „Piktnaudžiavimas“ priskiriama nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius), o BK 300 straipsnyje – korupcinio pobūdžio nusikalstamai veikai pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (A. G. atveju).
Nepaisant Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte, nustatytų imperatyvių nuostatų, A.G. Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. P-239,2012 m. balandžio 30 d. buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu, (savo noru), tokiu būdu pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad tokiu atveju įstaiga privalo nedelsiant, kai tik gauną oficialią informaciją apie įsiteisėjusį teismo apkaltinamąjį nuosprendį, atleisti valstybės tarnautoją iš užimamų pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą.
Pareiga konsultuotis nustatyta kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų teises ir skatinanti darbuotojus bei darbdavius bendradarbiauti. Be to, įstatyme nustatyti darbdavio pareigos numatomo grupės darbuotojų atleidimo atveju konsultuotis su darbuotojų atstovais pažeidimo padariniai – draudimas nutraukti darbo sutartį (DK 1301 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad bendriausia prasme konsultacijų su darbuotojais tvarkos pažeidimas (nesilaikymas) būtų pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju (LAT 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008). Apibendrinant byloje atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjui siųsta informacija apie Administracijos pertvarkos procedūras, priimtus sprendimus, kvietimus į konsultacijas, apie elektroniniu būdu siųstų laiškų pareiškėjo pirmininkui gavimą, šių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir turėjo galimybę konsultuotis su atsakovu dėl Administracijos struktūrinių padalinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių panaikinimo ir atsakovo skundžiamų sprendimų, susijusių su struktūrinių padalinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių panaikinimo, turinčio esminę įtaką darbuotojų teisinės padėties keitimuisi (LVAT 2017-04-24 nutartis adm. byloje eA-1408-520/2017).
LVAT formuojamoje praktikoje VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinamos visų pirma kaip įtvirtinančios valstybės tarnautojo teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (LVAT 2014-05-05 nutartis adm. byloje Nr. A-552-1040/2014). Numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys (atsakovas) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (LVAT 2014-03-05 nutartis adm. byloje Nr. A-261-212/2014).
Aptariamoje byloje Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovas objektyviai negalėjo pasiūlyti pareiškėjui jokių kitų pareigų, nes naujas pareigybių sąrašas ir skyrių bei atskirų pareigybių aprašymai patvirtinti bei jų funkcijos nustatytos tik 2015-12-07 ir 11 d., o įspėjimas apie pareigybės panaikinimą pareiškėjui buvo įteiktas iš karto po tarybos sprendimo priėmimo, t. y. 2015-08-06. Taigi, įspėjus pareiškėją, kad jo pareigybė bus naikinama, sprendimas dėl funkcijų perskirstymo nebuvo priimtas, atsakovas, dar neturėjo informacijos, reikalingos įvertinti, kokios funkcijos yra perteklinės, nereikalingos, koks pareigybių naikinimo realus poreikis, be to, atsakovas negalėjo įvertinti, ar pareiškėjas atitinka specialiuosius reikalavimus, numatytus naujai tvirtinamų pareigybių aprašymuose; atsakovas, vykdydamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas, todėl pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos pirmosios instancijos teismo dėl padarytų atleidimo procedūrų pažeidimų pripažintas neteisėtu pagrįstai (LVAT 2017-03-22 nutartis adm. byloje Nr. A-163-492/2017).
Pareigūno vardą žeminančių kaltų veiksmų paviešinimas ar paviešinimo mastas nėra būtinos sąlygos pripažinti, kad atitinkami nustatyti kalti pareigūno veiksmai žemina pareigūno vardą, nes akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo atitinkama vidaus reikalų sistemos įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas yra sietinas su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kuriems įstatymų suteikti valdingi įgaliojimai, patys nepažeis įstatymų ir laikysis nepriekaištingo elgesio standartų. Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pakanka duomenų pareigūno vardo pažeminimo faktui konstatuoti, o tai yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, kuriam drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nėra taikoma. LVAT yra išaiškinęs, kad taikant atleidimo iš tarnybos pagrindą – pareigūno vardo pažeminimą – tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas (žr., pvz., LVAT 2010-02-22 nutartis adm. byloje Nr. A146-272/2010) (LVAT 2017-03-01 nutartis adm. byloje Nr. A-149-492/2017).
LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-12-19 nutartyje adm. byloje Nr. A662-1966/2012 išaiškinta, kad VTĮ nuostatos nenumatė (ir nenumato) galimybės perkelti atleidimo datą, kai valstybės tarnautojas iš pareigų šio įstatymo 44 str. 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atleidžiamas pažeidžiant prieš tai aptarto pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę įteikimo terminą. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, neigdamas padarytą aptariamų VTĮ nuostatų pažeidimą, be kita ko, remiasi Darbo kodekso 130 str. 5 dalimi (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X‑1534 redakcija), įtvirtinančia, kad „ jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas“, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtoje nutartyje adm. byloje Nr. A662-1966/2012 akcentuota tiek tai, kad nurodoma teisės norma nesuteikia darbdaviui teisės pažeisti darbo įstatymuose nustatyto įspėjimo apie atleidimą terminą, bet apibrėžia tokio pažeidimo teisines pasekmes, tiek tai, kad padaryto procedūros pažeidimo vertinimas atliekamas tik pareiškėjų su atleidimu iš valstybės tarnybos susijusių garantijų užtikrinimo kontekste. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu valstybės tarnautojas į kitas pareigas gali būti paskirtas tik iki jo užimamos pareigybės panaikinimo. Kitaip tariant, būtent pareigybės panaikinimas, o ne atleidimas iš pareigų yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iki kurios atsiradimo aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama. Todėl siūlymas užimti pareigas, kaip viena iš svarbiausių garantijų atleidžiamam valstybės tarnautojui, po to, kai buvo panaikinta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo data buvo perkelta, realiai (siūlymas) negali būti įgyvendinamas minėtos įstatymo nuostatos nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovas, vykdydamas aptariamą pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą, iš esmės paneigė jai įstatymų garantuotą teisę būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas. Toks atleidimo procedūros pažeidimas paneigė vieną iš pagrindinių VTĮ 44 str. 1 dalies 9 punkto pagrindu atleidžiamų karjeros valstybės tarnautojų garantijų, todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamas pažeidimas leidžia pripažinti pareiškėjos atleidimą neteisėtu (LVAT 2017-03-01 nutartis adm. byloje Nr. eA-2754-492/2017).
LVAT yra nurodęs, jog DK 135 straipsnio 2 dalies nuostata suponuoja atsakovui pareigą visų pirma vertinti atleidžiamo tarnautojo kvalifikaciją. Atsakovas, priimdamas sprendimą atleisti tarnautoją, turi diskrecijos teisę pasirinkti, su kuriais tarnautojais toliau tęsti tarnybos santykius, tačiau tokia diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais VAĮ 3 straipsnyje. Objektyvių kriterijų nurodymas priimant sprendimą dėl konkretaus pasirinkto valstybės tarnautojo atleidimo yra itin svarbus sprendžiant, ar nebuvo pažeista asmens teisės ir teisėti interesai, iš jų, ar nebuvo diskriminacijos dėl amžiaus, socialinės padėties ir kitų priežasčių (žr. LVAT 2013-03-21 nutartį adm. byloje Nr. A492-596/2013).
Sprendžiant dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimas, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Tik toks vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų teisės aktuose valstybės tarnautojams numatytų garantijų įgyvendinimą, o nustačius, kad asmuo atleistas iš tarnybos pažeidžiant jo pirmumo teisę, jis gali būti grąžintas į pareigas nepaisant aplinkybės, kad jos yra užimtos (žr., pvz., LVAT 2012-06-28 nutartį adm. byloje Nr. A492-2495/2012).
Aptariamoje byloje, teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, kad kitos valstybės tarnautojos turėjo įstatymo garantuojamą pirmumo teisę likti tarnyboje, nenustatyta, jog jų kvalifikacija yra žemesnė už pareiškėjos (pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių ir neteikia įrodymų, kad šių darbuotojų kvalifikacija buvo žemesnė nei pareiškėjos), nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, nepasirinkdamas pareiškėjos eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigų, pažeidė pareiškėjos akcentuojamą DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą pirmumo teisę. Be to, atsakovas byloje nurodė kriterijus, dėl kurių nepasirinko pareiškėjos ir ji buvo atleista iš valstybės tarnybos, ir šie kriterijai yra susiję su pareiškėjos darbo kokybe, o ne su diskriminacinio pobūdžio kriterijais, t. y. atsakovas nepažeidė teisės aktais nustatytos diskrecijos pasirinkti tarnautojus, kurie bus palikti toliau vykdyti funkcijas. Be to, nurodytas aplinkybes atsakovas pagrindė ir įrodymais, t. y. pareiškėjos 2012-03-08, 2014-12-31 rašytais pasiaiškinimais (LVAT 2017-01-26 nutartis adm. byloje Nr. eA-2264-520/2017).
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis. Kadangi nurodyta teisės norma yra dispozityvi, viršijus įstatyme nustatytą nedarbingumo laiką, darbuotojas nėra atleidžiamas automatiškai, t. y. darbdaviui priklauso diskrecijos teisė pasirinkti tokį darbuotoją atleisti ar ne (LVAT 2017-01-26 nutartis adm. byloje Nr. A-4031-756/2016).
Byloje (LVAT 2017-10-04 nutartis adm. byloje Nr. A-4442-261/2017) pasisakyta, kad sujungus kelis skyrius, vedėjo pareigybei papildomai buvo priskirtos funkcijos, kurių pareiškėjas nevykdė būdamas vedėju. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo užimta pareigybė buvo realiai panaikinta. Aplinkybė, kad dalis pareiškėjo iki Administracijos struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nereiškia, jog išliko ir pareiškėjo užimta pareigybė (žr., pvz., LVAT 2012-04-16 nutartį adm. byloje Nr. A492-1954/2012, 2014-03-05 nutartį adm. byloje Nr. A261-212/2014).
Aptariamoje byloje teisėjų kolegija pritarė išvadoms, kad nepagarbiai, nemandagiai, ir netolerantiškai elgdamasis su pavaldiniais, jiems nepageidaujamu užgauliu elgesiu įžeidinėjo jų orumą, taip sukurdamas bauginančią, priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką ir pavaldinių akivaizdoje dažnai vartodamas necenzūrinius žodžiu bei rodydamas nepadorius gestus ir seksualiai priekabiaudamas, pareiškėjas šiurkščiai nesilaikė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 p., 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 bei 5 p. ir Etikos taisyklių 2.1, 9.2 bei 9.4 p. nuostatas ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kaip jis apibrėžiamas VTĮ 29 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Pareiškėjo padaryti teisės aktų reikalavimų pažeidimai pagrįstai buvo įvertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o juo numatyta skirti tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra proporcinga pareiškėjo padarytiems šiurkštiems tarnybiniams pažeidimams (LVAT 2017-06-01 nutartis adm. byloje Nr. eA-3283-492/2017).
Aptariamoje byloje, pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas, vadovaujantis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, kad pataisos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pataisos pareigūnas pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba jei buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pareiškėjo atleidimo metu buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendis baudž. byloje Nr. 1A -599-579/2015 ir pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje ir paskirta 70 MGL dydžio bauda. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos, remdamasis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu (LVAT 2017-03-21 nutartis adm. byloje Nr. eA-2938-552/2017).
Atleidžiant valstybės tarnautoją pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jam taip pat taikomos VTĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostatos. Administracinėje byloje Nr. A2–706/2007 aiškindama VTĮ 44 straipsnio 4 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X–464 redakcija) nuostatas, teisėjų kolegija pažymėjo, jog bendra minėtoje normoje įtvirtinta taisyklė – kad apie ketinimą atsistatydinti valstybės tarnautojas privalo pranešti jį į pareigas priėmusiam asmeniui prieš 14 kalendorinių dienų. Ši taisyklė nustatyta, pirmiausia siekiant garantuoti valstybės institucijos interesų apsaugą: tam, kad nesutriktų institucijos veikla ir jos vykdomos funkcijos, ypač susijusios su kitų piliečių teisių realizavimu, nustatytas 14 kalendorinių dienų laikas, per kurį galima pasirengti būsimam atleidimui, surasti naują darbuotoją ar atitinkamai laikinai perorganizuoti darbą. Tuo pačiu valstybės tarnautojas garantuotas, kad jis nebus atleistas anksčiau įstatyme nurodyto laiko, o taip pat galės realizuoti įstatymų leidėjo suteiktą galimybę pakeisti savo nuomonę ir per 3 darbo dienas nuo atsistatydinimo prašymo pateikimo atšaukti šį prašymą. Valstybės tarnautojui pageidaujant ir valstybės institucijos įgalintam atstovui sutinkant valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų ir anksčiau, nelaukiant 14 dienų termino pabaigos. Tokiam atleidimui būtina abiejų šalių suderinta valia: valstybės tarnautojas negali reikalauti, kad būtų atleistas anksčiau, jei su tuo nesutinka jį į pareigas priėmęs asmuo, o šis negali valstybės tarnautojo atleisti anksčiau minėto termino savo iniciatyva, nesant valstybės tarnautojo pageidavimo. Tokiu atveju (atleidžiant anksčiau nei po 14 dienų) valstybės tarnautojui teisė atšaukti savo atsistatydinimo pareiškimą išlieka tik tokiu atveju, jei yra galimybė ją realizuoti iki valstybės tarnybos santykių nutraukimo. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę patenkinti atsistatydinimo pareiškimą nuo jame nurodytos datos ir tuo atveju, kai laikotarpis tarp pareiškimo padavimo dienos ir jame nurodytos pageidaujamos atleidimo datos yra mažesnis negu 3 dienos. Tačiau valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui šia teise pasinaudojus ir patenkinus tarnautojo prašymą nuo jame nurodytos datos, tai yra po to, kai tarnybos santykiai jau nutrūko, tarnautojas savo pareiškimo atšaukti nebegali. Išreikšdamas valią tarnybos santykius nutraukti anksčiau nei po 3 darbo dienų nuo prašymo padavimo, valstybės tarnautojas visiškai ar iš dalies atsisako savo teisės per 3 darbo dienas atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo savo noru (2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2–706/2007). Tačiau pabrėžtina, kad tokios situacijos atsiradimą iš esmė nulemia valstybės tarnautojo apsisprendimas nurodyti (prašyti), kad jis būtų atleistas anksčiau negu sueis paminėtos 3 darbo dienos (2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–424/2011).
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos įtvirtino valstybės tarnautojui pareigą įgyti atitinkamą išsilavinimą per nustatytą terminą ir šios pareigos neįvykdymo pasekmes. Šiuo įstatymu valstybės tarnautojai buvo įspėti ne tik apie pareigos įvykdymo terminą, bet ir apie galimas šios įstatymo nuostatos nevykdymo pasekmes prieš kelerius metus, todėl papildomai įspėti juos dėl galimo atleidimo iš tarnybos nereikėjo, darbdavys kito darbo siūlyti neprivalėjo (2005 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15–596/2005, skelbta 2006 m. Apibendrinime). Atleidžiant valstybės tarnautoją iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytais pagrindais, išeitinės pašalpos ir kompensacijos išmokėjimas ir įspėjimo terminų taikymas nenumatytas. Taip pat šiuo atveju netaikomi DK 140, 129 ir 130 straipsniai. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A756 – 736/2010 buvo susiklosčiusi išskirtinė situacija. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį penkerių metų terminas, per kurį tarnautojas turėjo įgyti reikiamą išsilavinimą, baigėsi 2004 m. liepos 30 d. Tačiau to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustatė bendros taisyklės – reikalavimo per penkerius metus įgyti reikiamą išsilavinimą – išimtį, kuri taikoma besimokantiems tarnautojams. O būtent, jie VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu yra neatleidžiami, jei 2004 m. liepos 30 d. yra įgiję reikiamo išsilavinimo tiek, kad mokytis liko mažiau nei du su puse metų. Tokiu būdu, besimokantiems tarnautojams atskaitos tašku tapo reikšminga 007 m. sausio 30 d. data, nes tuomet baigėsi šios kategorijos tarnautojams nustatytos išimties terminas. Byloje Teismas, atsižvelgdama į tai, kad dėl ne nuo pareiškėjos valios priklausančių priežasčių (įstaigos vadovas pakeitė pareigybės aprašymą likus 2,5 metams iki VTĮ nustatyto termino išsilavinimui įgyti), įstatymu numatytas penkerių metų terminas įgyti reikiamam išsilavinimui pareiškėjos atžvilgiu sutrumpėjo iki pusantrų metų, padarė išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu, lyginant ją su kitais tarnautojais, kuriems penkerių metų taisyklė pradėjo galioti nuo 1999 m. liepos 30 d. yra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Įvertinusi konkrečias šios bylos faktines aplinkybes, taip pat teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, kolegija konstatavo, kad pareiškėjos atleidimas negali būti pripažintas teisėtu, todėl patenkino pareiškėjos prašymą. (2010 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756 – 736/10; šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo I dalį, skelbtą Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 24, 2013, p. 456–457).
Administracinė bylos Nr. A143–413/2010 esmė – pareiškėjos atleidimo iš pareigų teisėtumas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X–1175 redakcija) taikymo prasme. Byloje nustatyta: 1) kad pareiškėja nuo 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo priimta, dirbo (ėjo pareigas) ir nuo 2008 m. gruodžio 24 d. buvo atleista kaip pakaitinė valstybės tarnautoja; 2) kad šiuo laikotarpiu pareiškėja ėjo laikinai nedirbančios karjeros valstybės tarnautojos K. K. (po pavardės pakeitimo K. R.) pareigas; 3) kad paminėta K. R. nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 28 d. ir nuo 2008 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. spalio 18 d. buvo išėjusi atitinkamai į nėštumo ir gimdymo atostogas bei atostogas vaikui prižiūrėti, t. y. visą šį laikotarpį (nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. spalio 18 d.) K. R. nepertraukiamai nėjo pareigų, kurias kaip pakaitinė valstybės tarnautoja iki skundžiamo atsakovo įsakymo priėmimo ėjo pareiškėja. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, jog pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai (bylai aktualiu klausimu) pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios teisės normos nuoroda į pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laiko pasibaigimą reiškia, kad, sprendžiant klausimą dėl pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybos (pareigų ėjimo) laiko, būtina vadovautis atitinkamu šio laiko apibrėžimu, pateiktu Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, bei sąvokos „pakaitinis valstybės tarnautojas“ apibrėžimu, pateiktu šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje. Bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija vertino, jog iš nurodytų materialinės teisės normų matyti, kad laikas, kuriam priimamas dirbti pakaitinis valstybės tarnautojas, yra apibrėžiamas ne kalendoriniu terminu (tokiu būdu apibrėžtas tik šio laiko trukmės apribojimas – treji metai), o faktu, t. y. jis yra siejamas su karjeros valstybės tarnautojo laikinu negalėjimu (nesvarbu, dėl kokios priežasties) eiti savo pareigas. (2010 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–413/2010).
2005 m. sausio 31 d. LVAT administracinė byla Nr. A5–172/2005. Savivaldybės administracijos direktorius priskirtinas įstaigų vadovų valstybės tarnautojų kategorijai ir tai yra numatyta Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Tačiau įstaigų vadovai į pareigas gali būti skiriami ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu (VTĮ 2 straipsnio 8 dalis, 13 straipsnio 1 dalis). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį savivaldybės administracijos direktorius yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu skiriamas įstaigos vadovas. Tuo tarpu skyrimas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu turi įtakos įstaigos vadovo statusui ir tai reiškia, kad tokiam įstaigos vadovui gali būti taikomos atitinkamos nuostatos, reglamentuojančios politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų statusą. Įstaigos vadovo paskyrimas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu reiškia, jog asmens buvimas tokiose pareigose yra iš esmės paremtas jį skyrusios institucijos pasitikėjimo turėjimu. Dėl tokio politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu skiriamo įstaigos vadovo pareigybės pobūdžio būtų aiškiai nepagrįsta tvirtinti, jog įstaigos vadovą paskyrusios institucijos pasitikėjimo praradimas negali būti pagrindu pasitikėjimą praradusį asmenį atleisti iš pareigų. Todėl yra logiška ir įstatymiškai pagrįsta, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtam įstaigos vadovui gali būti taikoma politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų statusą reglamentuojanti VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata ir kad toks įstaigos vadovas gali būti atleistas iš pareigų, kai praranda jį paskyrusios institucijos pasitikėjimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad nepasitikėjimas pareiškėjui buvo pareikštas nustatyta tvarka daugumos savivaldybės tarybos narių. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo atleidimą iš pareigų teisėtu. Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savivaldybės administracijos direktoriumi yra vietos savivaldos politinės - atstovaujamosios institucijos (savivaldybės tarybos) diskrecijos klausimas, kurio išsprendimo teismas įtakoti negali. LVAT 2005 m. birželio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8–757–05 dar kartą išdėstė tuos pačius motyvus, leidžiančius savivaldybės administracijos vadovą atleisti iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
2008 m. birželio 13 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A63 – 945/2008 pasisakė dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo pasibaigus paskyrimo į pareigas terminui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje kilęs ginčas dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos sprendimo T-60 1 dalies, kuria pareiškėjas atleistas iš savivaldybės administratoriaus direktoriaus pavaduotojo pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo. Pagrindu pareiškėjo atleidimui iš valstybės tarnybos nurodytas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktas (pasibaigus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios institucijos įgaliojimams). Minėtu sprendimu pareiškėjui pavesta laikinai eiti Joniškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, kol bus paskirtas naujas savivaldybės administratoriaus pavaduotojas ir jam perduoti reikalai. Savivaldybės administracijos direktorius (pavaduotojas), priskirtinas įstaigų vadovų valstybės tarnautojų kategorijai ir tai yra numatyta Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Tačiau įstaigų vadovai į pareigas gali būti skiriami ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu (VTĮ 2 straipsnio 8 dalis, 13 straipsnio 1 dalis). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį savivaldybės administracijos direktorius (pavaduotojas) yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu skiriamas įstaigos vadovas. Tuo tarpu skyrimas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu turi įtakos įstaigos vadovo statusui ir tai reiškia, kad tokiam įstaigos vadovui (pavaduotojui) gali būti taikomos atitinkamos nuostatos, reglamentuojančios politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo statusą. Todėl savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas pasibaigus tarybos įgaliojimams turi būti atleidžiami iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 d. 6 p. Šiuo atveju, pareiškėjas buvo atleistas iš savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pasibaigus tarybos įgaliojimams, tačiau jam buvo pavesta eiti šias pareigas laikinai, pagal Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 p. (kai priimamas sprendimas dėl savivaldybės administracijos direktoriaus (jo pavaduotojo) atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė jo įgaliojimai, ir pavedimo jam eiti pareigas tol, kol bus paskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas naujai kadencijai). Pirmos instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad šiuo atveju turi būti taikomas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punktas, nustatantis, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai praranda į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasitikėjimą arba kai pasibaigia jo paskyrimo į pareigas terminas. Iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad pareiškėjas pasibaigus tarybos įgaliojimams, buvo paskirtas eiti pareigas iki tam tikro termino, todėl teismas teisingai kvalifikavo atleidimo pagrindą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą, numatantį atleidimą pasibaigus paskyrimo į pareigas terminui.
Administracinėje byloje Nr. A438–2529/2012 pareiškėja kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės mero pavaduotojo, laikinai einančio savivaldybės mero pareigas, 2011 m. spalio 20 d. potvarkį dėl A. M. atleidimo iš Kauno miesto savivaldybės mero patarėjos pareigų ir grąžinti ją į pareigas. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, jog apeliantė iš esmės ginčija Kauno miesto savivaldybės tarybos teisę pavesti Kauno miesto savivaldybės mero pavaduotojui K. K. laikinai eiti Kauno miesto savivaldybės mero pareigas ir šio teisę atleisti ją iš Kauno miesto savivaldybės mero patarėjos pareigų pasibaigus mero įgaliojimų laikotarpiui. Teisėjų kolegija akcentavo, jog laikinas mero pareigų ėjimas ir mero pavadavimas yra dvi skirtingos faktinės situacijos. Sąvokos – „laikinas pareigų ėjimas“ ir „laikinas pavadavimas“ savo teisiniu turiniu nėra tapačios. Laikino pavadavimo atveju meras savo įgaliojimų nėra praradęs, o jo pirmasis pavaduotojas jų nėra įgijęs. Tačiau laikino mero pareigų ėjimo atveju meras įgaliojimų yra netekęs, o juos laikinai įgyja asmuo, einantis mero pareigas. Pavedus Kauno miesto savivaldybės mero pavaduotojui eiti mero pareigas, iki bus išrinktas Kauno miesto savivaldybės meras, tuo laikotarpiu jis turėjo visus mero įgaliojimus, numatytus teisės aktuose, taip pat ir atleisti apeliantę, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją, iš pareigų pasibaigus mero R. M. įgaliojimams (VTĮ 44 str. 1 d. 6 p.) (2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–2529/2012).
Nepasitikėjimo pareiškimas valstybės tarnautojui, kuris į pareigas skiriamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, yra jį priėmusio į pareigas valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos diskrecijos teisė. Teismas sprendžiant atleidimo klausimą turi nustatyti, ar buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymu nustatyta kompetencija. Atleidžiant politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją iš pareigų praradus pasitikėjimą (VTĮ 44 str. 1 d. 7 p.) nėra taikomos tos procedūros ir tie reikalavimai, kurie taikomi atleidžiant karjeros valstybės tarnautojus (įspėjimas, draudimas atleisti laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, kt.) (2009 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–451/2009; 2011 m. sausio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146–78/2011; dėl asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigybės ypatumų taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo I dalį, skelbtą Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 24, 2013, p. 455). Įvertinusi socialines garantijas valstybės tarnautojams auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų įtvirtinančio VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pažymėjo, jog minėtos socialinės garantijos nesuteiktos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, juos atleidžiant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Pareiškėjas iš tarnybos nagrinėjamu pagrindu galėjo būti atleistas vaiko priežiūros atostogų metu bei prieš atleidžiant jį iš tarnybos galėjo būti neprašoma pasiaiškinti ir pan. Ši teisės norma yra skirta įgyvendinti priėmusio į pareigas valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos diskrecijos teisę – pasirinkti tinkamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją (2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–2688/2011).
Sprendimas atleisti valstybės tarnautoją pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios reikšmės sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (administracinėje byla Nr. A146–78/2011). Teisėjų kolegija konstatavo, kad VTĮ suteikia teisę politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus atleisti iš pareigų jų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu (2011 m. sausio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146–78/2011; dėl teisės atleisti nedarbingumo ar atostogų metu taip pat žr. 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–837/2010).
Dėl savivaldybės administracijos direktoriaus atleidimo apžvelgtina administracinė byla Nr. A5–172/2005, kurioje ginčas kilo dėl savivaldybės administracijos direktoriaus atleidimo iš pareigų teisėtumo ir pagrįstumo. Atleidimo pagrindu iš valstybės tarnybos buvo nurodytas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Savivaldybės administracijos direktorius yra įstaigos vadovas – politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, skiriamas į pareigas savivaldybės tarybos jos įgaliojimų laikui. Todėl pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą savivaldybės administracijos direktorius gali būti atleistas iš valstybės tarnybos, nesilaikant karjeros valstybės tarnautojo atleidimui taikytinos procedūros. Sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos aptariamu pagrindu (kai politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas praranda į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasitikėjimą), neturi būti aiškinami ir vertinami tokio atleidžiančio iš tarnybos subjekto sprendimo motyvai (2005 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–172/2005, skelbta 2006 m. Apibendrinime). Administracinėje byloje Nr. A438–2504/2008 kilo ginčas dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėja prieš terminą buvo atleista iš Širvintų rajono administracijos direktorės pareigų, praradus savivaldybės tarybos pasitikėjimą. Pareiškėja su šiuo sprendimu nesutiko, iš esmės nurodydama du argumentus: pirma, kad buvo pažeista Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdžio organizavimo, sušaukimo ir pan., tvarka. Antra, kad priimant sprendimą dėl jos atleidimo iš pareigų prieš terminą, praradus savivaldybės tarybos pasitikėjimą, buvo pažeista sprendimo priėmimo forma, t. y. dėl jos atleidimo turėjo būti balsuojama slaptai, tačiau sprendimas buvo priimtas atviro balsavimo būdu. Teisėjų kolegija nustatė, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Ginčijamas sprendimas panaikintas, o pareiškėją nuspręsta grąžinti į buvusias pareigas (2008 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438–2504/2008; 2009 m. vasario 23 d. papildomas sprendimas administracinėje byloje Nr. A438–2504/2008; dėl tvarkos, kokiu būdu savivaldybės tarybos nariai turi balsuoti (atvirai ar slaptai), priimdami sprendimus, taip pat žr. 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–149/2011).
Kitoje byloje kolegija padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę svarstyti nepasitikėjimo pareiškėja klausimą pareiškėjai dar nepradėjus dirbti pagal teismo sprendimą grąžinti ją į užimamas pareigas. Sprendžiant nepasitikėjimo pareiškimo klausimą, taryba galėjo įvertinti viso tarnybos laiko metu buvusią pareiškėjos veiklą ir pareikšti nepasitikėjimą ir dėl veiklos, vykdytos iki pareiškėjos grąžinimo į darbą. Atleidimas dėl nepasitikėjimo pareiškimo yra atskiras atleidimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, ir jam senaties terminai nėra taikomi. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad politinis pasitikėjimas arba nepasitikėjimas yra išimtinė (šiai bylai aktualiu aspektu) savivaldybės tarybos (jos narių) diskrecija. Teisės taikymo požiūriu svarbu, kad ji būtų išreikšta tinkama forma ir tinkamu būdu. Nagrinėjamoje situacijoje paminėtas balsavimas buvo vykdomas savivaldybės tarybos posėdyje, jo rezultatai abejonių nekėlė. Savivaldybės tarybos nariai apie tarybos posėdžio laiką ir apie šio posėdžio darbotvarkę (tuo pačiu ir apie parengtą jame svarstyti nepasitikėjimo pareiškėja klausimą) buvo informuoti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje nustatytu terminu; šis klausimas posėdyje buvo svarstomas pakankamai išsamiai, kad posėdyje dalyvavę tarybos nariai galėtų suformuoti arba patikrinti šiuo klausimu savo poziciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, o pareiškėjos skundas atmestas (2010 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143–873/2010).
Kaip matyti iš administracinių teismų praktikos, taikant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, aktualus pirmiausia tampa tinkamas viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, inter alia panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes, įgyvendinimas. Bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 11 straipsnio 2 dalis (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X–1035 redakcija) nurodė, jog viešojo administravimo subjekto administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo subjekto vadovas ar viešojo administravimo subjekto steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus subjekto tikslus ir uždavinius, strateginius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių. Viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatydamas administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra, jei tai nėra padaryta viešojo administravimo subjekto steigėjo. Priešingu atveju vykdomosios valdžios institucijai priskirtos valstybės politikos dalies įgyvendinimas būtų ribojamas arba apskritai pasidarytų negalimas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje (žr. pvz., 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–904/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–684/2010). LVAT, sistemiškai įvertinęs VAĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr. pvz., 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–3085/2012; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–340/2011).
Vien tik formalus VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyto pagrindo egzistavimas savaime nesudaro prielaidos valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų visais atvejais pripažinti pagrįstu ir teisėtu. Tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik VTĮ numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1966/2012, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 243–263). Viena iš garantijų įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X–464 redakcija). VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma yra esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu (2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–340/2011). Aptariama VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.) (2012 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2846/2012). Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. pvz., 2013 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–255/2013; 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–227/2011; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–1743/2009). Specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis, turi būti konstituciškai pateisinami, kaip pabrėžiama Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Priešingu atveju, būtų pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje (2013 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–255/2013). Specialiųjų pareiginių reikalavimų nustatymo tikslas yra užtikrinti, kad norintis užimti atitinkamas pareigas asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas. Toks tinkamumas, be kita ko, pasireiškia atitinkamos kvalifikacijos bei praktinių įgūdžių turėjimu (2011 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–3172/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog būtina kiekvienu atveju vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (žr. 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–1743/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–686/2011; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo I dalį, skelbtą Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 24, 2013, p. 466). Dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Šių sąlygų vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų, teisės aktuose valstybės tarnautojams numatytų garantijų įgyvendinimą (žr. 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–2495/2012).
Šio reikalavimo pažeidimas, pavyzdžiui, konstatuotas administracinėje byloje Nr. A146–2846/2012. Šiuo atveju Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš esmės vertino, ar naujai įsteigtai pareigybei numatytas reikalavimas – turėti specialų išsilavinimą (aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos studijų krypties hidrotechnikos inžinerijos vientisųjų studijų) – buvo pagrįstas. Įvertinęs įrodymų visumą, Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėjo užimta pareigybė, įsteigus naują pareigybę, realiai nebuvo panaikinta, kadangi pareigybei priskirtos funkcijos iš esmės nepakito. Todėl pareigybės paskirtimi, veiklos sritimi, uždaviniais ir funkcijomis iš esmės nesiskiriančiai pareigybei nustatytą specialųjį išsilavinimą nėra pagrindo laikyti objektyviai pagrįstu ir konstituciškai pateisinamu (2012 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2846/2012).
LVAT yra išaiškinęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr. 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143–1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–3380/2011; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261–1074/2013). Vadovaujantis nuoseklia Vyriausiojo administracinio teismo praktika, VTĮ 43 straipsnio 1 dalis neįpareigoja valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti ne su valstybės tarnautojo statusu susijusį darbą (pvz., darbą pagal darbo sutartį) (šiuo aspektu žr. pvz., 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–3380/2011; 2011 m. gegužės 16 nutartį administracinėje byloje Nr. A146–2643/2011; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–3085/2012).
Sprendžiant dėl VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies tarpusavio ryšio ir šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr. pvz., 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–247/2010; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261–1074/2013; 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–674/2011; 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–346/2011; 2011 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–1086/2011, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1966/2012, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 243–263). Nustačius kad pareiškėjos atliktos darbo funkcijos (visos ar didžioji jų dalis) paskirstytos atlikti kitiems darbuotojams arba dėl tam tikrų priežasčių pasikeitusioje institucijos veikloje nėra reikalingos, būtų galima konstatuoti, kad dėl struktūrinių pertvarkymų buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė (2010 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–247/2010). Vadinasi, aplinkybė, kad dalis pareiškėjo iki atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog išliko ir pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto atleisto valstybės tarnautojo pareigybė (žr. pvz., 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–1954/2012; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–3085/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2348/2012). Pažymėtina, kad galima situacija, jog atlikus struktūrinius pertvarkymus, tarnautojo funkcijos išlieka, nes yra naikinama ne konkreti pareiškėjos pareigybė, bet mažinamas pareigybių skaičius dėl ekonominių priežasčių, ir tokia situacija taip pat gali būti savarankiškas pagrindas tarnybos santykiams pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pasibaigti, o atsakovui tenka pareiga pagrįsti objektyvias pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492–1570/2012).
Vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kai panaikinama pareigybė, teismai neapsiriboja formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau nagrinėja struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus
(žr. pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261–1074/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–670/2013; 2012 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–348/2012; 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–346/2011; 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–2846/2012).
Vertinant, ar pagal pareigybės aprašymą atitinkama to paties lygio pareigybė pagal savo turinį yra kokybiškai nauja, ar tik atitinkamai išplėsta ar susiaurinta jai pavestų funkcijų apimtis, turi būti lyginama atitinkamų pareigybių paskirtis, nustatyti specialieji reikalavimai, funkcijų pobūdis pagal bendrąją ir specialiąją veiklos sritis (2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–418/2011; 2012 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2846/2012). Jei naujai įsteigtos ir panaikintos pareigybės paskirtis ir veiklos sritis sutampa, tačiau pareigybėms nustatytos funkcijos ir jų pobūdis skiriasi iš esmės, toks pareigybės panaikinimas laikomas realiu (2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–2495/2012). Jei konstatuota, kad pareigybės paskirtis, veiklos sritys, pareigybei nustatyti specialieji reikalavimai ir jų apimtis, pagrindinės funkcijos, kaip ir viso skyriaus paskirtis, uždaviniai ir funkcijos, po struktūros pertvarkymo liko visiškai nepasikeitę, nėra pagrindo pripažinti, kad atlikus struktūrinius pertvarkymus buvo realiai panaikinta atitinkama pareigybė ir įsteigta nauja pareigybė (2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–418/2011).
2013 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1889/2013 nustatyta, kad teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjas R. T. atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų, yra įtvirtintas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte, numatančiame, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju. Teismas nustatė, kad akivaizdu, jog viešųjų pirkimų bei personalo tvarkymo funkcijos Visagino PGV buvo reikalingos ir po pareiškėjo atleidimo atliekamos toliau, o laikinas šių funkcijų vykdymo pavedimas mažesniam darbuotojų skaičiui nepasiteisino, kadangi PADG direktoriaus 2011 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 1-130 buvo patvirtintas Visagino PGV keičiamų pareigybių sąrašas, kuriuo buvo įsteigtos Finansų ir planavimo skyriaus ir Organizacinio skyriaus vyresniųjų specialistų (karjeros valstybės tarnautojų) pareigybės. Pareiškėjo pareigybės panaikinimas iš esmės buvo grindžiamas finansavimo sąlygų pasikeitimu, o ne svarbiomis ekonominėmis, technologinėmis priežastimis ar įstaigos struktūriniu pertvarkymu. Tačiau finansavimo sąlygų pasikeitimas nagrinėjamu atveju nevertintinas kaip pagrįstas pagrindas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, kurios yra reikalingos nuolatinei įstaigos veiklai vykdyti, juo labiau kad įstaigos reorganizavimas ar likvidavimas nebuvo atliekamas. Be to, kaip jau minėta anksčiau, tai, jog pareiškėjo užimta Organizacinio skyriaus vyresniojo specialisto pareigybė buvo panaikinta fiktyviai, t. y laikinai, patvirtina ir ta aplinkybė, jog tais pačiais metais Visagino PVG atsirado galimybė Organizaciniame skyriuje vėl įsteigti analogišką karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, finansuojamą iš valstybės biudžeto.
Pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminai (VTĮ 43 str. 1 d.) įstatymo leidėjo nustatyti tam, kad karjeros valstybės tarnautojas žinotų, jog jo pareigybė artimiausiu laiku bus panaikinta, o šiuo terminu užtikrinamos valstybės tarnautojo teisės, socialinės ir kitos garantijos bei teisėti interesai (2004 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15–822/2004; taip pat skelbta 2006 m. Apibendrinime). Dėl pranešimo apie naikinamą pareigybę terminų ypač aktuali Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėta administracinė byla Nr. A662–1966/2012. Byloje nustatyta, kad tą pačią dieną po pranešimo apie pareigybės panaikinimą atsakovas atleido pareiškėjus iš tarnybos, atleidimo datą perkeldamas tokios trukmės laikotarpiui, kuris turėjo būti taikomas pranešant apie pareigybės panaikinimą pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Šiais sprendimais pareiškėjai taip pat buvo informuoti apie tai, kad šiuo laikotarpiu jiems bus siūlomos kitos pareigos, nurodyta mokėti jiems vidutinį darbo užmokestį. Pasak teisėjų kolegijos, atsakovas, neturėdamas įstatyminio pagrindo, pažeidė VTĮ nustatytus pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminus, o tai sudaro pagrindą pripažinti atsakovą pažeidusiu atleidimo procedūrą reglamentuojančias taisykles. Vis dėlto, išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos (pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo, kiekvienu atveju vertindamas nustatytus atleidimo procedūros pažeidimus, turėtų atskirai įvertinti tokio pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius konkrečiam valstybės tarnautojui, ir tik po to spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu. Karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinamo, t. y. iki įsigalioja sprendimas panaikinti atitinkamą pareigybę. Iš VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto yra aišku, kad darbdavys yra įstatymų leidėjo imperatyviai įpareigojamas atleisti tarnautoją iš pareigų, kai jo užimama pareigybė yra panaikinta, šios pareigos įgyvendinimas reikalauja atskiro darbdavio sprendimo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų. Valstybės tarnautojas laikomas atleistu iš užimamų pareigų tik nuo minėtame sprendime dėl atleidimo nurodytos atleidimo dienos. Būtent pareigybės panaikinimas, o ne atleidimas iš pareigų yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iki kurios atsiradimo aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siūlymas užimti pareigas po to, kai buvo panaikinta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo data buvo perkelta, realiai (siūlymas) negali būti įgyvendinamas minėtos įstatymo nuostatos nustatyta tvarka, toks siūlymas akivaizdžiai yra fiktyvus ir neteisėtas. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1966/2012; Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 243–263).
Remdamasi 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662–1966/2012, suformuota praktika teisėjų kolegija konstatavo, jog atleidimo datos nukėlimas gali būti pateisinamas tik išimtiniais (ypatingais, išskirtiniais) atvejais. Nagrinėjamu atveju įvertinusi atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo objektyvios būtinybės, kuri galėjo sąlygoti atleidimo datos nukėlimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas apie reorganizaciją žinojo nuo Vyriausybės nutarimo priėmimo momento (2011 m. liepos 7 d.), o taip pat steigėjo nustatytą datą (2012 m. sausio 1 d.), nuo kurios pradės funkcionuoti nauja po reorganizacijos atlikimo sukurta struktūra. Vadinasi, tiek steigėjas, tiek ir Tarnyba nustatė ir suvokė, kad nauja struktūra po reorganizacijos savo veiklą pradės nuo 2012 m. sausio 1 d., todėl turėjo paisyti VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų pranešimo apie (pa)naikinamą pareigybę įteikimo terminų. Teisėjų kolegija konstatavo, jog šis pažeidimas šiuo konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu. Jokių objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo steigėjo ir atsakovo veiksmų (valios) bei sąlygojusių būtinybę nukelti atleidimo datą, šiuo atveju nenustatyta, todėl šis pažeidimas kvalifikuotinas kaip esminis, nulėmęs ginčijamo įsakymo 1 punkto panaikinimą (2013 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–510/2013).
Administracinėje byloje Nr. A143–1153/2010 teisėjų kolegija apžvelgiamu atveju išsamiau pasisakė dėl DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo. Vadovaujantis DK 129 straipsnio 4 dalimi, darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Byloje nustatyta, kad pareiškėja apie būsimą atleidimą buvo įspėta 2009 m. sausio 23 d. Struktūrinio reorganizavimo vykdymo metu pareiškėja buvo neįgali, tačiau apie tai pranešė atsakovui tik 2009 m. gegužės 13 d., t. y. praėjus beveik 4 mėnesiams po paminėto įspėjimo gavimo ir likus tiktai vienai dienai iki atsakovo 2009 m. gegužės 8 d. įsakymu nustatytos jos atleidimo iš pareigų datos (2009 m. gegužės 14 d.). Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad atsakovas galėjo ir turėjo žinoti apie pareiškėjos neįgalumą iki tol, kai gavo iš pareiškėjos paminėtą pranešimą ir neįgalumą patvirtinantį dokumentą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad DK 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos bendrosios darbo sutarties šalių elgesio taisyklės, pagal kurias, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Anksčiau aptartas pareiškėjos pasirinktas elgesys neatitinka šių taisyklių. Todėl nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė paminėtą DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą ta prasme, kad prioritetą teikė ne pareiškėjos šia teisės norma ginamai teisei, o kitų darbuotojų (valstybės tarnautojų), kurių interesus palietė paminėtas struktūrinis reorganizavimas, teisėms, tuo pačiu ir savo kaip darbdavio esminiams interesams (2010 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 –1153/2010).
Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl valstybės tarnautojo atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, ne kartą pasisakė dėl DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo. Administracinėje byloje Nr. A143– 1086/2011 pasisakydama dėl aplinkybės, kad skundžiamo atleidimo iš pareigų metu pareiškėjas išlaikė vaiką, kuriam tuo metu nebuvo 14 metų, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo, jog tokia aplinkybė yra siejama su VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija. Ši garantija (įspėjimas apie būsimą atleidimą iš pareigų prieš 4 mėnesius iki pareigybės panaikinimo) pareiškėjo atžvilgiu buvo įvykdyta. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad DK 129 straipsnio 4 dalyje šiai asmenų grupei nustatyta garantija (darbo sutartis su darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų , gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus) šiuo atveju pareiškėjui netaikytina, nes pareiškėjo turėtos pareigybės palikimas nagrinėjamoje situacijoje (kai savivaldybė atsisakė šiai pareigybei priskirtinų funkcijų) iš esmės pažeistų atsakovo (darbdavio) interesus (2011 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–1086/2011). Analogiškos su VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytomis nuostatos apie įspėjimo terminą bei būtinumą pasiūlyti kitą darbą yra įtvirtintos DK 129 straipsnio 1 dalyje (pagal šią dalį, darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą). Tai, teisėjų kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatytos socialinės garantijos, palyginus su garantijomis, nustatytomis šio straipsnio 1 dalyje ir atitinkamai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, yra papildomos, adresuotos padidintą socialinį jautrumą turintiems asmenims, garantijos. Savo ruožtu, tai leidžia daryti išvadą, kad tokie asmenys neturėtų būti diskriminuojami (palyginus su dirbančiais pagal darbo sutartį asmenimis) vien dėl to, kad priklauso kitai – valstybės tarnautojų – socialinei grupei. Toks DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo valstybės tarnautojams aiškinimas, teisėjų kolegijos manymu, atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio tikslą ne sumažinti, o užtikrinti atitinkamų socialinių garantijų taikymą ir valstybės tarnautojams (2011 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–756/2011). Toks atvejis, kai darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 2, 4 dalis atleisti darbuotoją, laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (2012 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–348/2012).
Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-272/2013 pastebėjo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, yra įtvirtinama karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė yra naikinama, garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, jei laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos (imtinai) yra (atsiranda) laisva karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti. Kitaip tariant, aptariamoje VTĮ nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio (pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalis eksplicitiškai nenumato aktyvios, t. y. be atskiro valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, prašymo, pareigos teikti tarnautojui informaciją ir apie tas (esamas ir numatomas) pareigybes, kurių objektyviai jis (pvz., dėl neatitikimo bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams) negalėtų užimti. Įteikiant pranešimą apie pareigybės panaikinimą, be kita ko, yra siekiama informuoti karjeros valstybės tarnautoją apie būsimą jo užimamos pareigybės panaikinimą bei galimą atleidimą iš tarnybos, jei jis nebus perkeltas į kitas pareigas, pareigybės panaikinimo laiką, atsiskaitymo tvarką ir kita, t. y. suteikti tarnautojo teisėms įgyvendinti jam reikalingą informaciją. Po šio pranešimo įteikimo, kaip minėta, darbdavys įgyja pareigą siūlyti šiam valstybės tarnautojui laisvas pareigas, suteikti jam laisvo nuo tarnybos laiko naujo darbo paieškoms, o karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, įgyja teisę sutikti su siūlymais užimti kitas pareigas ar jų atsisakyti, naudotis įstatymo nustatytos trukmės tarnybos laiku savarankiškoms kito darbo paieškoms, pranešti darbdaviui apie turimas (socialines) garantijas ir pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, teikti tai patvirtinančius dokumentus. Institucijos (įstaigos) vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra šios institucijos (įstaigos) steigėjo arba jo vadovo diskrecijos teisė, kuri, be kita ko, naudojama siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai (įstaigai) priskirtas funkcijas. Kitaip tariant, valstybės tarnautojo, kurio pareigybė dėl tokių pertvarkymų yra naikinama, dalyvavimas tokioje procedūroje, kiek tai nėra susiję su jo perkėlimu į laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, nėra garantuojama įstatymų. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog pagal minėtą VTĮ nuostatą darbdavys, veikdamas sąžiningai ir įvertinęs turimą informaciją apie tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, išsilavinimą, kvalifikaciją, bendruosius ir specialiuosius gebėjimus, pirmenybės teisę būti paliktam tarnauti bei kitas reikšmingas aplinkybes, turi pareigą teikti tik siūlymą užimti tokias laisvas (steigiamas) to paties lygio ir kategorijos (jų nesant – žemesnės kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurioms keliamus reikalavimus šis tarnautojas atitinka. Tačiau, nesant tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, atskiro prašymo, institucija (įstaiga) neprivalo šiam (tarnautojui) teikti informacijos (jo supažindinti) apie visas, t. y. ir tas, į kurias jis objektyviai negali būti paskirtas, laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojų pareigas, taip pat teikti kitus duomenis apie struktūrinius (organizacinius) pertvarkymus, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimu. Tokios informacijos teikimas savo iniciatyva, t. y. nesant atskiro prašymo, yra darbdavio teisė, o ne pareiga, kiek tai susiję su karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, šioje vidaus administravimo procedūroje numatytų teisių ir garantijų užtikrinimu (Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662–272/2013. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012).
Vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog galima situacija, kad atlikus struktūrinius pertvarkymus, tarnautojo funkcijos išlieka, nes yra naikinama ne konkreti pareiškėjos pareigybė, bet mažinamas pareigybių skaičius dėl ekonominių priežasčių, ir tokia situacija taip pat gali būti savarankiškas pagrindas tarnybos santykiams pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pasibaigti, o atsakovui tenka pareiga pagrįsti objektyvias pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492–1570/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–255/2013). Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, VTĮ normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. DK 135 straipsnyje nurodytos garantijos yra siejamos su priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, DK 135 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai darbuotojai turi pirmenybės teisę likti darbe. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta tam tikros apimties išlyga, numatanti pirmenybę likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (2013 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–255/2013). Mažinant pareigybių skaičių dėl ekonominių priežasčių, darbdavys turi pareigą pagrįsti objektyvias pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis. Objektyvių kriterijų nurodymas priimant sprendimą dėl konkretaus pasirinkto valstybės tarnautojo atleidimo yra itin svarbus sprendžiant, ar nebuvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai, tarp jų – ir nepatirti diskriminacijos dėl amžiaus, socialinės padėties bei kitų priežasčių. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Tokiu atveju teisėta atleidimo iš darbo priežastimi galėtų būti pripažinti ne tik profesinės kvalifikacijos, bet ir kiti kriterijai – pavyzdžiui, lankstumo, darbo našumo, darbo patirties, atliekamo darbo kokybiškumo, lojalumo valstybės tarnybai ir pan. (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492–1570/2012). Teismų praktikoje, sprendžiant klausimą dėl pirmumo teisės užimti laisvą pareigybę, kai ją užimti pretenduoja keletas tarnautojų, kurių prieš tai eitos pareigybės yra panaikinamos, yra konstatuota, kad tokiais atvejais yra taikytinos DK 135 straipsnio nuostatos, suteikiančios prioritetą aukštesnei kvalifikacijai ir tik tada, kai pretendentų kvalifikacija yra vienoda, atsižvelgiama į aplinkybes nurodytas DK 135 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose (žr. 2005 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–323/2005; 2005 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469–231/2005; skelbta 2006 m. Apibendrinime, 2011 m. lapkričio mėn. 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438–3720/2011). Esant situacijai, kai DK 135 straipsnio taikymo požiūriu dviejų valstybės tarnautojų teisės likti tarnauti tarnyboje yra vienodos, darytina išvada, kad atsakovas turi diskrecijos teisę pasirinkti tarnauti konkretų valstybės tarnautoją (2011 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–2127/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad pasisakydamas dėl pirmenybės teisės likti valstybės tarnyboje, Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad jokios teisės normos neįpareigoja valstybės (savivaldybės) instituciją (įstaigą) vertinti valstybės tarnautojo pirmenybės likti darbe lyginant su darbuotoju, dirbančiu pagal darbo sutartį (2012 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–3085/2012).
Byloje (2014 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1453/2014) atmetant pareiškėjo argumentus, susijusius su Darbo kodekso 135 straipsnio taikymu (dėl pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius), pakanka pastebėti, kad pareiškėjo nurodytos garantijos taikomos tuo atveju, kai yra naikinamos kelios pareigybės ir įsteigiamos naujos, į kurias gali pretenduoti keli valstybės tarnautojai, anksčiau užėmę panaikintas pareigybes arba naikinama viena iš kelių pareigybių, kurių aprašymai ir atliekamos funkcijos yra vienodi. Tuo tarpu tais atvejais, kai yra naikinama viena konkreti pareigybė, kurios aprašymas bei funkcijos skirtingos nuo kitų pareigybių, šios garantijos nėra taikomos.
Būtinybė gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, atleidžiant tarnautoją iš valstybės tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, buvo aiškinama administracinėje byloje Nr. A62–1007/2011. Šioje byloje Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu valstybės tarnautojams turi būti užtikrintos ir tos garantijos, kurios yra numatytos kitose teisės aktuose, jeigu jų nereglamentuoja VTĮ. VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 7 punkte valstybės tarnautojams garantuojama teisė būti inter alia profesinių sąjungų nariais, kas lemia, jog jiems turi būti taikomos ir atitinkamos tokiems asmenims teisės aktuose numatytos garantijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo, įvykdžius Marijampolės apskrities viršininko administracijoje struktūrinius ir darbo organizavimo pakeitimus (VTĮ 44 str. 1 d. 9 p.). Ši faktinė situacija patenka į Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir DK 129 straipsnio 2 dalies bei 134 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį. Esant šioms aplinkybėms, atleidžiant pareiškėją T. R. iš valstybės tarnybos reikėjo gauti profesinės sąjungos, kurios nariu jis buvo, sutikimą. Teismas pripažino, jog T. R. iš valstybės tarnybos buvo atleistas neteisėtai (2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–137 1007/2011; dėl valstybės tarnautojo atleidimo, nesilaikant DK 134 str. taip pat žr. 2013 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–275/2013). Darbuotojo atleidimas iš darbo be reikalingo išankstinio atitinkamo organo sutikimo, dėl darbdavio kaltės pažeidus DK 134 straipsnyje numatytas garantijas, vertintinas kaip atleidimas iš darbo pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir esant darbuotojo reikalavimui teisme, sukelia DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) numatytas teisines pasekmes (DK 134 str. 5 d.) (2013 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–275/2013). Valstybės tarnautojo atleidimas, pažeidžiant Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir DK 134 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuotas ir administracinėje byloje Nr. A662–640/2011. Šioje byloje buvo nustatyta, kad dėl pritarimo atleidimui iš tarnybos buvo kreiptasi ne į tą profesinę sąjungą, kurios nariu buvo pareiškėjas.
Administracinėje byloje Nr. A438–3336/2011 pareiškėja ginčijo Panevėžio apskrities viršininko įsakymą, kuriuo ji buvo atleista iš valstybės tarnybos (Panevėžio apskrities viršininko administracijos Vidaus audito skyriaus vedėjos pareigų) dėl šios institucijos (įstaigos) likvidavimo. Skundas buvo grindžiamas, be kita ko, ta aplinkybe, kad pareiškėjai, remiantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, nebuvo pasiūlytos to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigos. Šiuo aspektu Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėtu atveju pareiškėja iš užimamų pareigų Panevėžio apskrities viršininko administracijoje buvo atleista dėl šios institucijos likvidavimo. Nei Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiu galios įstatymas, nei kiti jo įgyvendinimą apibrėžę poįstatyminiai teisės aktai neįpareigojo jokių kitų institucijų perimti apskričių viršininkų administracijų vidaus audito funkcijų, taip pat neperdavė jokioms kitoms institucijoms apskrities viršininko administracijos, kaip darbdavio tam tikrose srityse, funkcijų. Taigi, pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnautojos pareigų buvo susijęs su institucijos, kurioje ji ėjo valstybės tarnautojos pareigas, likvidavimu ir, atitinkamai, pareiškėjai negalėjo būti suteikta (užtikrinta) garantija tęsti tarnybą toje pačioje likviduojamoje institucijoje. Be to, kaip minėta, teisės aktais nebuvo nustatytas (apibrėžtas) ir likviduojamos institucijos prievolių, susijusių su tarnybos (darbo) santykiais, perkėlimas kitiems asmenims (įstaigoms, institucijoms). Todėl jokios kitos institucijos (įstaigos) taip pat neturėjo prievolės siūlyti pareiškėjai užimti atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje. Pareiškėjos atžvilgiu neturėjo būti taikomos VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos (2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–3336/2011; dėl VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų netaikymo institucijos likvidavimo atveju taip pat žr. 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–2891/2012).
Įstatymo leidėjas numatė galimybę valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui atleisti valstybės tarnautoją, kai jo veikla du kartus iš eilės įvertinama nepatenkinamai (VTĮ 22 str. 19 d. 1 p., 44 str. 1 d. 10 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamų bylų dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų ar jų perkėlimo į žemesnes pareigas pagal vertinimo komisijos siūlymą praktikoje yra suformuota taisyklė, kad ABTĮ nustatyta tvarka gali būti skundžiami tik valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimai (administraciniai aktai), sukeliantys valstybės tarnautojui teisines pasekmes, todėl spręsdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, pagrįstumo ir teisėtumo, teismas kartu turi ištirti vertinimo komisijos išvadą, kuria pasiūlyta atleisti karjeros valstybės tarnautoją. Vertinimo komisijos išvada, kuria pasiūlius atleisti karjeros valstybės tarnautoją iš pareigų priimamas individualus administracinis aktas dėl valstybės tarnautojo atleidimo, laikytina tokio sprendimo motyvuojamąja dalimi. Ginčijamo įsakymo įžanginėje dalyje greta išvardytų teisinių pagrindų nurodyta, jog remiamasi ir vertinimo komisijos išvada. (2013 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–281/2013; dėl vertinimo komisijos išvados ir į pareigas priimančio asmens sprendimo apskundimo teismui taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo I dalį, skelbtą Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 24, 2013, p. 504–505).
VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punktas yra sietinas su asmens (valstybės tarnautojo) nepriekaištingos reputacijos netekimu, todėl ši teisės norma yra taikytina kartu su VTĮ 31 straipsniu, kuriame yra pateikta valstybės tarnautojo nepriekaištingos reputacijos praradimo samprata. Pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą, asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Jei nusikalstama veika buvo padaryta asmeniui nebūnant valstybės tarnautoju, teisėjų kolegija akcentavo, kad VTĮ 31 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo požiūriu ši aplinkybė nėra bylai reikšminga, nes šiose teisės normose aprašytam teistumui yra taikomi tik galiojimo laike kriterijai (teistumo buvimas iki jo išnykimo arba panaikinimo) (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–2135/2012).
2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-362/2014 pareiškėja paaiškino, kad dėl didelio darbo krūvio bei kitų asmeninių priežasčių 2013 m. balandžio 9 d. pateikė prašymą būti atleista iš tarnybos prokuratūroje savo noru, kuris nedelsiant buvo persiųstas generaliniam prokurorui ir patenkintas, t. y. atsisakius įspėjimo termino pareiškėja iš pareigų buvo atleista 2013 m. balandžio 9 dieną. Teismas sprendė, kad generalinis prokuroras, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos prokuratūroje nepraėjus Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam trijų dienų terminui ir neužtikrinęs pareiškėjos garantijos atšaukti savo prašymą, pažeidė imperatyvias Prokuratūros įstatymo nuostatas, numatančias, jog prokuroras iš tarnybos gali būti atleistas nuo prašymo atleisti iš tarnybos padavimo dienos praėjus 3 kalendorinėms dienoms. Šiuo atveju buvo pažeistas trijų dienų terminas, suteikiantis pareiškėjai teisę atšaukti savo atsistatydinimą prokuratūroje, nes jau tą pačią dieną, kai gautas pareiškėjos prašymas atleisti ją iš tarnybos, generalinis prokuroras priėmė įsakymą dėl I. Ž. atleidimo, tokiu būdu užkirsdamas kelią realizuoti Prokuratūros įstatyme numatytą prokuroro teisę atšaukti savo prašymą dėl atleidimo.
2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1677/2013 vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo pareiškėjas grindžia savo nesutikimą su atleidimu iš Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų, yra tai, kad realiai jo pareigybė nebuvo panaikinta, nes įstaigos, kuriai vadovavo, funkcijos išliko nepakitusios ir pan., be to, direktoriaus pareigybei nepagrįstai nustatytas reikalavimas būti profesinės karo tarnybos kariu. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 11 dalyje taip pat nustatyta, kad „Krašto apsaugos sistemos veiklą reglamentuojantys įstatymai gali numatyti Krašto apsaugos ministerijos valdymo struktūros ypatumus.“ Vienu iš tokių teisės aktų reglamentuojančių Krašto apsaugos ministerijos veiklą yra Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (KASOKTĮ). Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos vadovo atžvilgiu dėl jo priėmimo, pavaldumo ir atskaitomybės gali būti taikomos KASOKTĮ nuostatos, todėl atsakovo nustatytas Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigybei reikalavimas – turėti profesinės karo tarnybos kario statusą, yra atitinkantis anksčiau aptartų teisės aktų reikalavimus. Šios institucijos veikla yra betarpiškai susijusi su krašto apsaugos sistemos funkcionavimu. Ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai, kad nustatymas Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos vadovui reikalavimo būti profesinės karo tarnybos kariu, yra akivaizdžiai neatitinkantis šios įstaigos veiklos pobūdžio bei kad nėra būtinas atlikti šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius.
Nagrinėjamu atveju (2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1292/2013) ginčas kilo dėl valstybės tarnautojui (pareiškėjai) skirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip nurodoma Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 3 punkte, šiurkščiu pažeidimu laikoma ir korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 86-2-0060-10 Plungės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. kovo 31 d. nutarimu buvo nutrauktas dėl to, kad tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai pagrįstų ir objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių pareiškėjos ir V. V. kaltę padarius būtent kyšininkavimo bei papirkimo nusikalstamas veikas, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nesudarė pagrindo pripažinti, kad tokia veika yra nusikalstama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalies ir 227 straipsnio 3 dalies prasme, tačiau visgi nebuvo paneigta aplinkybė, jog V. V. davė kyšį pareiškėjai. Todėl pareiškėjos veiksmuose likus kyšio (dovanos) paėmimo požymių, nustatytų ikiteisminio tyrimo metu, jos veika visiškai pagrįstai buvo pripažinta kaip turinti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių ir įvertinta, kaip šiurkštus tarnybinis pažeidimas VTĮ 29 straipsnio 5 dalies prasme, diskreditavęs Telšių apskrities VMI autoritetą. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjos tarnybinio patikrinimo išvadoje yra pateikti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu atliktais tyrimo veiksmais surinkta medžiaga paremti duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėja priėmė dovaną iš V. V., atlikdama tarnybines pareigas, ir šioje jos veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis.
Tuo atveju, kai teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, kad dėl neįgalumo ar darbingumo netekimo valstybės tarnautojas negali eiti pareigų, toks valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktu. Šiuo atveju yra reikšminga teismų formuojama praktika, t. y. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-339/2010) dėl darbuotojo atleidimo pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą pažymėjo, kad kai darbuotojas negali eiti pareigų ar dirbti darbo, Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos turinys įgalina teigti, kad darbdavys turi atleisti darbuotoją normoje nurodytu pagrindu esant dviem aplinkybėms. Pirma, turi būti pateikta medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada. Antra, tokioje išvadoje turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad darbuotojas negali dirbti darbo sutartyje apibrėžto darbo ar eiti darbo sutartyje numatytų pareigų. Nesant šių dviejų aplinkybių, toks asmuo iš darbo negali būti atleistas.
2005 m. lapkričio 29 d. administracinėje byloje Nr. A11–1756/2005 LVAT sprendė dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo. Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir jo atleidimo iš pareigų teisėtumo. Pareiškėjas atleistas iš pareigų nuo 2005 m. gegužės 26 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – Statutas) 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. atsistatydinus savo noru. Tiesioginiu pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindu buvo jo prašymas atleisti iš darbo nuo 2005 m. gegužės 26 d., kuriame buvo nurodyta ir šio prašymo padavimo priežastis – pablogėjusi sveikatos būklė. Kolegija pažymi, kad muitinės pareigūnų atleidimo iš pareigų pagrindai yra nustatyti (išvardinti) Statuto 55 straipsnyje. Šių pagrindų sąrašas yra užbaigtas ir išsamus, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti kitų darbo santykius reglamentuojančių įstatymų (pareiškėjo prašomų taikyti DK nuostatų dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu). Kolegija taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš Statuto 55 straipsnio, situacija, kai pareigūno atsistatydinimo savo noru priežastimi yra jo pablogėjusi sveikata (liga arba invalidumas), yra numatyta šiame straipsnyje (2 d.). Ji yra išskirta tuo aspektu, kad tokiu atveju pareiškimas dėl atsistatydinimo turi būti patenkintas nuo muitinės pareigūno nurodytos datos. Tai rodo, kad tokia situacija patenka į Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto sampratą, t. y. Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo prasme atsistatydinimas, pagrįstas pareigūno liga arba invalidumu, yra vienas iš atsistatydinimo savo noru atvejų. Minėtame pareiškėjo prašyme dėl atleidimo iš darbo jo valia nutraukti darbo santykius (Statuto taikymo požiūriu atsistatydinti iš pareigų) yra išreikšta aiškiai ir vienareikšmiškai. Jo prašymas dėl atleidimo datos buvo patenkintas, t. y. Statuto 55 straipsnio 2 dalies atitinkamas reikalavimas atsakovo buvo įvykdytas. Pareiškėjo reikalavimai pakeisti jo atleidimo iš pareigų pagrindą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2005 m. gegužės 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos negali būti pripažinti pagrįstais. Kaip yra pažymėta aukščiau, situacija, kai pareigūno atsistatydinimo savo noru priežastimi yra jo pablogėjusi sveikata, Statute yra išskirta tuo aspektu, kad tokiu atveju pareiškimas dėl atsistatydinimo turi būti patenkintas nuo muitinės pareigūno nurodytos datos. Akivaizdu, kad atvejis, kai atsistatydinama dėl ligos arba invalidumo turi priverstinio elgesio požymį ir tuo iš esmės skiriasi nuo atvejų (situacijos), kai atsistatydinama dėl kitų, tikrai subjektyvių priežasčių, nulėmusių tokį pareigūno vidinį apsisprendimą. Šis esminis nurodytų atvejų skirtumas akivaizdžiai rodo, kad socialinių garantijų taikymo požiūriu nurodytos situacijos nėra tapačios. Tačiau nei Statuto nuostatose dėl socialinių garantijų taikymo, nei atitinkamose VTĮ nuostatose tokia situacija (toks atvejis), kai atsistatydinama dėl pablogėjusios sveikatos (dėl ligos ar neįgalumo), nėra aptarta. Socialinių garantijų taikymo požiūriu ši situacija yra sureglamentuota DK. Pagal DK 140 straipsnio 2 dalį, nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus DK 125 ir 126 str. bei 127 str. 1 d. nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Kolegija pažymi, kad šioje DK normoje nustatyta teisė į dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (šioje byloje nagrinėjamu aspektu) siejama ne su visais darbo sutarties nutraukimo savo noru atvejais (DK 127 str. 1 d.), o tik su atveju, atskirai aptartu straipsnio 2 dalyje („...jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą...“). Tai rodo šios teisės normos (DK 140 str. 2 d.) nuoroda į atitinkamus darbo sutarties nutraukimo atvejus, o ne į jos nutraukimo pagrindus. Taigi konstatuotina, kad skirtingai nuo Statuto ir VTĮ teisė į dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką atsistatydinantiems savo noru dėl ligos arba invalidumo (nutraukusiems darbo sutartį savo noru dėl ligos ar neįgalumo) yra nustatyta DK. O tai, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, yra pagrindas taikyti pareiškėjui socialinės garantijos pavidalu DK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nuostatą apie teisę į dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kolegija pažymi, kad pareiškėjo minėtame prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodytos priežasties (pablogėjusios sveikatos) buvimą patvirtina byloje esantys 2005 m. kovo 1 d. invalidumo pažymėjimas, išrašas iš medicininių dokumentų, taip pat faktas, jog per paskutinius 12 mėnesių (skaičiuojant nuo šio prašymo padavimo dienos) jis dėl laikinojo nedarbingumo nedirbo ilgiau kaip 140 dienų. Pažymėtina, kad šio prašymo padavimo metu pastaroji aplinkybė buvo savarankiškas, Statuto 55 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytas pagrindas atleisti pareiškėją iš pareigų ir pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalį pagrindu išmokėti jam to paties dydžio (2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio) išeitinę išmoką.
Nagrinėjamu atveju (2015 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1434-492/2015) aktuali yra ir ta aplinkybė, kad dėl pareiškėjo priimtų sprendimų vyko ginčai teismuose, atsakovas dalyvavo procese, esant tokiai situacijai kito sprendimo tuo pačiu klausimu priėmimo galimybė, kol nėra pasibaigęs teismo procesas, yra labai ribota, t. y. viešo administravimo subjektas galimybės veikti dažniausiai apskritai neturi. Tarnybinės atsakomybės taikymas dėl aptariamo elgesio kaip neveikimo nagrinėjamu atveju negalimas dėl to, kad nėra nustatyti apelianto nurodomo pažeidimo objektyvieji požymiai, be to, tai neatitiktų teisingumo principo. Pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma už neteisėtų sprendimų priėmimą, praleidus šešių mėnesių terminą. Pažeidimas nebuvo nustatytas atliekant auditą, reviziją, Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, kompetentingos institucijos patikrinimą. Bylos nagrinėjimas teisme dėl pareiškėjo priimtų sprendimų teisėtumo negali būti laikomas aplinkybe, suteikiančia galimybę taikyti ilgesnius atsakomybės terminus, nes tai nėra numatyta įstatyme. Taip pat teismas pažymi, kad jei nėra pagrindo taikyti įstatyme nustatytų išimčių, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis 6 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo nusižengimo padarymo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančią. Šis terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).
Byloje (2015 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-195-756/2015) papildomai atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo pateiktu Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto aiškinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėta įstatymo nuostata aiškiai įtvirtina, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai, įvertintinus jo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, nesutinka būti perkeltas į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Iš į bylą pateiktos elektroninio laiško kopijos bei rašto Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai kopijos spręstina, kad pareiškėjas išreiškė nesutikimą būti perkeltam į atsakovo nurodytas žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Apie tai, kad atsakovo siūlymą pareiškėjas suprato būtent kaip siūlymą būti perkeltam į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, spręstina iš paties pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių (pareiškėjas nesutiko su pasiūlytomis pareigomis Jurbarke, Kaišiadoryse, Kretingoje, Plungėje, Šakiuose ir Šiauliuose, nes iki šių miestų nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos yra gana didelis atstumas, tačiau būtų sutikęs su perkėlimu į žemesnės pareigas Molėtuose, Vilniuje, Elektrėnuose). Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti atsisakymo motyvai nepaneigia siūlymų teisėtumo ir siūlymų priimtinumas priklausė tik nuo paties pareiškėjo valios. Atsakovas suteikė galimybę pareiškėjui tęsti tarnybą, siūlydamas jam kitas pareigas ir, pareiškėjui atsisakius jas užimti, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo garantija likti tarnyboje, dėl ko jo atleidimas iš valstybės tarnybos yra teisėtas.
Byloje (2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016) teismas, nustatė, kad nuobaudos rūšis (atleidimas iš pareigų) pareiškėjui buvo paskirta už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (VTĮ 29 str. 4 d.). Kadangi Kauno apygardos administracinis teismas panaikino tarnybines nuobaudas – griežtus papeikimus, todėl neliko pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, t. y. šioje byloje ginčijamas įsakymas dėl atleidimo iš pareigų negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
(2016 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2016) Nagrinėjamoje byloje Teisėjų kolegija, vertino pareiškėjo turimą Savivaldybės biudžeto rengimo patirtį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atitiko naujai įsteigtos pareigybės – Finansų departamento Strateginio planavimo ir biudžeto skyriaus vedėjo specialiuosius reikalavimus, todėl atsakovas nepasiūlydamas pareiškėjui minėtų laisvų pareigų, jį atleido iš valstybės tarnybos neteisėtai.
Byloje (2016 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4061-756/2016) nagrinėjamas ginčas dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydžio skaičiavimo teisingumo bei teisės gauti neturtinę žalą, neteisėtai atleidus pareiškėją iš pareigų.
Byloje (2016 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4613-261/2016) LVAT konstatavo, kad atsakovas, pradėjęs tarnybinio patikrinimo procedūrą iki pareiškėjo prašymo pateikimo, turi teisę ją užbaigti ir priimti įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu, o ne tuo, kuriuo prašo pareiškėjas.
Byloje (2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4499-438/2016) nustatyta, kad pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš karjeros valstybės tarnautojo,- seniūno pareigų, kai padaromas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, t. y. būvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų. Teismas pasisakė, kad įvertinus bylos aplinkybes kontekste su pareiškėjo darbo pobūdžiu, t. y., kad pagal savo pareigas pareiškėjas turi bendrauti su seniūnijos gyventojais ir kitais asmenimis, tokia jo būsena – akivaizdus girtumas, yra nesuderinami su valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos teigiamu įvaizdžiu ir autoritetu bei žmogaus orumu.
Byloje (2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4135-662/2016) ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės, teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CMEK išvados pobūdis neatima galimybės iš asmens duomenis apie savo sveikatos būklę įrodinėti, paneigiant CMEK išvados pagrįstumą, ir kitais įrodymais, remiantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis. Teismui įvertinus ekspertinio sprendimo pagrįstumą, o tam tikrais atvejais jį nuginčijus kitais įrodymais, pvz., teismo paskirta ekspertize, realizuojama asmens teisė kvestionuoti CMEK ekspertinius sprendimus teisme. Pripažinęs, kad CMEK išvada nepagrįsta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas.
Byloje (2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4286-520/2016) nustatyta, kad atsakovas, priimdamas įsakymą, pažeidė naikinamąjį vienų metų terminą, nustatytą Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 4 dalyje, t. y. pareiškėjas veiksmus, kuriuos atsakovas vertino kaip žeminančius pareigūno vardą, atliko 2013 m. spalio 18 d., o iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2014 m. lapkričio 28 d., todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas Įsakymą pripažinti neteisėtu ir panaikinti.
Byloje (2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4106-520/2016) kilo ginčas dėl atleidimo iš pareigų pažeminus pareigūno vardą (pareigūnas buvo neblaivus mokymo įstaigoje). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog policijos pareigūnas pagal vidaus tarnybos pareigūno nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, tiek tarnyboje, tiek ne tarnyboje, turi laikytis Vidaus tarnybos statuto, Policijos įstatymo bei Etikos kodekso reikalavimų, o jie savo ruožtu reikalauja, kad policijos pareigūnas laikytųsi ir kitų įstatymų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3376-146/2016). Teismas byloje nurodė, jog ne kiekvienas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalį 7 punktą, o tik kaltas veikimas ar neveikimas, esant būtinoms pasekmėms – akivaizdžiam vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimui, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimui arba jos kompromitavimui.
(2016 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016) LVAT teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje nurodė, jog įstatymas įtvirtina garantiją nėščioms valstybės tarnautojoms, taip pat valstybės tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų – darbo vietos išsaugojimą. Nagrinėjamoje byloje Teismas paaiškino, kad tai reiškia, jog, kai dėl šių priežasčių tarnautojas negali atlikti savo darbo funkcijų tarnybos teisinių santykių vykdymas yra sustabdomas: tarnautojas neatlieka savo darbo funkcijų, darbdavys nemoka jam darbo užmokesčio, tačiau tarnautojui sugrįžus į tarnybą jam turi būti leidžiama eiti pareigas, į kurias jis buvo priimtas, o buvusių pareigų nelikus tarnautojui turi būti pasiūlomos lygiavertės pareigos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas siūlė pareiškėjai lygiavertes pareigas. Teismų sprendimais atkūrus pareiškėjos garantiją užimti lygiavertes pareigas, atsakovas tokias pareigas turėjo pareiškėjai suteikti atitinkamai paskirstydamas Tarnybos funkcijas, nesaistydamas pareiškėjos teisės užimti suteiktas pareigas jokiu terminu.
Byloje (2016 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015) sistemiškai įvertinusi VTĮ 5, 44 straipsniuose, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalyje bei 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas negalėjo spręsti pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą klausimo tol, kol nebuvo panaikintas Profesinės sąjungos nesutikimas atleisti pareiškėją iš darbo.
1. Valstybės tarnautojų mokymo rūšys yra šios:
1) įvadinis mokymas – priimtų į karjeros valstybės tarnautojo pareigas valstybės tarnautojų profesinių žinių įgijimas ir įgūdžių formavimas. Pradėję eiti pareigas karjeros valstybės tarnautojai, kurie prieš tai nėra išklausę įvadinio mokymo programų, per metus nuo priėmimo į pareigas dienos privalo jas išklausyti;
2) kvalifikacijos tobulinimas – tęstinės studijos, specialių profesinių žinių plėtimas, valstybės valdymo ir administravimo įgūdžių bei gebėjimų tobulinimas paties valstybės tarnautojo arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos iniciatyva per visą tarnybos einant pareigas arba siekiant aukštesnių valstybės tarnautojo pareigų laiką. Valstybės tarnautojai, pradėję eiti 18–20 kategorijų pareigas bei žemesnės kategorijos įstaigų vadovų pareigas, per dvejus metus nuo priėmimo į šias pareigas dienos privalo išklausyti patvirtintas 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų ar žemesnės kategorijos įstaigų vadovų mokymo programas.
2. Valstybės tarnautojų mokymo programos rengiamos pagal vidaus reikalų ministro nustatytus mokymo programų turinio reikalavimus. Mokymo programas rengia ir pagal jas valstybės tarnautojus turi teisę mokyti vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka patvirtinti asmenys. Kvalifikacijos tobulinimo bendrąsias programas integracijos į Europos Sąjungą srityje, 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų bendrąsias mokymo programas rengia ir pagal patvirtintas bendrąsias programas valstybės tarnautojus moko Lietuvos viešojo administravimo institutas.
3. Valstybės tarnautojai gali būti siunčiami tobulinti kvalifikaciją kitose valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose bei į tarptautines institucijas ar užsienio valstybių institucijas abipusiu susitarimu.
4. Valstybės tarnautojų siuntimo tobulinti kvalifikaciją kitose valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, tarptautinėse institucijose ar užsienio valstybių institucijose tvarką nustato Vyriausybė.
Dėl magistrantūros studijų finansavimo biudžeto lėšomis
Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose sąvoka ,,tęstinės studijos“ nėra apibrėžta, o pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnį:
- formalusis švietimas – švietimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų tvarka patvirtintas ir įregistruotas švietimo programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis, vidurinis arba aukštasis išsilavinimas;
- neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas.
Pagal Mokslo ir studijų įstatymą magistrantūros ir doktorantūros studijos yra formalusis švietimas, o baigus antrosios (magistrantūros) arba trečiosios (doktorantūros) pakopos studijas yra įgyjama atitinkama aukštojo mokslo kvalifikacija ir tai nėra kvalifikacijos tobulinimas.
Todėl manome, kad Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta sąvoka „tęstinės studijos“, turėtų būti suprantama kaip mokymasis pagal neformaliojo švietimo programas, kuomet Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nėra įgyjamas išsilavinimas ir todėl magistrantūros studijos negalėtų būti finansuojamos valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų biudžeto lėšomis.
Dėl mokymo finansavimo ne biudžeto lėšomis
Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta, jog valstybės tarnautojus mokyti gali vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka patvirtinti asmenys, o jų mokymas gali būti finansuojamas tiek biudžeto, tiek ir kitomis lėšomis.
Manome, kad neatsižvelgiant į mokymo finansavimo šaltinį, mokymo paslaugas valstybės tarnautojams turėtų teikti valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigos, įrašytos į vidaus reikalų ministro tvirtinamą sąrašą.
Taip pat rekomenduojame perkant mokymo paslaugas iš paslaugų teikėjų – valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų – reikalauti, kad valstybės tarnautojų mokymo programos būtų patvirtintos Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės2012 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1575 (žin., 2012, Nr. 155-8024), nustatyta tvarka.
Dėl kvalifikacijos tobulinimo
Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės tarnautojus mokyti gali vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka patvirtinti asmenys, o šio įstatymo 46 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojų mokymas gali būti finansuojamas tiek biudžeto, tiek ir kitomis lėšomis. Jeigu valstybės tarnautojas mokosi bet kurioje įstaigoje įrašytoje į Valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų sąrašą, patvirtintą Valstybės tarnybos departamento direktoriaus 2013 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 27V-2 „Dėl Valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų sąrašo tvirtinimo“ (Žin., 2013, Nr. 2-82), tai yra traktuojama kaip valstybės tarnautojo kvalifikacijos tobulinimas.
Taip pat informuojame, kad Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies sąvoka „kvalifikacijos tobulinimas“ apima čia nurodytas mokymosi formas valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka kvalifikacijos tobulinimą kitose valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose bei užsienio valstybių institucijose.
1. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų mokymui valstybės ir savivaldybių biudžetuose numatomos lėšos. Jos turi sudaryti ne mažiau kaip 1 procentą ir ne daugiau kaip 5 procentus valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui nustatytų asignavimų.
2. Jei mokymas trunka ilgiau kaip 2 mėnesius ir finansuojamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, su valstybės tarnautoju turi būti sudaroma sutartis dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo. Šioje sutartyje turi būti numatyta, kad lėšas valstybės tarnautojas grąžina, jeigu jis:
1) savo noru atsistatydina iš valstybės tarnautojo pareigų anksčiau negu po vienerių metų nuo mokymo pabaigos;
2) dėl tarnybinės nuobaudos atleidžiamas iš pareigų.
3. Iš valstybės tarnautojo pareigų atleistas asmuo, su kuriuo buvo sudaryta sutartis dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo, privalo per 6 mėnesius nuo atleidimo dienos grąžinti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai su jo mokymu susijusias valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos išlaidas. Jeigu asmuo su jo mokymu susijusių išlaidų negrąžina, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga privalo kreiptis į teismą dėl šių lėšų išieškojimo.
4. Siekiančių tobulinti savo kvalifikaciją valstybės tarnautojų mokymas gali būti finansuojamas iš šio straipsnio 1 dalyje nenurodytų lėšų.
Dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo
Valstybės tarnybos įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeimokymastrunka ilgiau kaip 3 mėnesius ir finansuojamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, su valstybės tarnautoju turi būti sudaromasutartisdėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo. Šioje sutartyje turi būti numatyta, kad lėšas valstybės tarnautojas grąžina, jeigu jis: 1) savo noru atsistatydina iš valstybės tarnautojo pareigų anksčiau negu po vienerių metų nuo mokymo pabaigos; 2) dėl tarnybinės nuobaudos atleidžiamas iš pareigų.
Manome, kad šisutartisturi būti pasirašoma kai valstybės tarnautojas visą, ilgesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį nepertraukiamai mokosi ir tuo metu nevykdo jam pavestų funkcijų.
Jeigu valstybės tarnautojas, pavyzdžiui, laimi konkursą į kitas pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, arba perkeliamas į kitas pareigas kai yra tarnybinė būtinybė, nėra taikomos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos (valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai atsistatydina savo noru). Todėl, manytume, nėra pagrindo vadovaujantis VTĮ 46 straipsnio 2 dalimi reikalauti grąžinti mokymui skirtas lėšas.
Valstybės tarnybos įstatyme nėra nustatyta, kad grąžintina mokymui skirtų lėšų suma gali būti sumažinta. Todėl manome, kad valstybės tarnautojas, kuris savo noru atsistatydino iš valstybės tarnautojo pareigų anksčiau negu po vienerių metų nuo mokymo pabaigos, ir su kuriuo buvo sudarytasutartisdėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo, privalo grąžinti visą jo mokymui skirtų lėšų sumą nepriklausomai nuo to, kiek mėnesių po mokymo pabaigos jis dirbo įstaigoje.
1. Prioritetinius valstybės tarnautojų mokymo tikslus ir prioritetines valstybės tarnautojų mokymo grupes numato Vyriausybės patvirtinta valstybės tarnautojų mokymo strategija.
2. Valstybės tarnautojų mokymą valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose organizuoja ir už jį atsako valstybės tarnautojus į pareigas priimantys asmenys.
3. Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarką nustato Vyriausybė.
1. Valstybės tarnybos bendrąjį valdymą atlieka:1) Vyriausybė;2) vidaus reikalų ministras ir Vidaus reikalų ministerija;3) Valstybės tarnybos departamentas.2. Vyriausybė:1) nustato valstybės tarnybos politiką;2) vidaus reikalų ministro teikimu priima į pareigas ir atleidžia iš jų Valstybės tarnybos departamento direktorių;3) atlieka kitas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas.3. Vidaus reikalų ministras ir Vidaus reikalų ministerija:1) formuoja valstybės politiką ministrui pavestoje valstybės tarnybos valdymo srityje ir teikia Vyriausybei su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus;2) atlieka kitas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas.
1. Valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose personalą valdo šių institucijų ir įstaigų vadovai arba įstatymų nustatytais atvejais valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų vadovų įgalioti asmenys.
2. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams valdyti personalą padeda valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų struktūriniai padaliniai arba valstybės tarnautojai, atliekantys personalo administravimo funkcijas (toliau – personalo administravimo tarnyba).
3. Personalo administravimo tarnybų pavyzdinius nuostatus tvirtina Vyriausybė.
1. Valstybės tarnybos departamentas yra valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti Vyriausybės įstaiga, dalyvaujanti formuojant valstybės politiką valstybės tarnybos srityje ir ją įgyvendinanti.
2. Valstybės tarnybos departamentui vadovauja direktorius – valstybės pareigūnas, priimamas į pareigas ketveriems metams. Jis gali būti skiriamas eiti šias pareigas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Į Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas priimamas asmuo turi turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ne mažesnį kaip 5 metų valstybės tarnybos stažą ir ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį. Valstybės tarnybos departamento direktorius yra atsakingas ir atskaitingas Vyriausybei ir vidaus reikalų ministrui.
3. Prie Valstybės tarnybos departamento sudaroma Personalo valdymo komisija. Personalo valdymo komisiją sudaro Vyriausybė iš visuomenės atstovų ir aukščiausią
(18–20) kategoriją turinčių valstybės tarnautojų, einančių pareigas skirtingose valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose. Personalo valdymo komisija nagrinėja valstybės tarnybos ir personalo valdymo valstybės tarnyboje problemas, svarsto valstybės tarnybos organizavimo klausimus, atlieka kitas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Personalo valdymo komisijos darbą organizuoja ir jai vadovauja Valstybės tarnybos departamento direktorius. Personalo valdymo komisijos nuostatus tvirtina Vyriausybė.
4. Valstybės tarnybos departamentas:
1) prižiūri, kaip įgyvendinami šis Įstatymas ir su juo susiję teisės aktai, teisės aktuose nustatytais atvejais ir tvarka atlieka patikrinimus valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, taip pat tiria asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl šio Įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo, seka visuomenės informavimo priemonių skelbiamą informaciją valstybės tarnybos ir personalo valdymo valstybės tarnyboje ir, jeigu yra pagrįstų duomenų, kad yra galimas pažeidimas, ištiria šią informaciją;
2) atlieka su valstybės tarnyba ir personalo valdymu valstybės tarnyboje susijusių teisės aktų projektų nagrinėjimą, derinimą, tikslinimą ir su jais susijusią tikslinę analizę, taip pat teikia išvadas ir (ar) pasiūlymus, galinčius turėti poveikį tokių teisės aktų kokybei;
3) analizuoja patirtį valstybės tarnybos valdymo klausimais, dalyvauja kuriant personalo valdymo standartus valstybės tarnyboje, teikia pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms personalo valdymo valstybės tarnyboje tobulinimo klausimais;
4) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant šio Įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų pažeidimų prevencijos priemones, teikia metodinę pagalbą šio Įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų taikymo klausimais;
5) tikrina pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas bendruosius gebėjimus ir vadovavimo gebėjimus;
6) administruoja valstybės tarnautojų rezervą, kurį sudaro pretendentai į valstybės tarnautojo pareigas, kurių bendrieji gebėjimai ir vadovavimo gebėjimai, taip pat užsienio kalbos mokėjimas atitinka nustatytus reikalavimus, asmenys, kurie šio Įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka turi teisę atkurti valstybės tarnautojo statusą, taip pat asmenys, kurie šio Įstatymo 43 straipsnio 2, 3 ir 15 dalių pagrindu yra atleisti iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, asmenys, kurie atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų sudarius šalių susitarimą dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo (kai mokama kompensacija šio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatytu būdu), taip pat buvę pakaitiniai valstybės tarnautojai (išskyrus pakaitinius valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 65 metai), kurie pareigas nepertraukiamai ėjo ne mažiau kaip dvejus metus ir kurie atleisti iš pareigų dėl negalėjusio eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojo sugrįžimo; nustatyta tvarka organizuoja valstybės tarnautojų kaitumą;
7) tvarko šio Įstatymo 50 straipsnyje nurodytą valstybės registrą ir valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą;
8) koordinuoja valstybės tarnautojų mokymo strategijos įgyvendinimą;
9) teisės aktų nustatyta tvarka tvirtina fizinius ir juridinius asmenis, siekiančius mokyti valstybės tarnautojus, tvirtina ir registruoja valstybės tarnautojų mokymo programas, atlieka jų įgyvendinimo kokybės priežiūrą;
10) analizuoja valstybės tarnautojų mokymo ir karjeros poreikius ir teikia valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms pasiūlymus dėl įgyvendinimo, imasi priemonių pritraukti gabius asmenis į valstybės tarnybą ir skatinti jų veiksmingą panaudojimą valstybės tarnyboje;
11) vykdo valstybės tarnybos valdymo gerosios patirties sklaidą;
12) teikia Vyriausybei ir vidaus reikalų ministrui metines ataskaitas dėl šio Įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo, rengia ir viešai skelbia informaciją apie valstybės tarnybą ir savo veiklą;
13) atlieka kitas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.
5. Valstybės tarnybos departamento teisės:
1) nemokamai gauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų, valstybės tarnautojų, taip pat iš valstybės ar žinybinių registrų informaciją, reikalingą funkcijoms atlikti;
2) nurodyti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai pašalinti teisės aktų pažeidimus, nustatyti terminą sprendimams vykdyti, įpareigoti pateikti informaciją apie nurodymų vykdymą. Jeigu šios institucijos ir įstaigos pažeidimų nepašalina, turi teisę pranešti apie tai aukštesnės pagal pavaldumą institucijos ar įstaigos vadovui, o savivaldybių institucijų ir įstaigų atveju – ir Vyriausybės atstovui;
3) rengti ir valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teikti rekomendacijas, kuriose pateikiama Valstybės tarnybos departamento nuomonė dėl šio Įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo arba apibendrinama valstybės tarnybos valdymo ir personalo valdymo valstybės tarnyboje geroji praktika;
4) kviesti ekspertus (konsultantus) dėl valstybės tarnybą ir personalo valdymą valstybės tarnyboje reglamentuojančių klausimų sprendimo, taip pat kitiems įstaigos kompetencijos klausimams spręsti;
5) naudotis kitomis teisės aktų suteiktomis teisėmis.
1. Valstybės registre, kurį Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka steigia Vyriausybė, kaupiami duomenys apie:
1) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų struktūras, laisvas ir užimtas valstybės tarnautojų pareigas ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, pareigas;
2) valstybės tarnautojus ir jų darbo užmokestį;
3) asmenis, atleistus iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą;
4) asmenis, kurie šio Įstatymo numatytais atvejais pripažinti padariusiais šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį yra pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų;
5) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojus, gaunančius darbo užmokestį iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, ir jų darbo užmokestį;
6) Vyriausybės narius ir valstybės pareigūnus tiek, kiek reikalinga jų tarnybiniams pažymėjimams ar kitokioms elektroniniam pasirašymui skirtoms priemonėms pagaminti.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytam valstybės registrui atitinkami duomenys neteikiami, jeigu jie priskirtini valstybės ar tarnybos paslapties kategorijai.
3. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka tvarko duomenis šio straipsnio 1 dalyje nurodytame valstybės registre.
1. Valstybės tarnybos valdymo informacinė sistema skirta valstybės tarnybos, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų personalo valdymo sprendimams priimti, kitoms šiame Įstatyme ir su juo susijusiuose teisės aktuose nurodytoms funkcijoms įgyvendinti.
2. Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos nuostatai tvirtinami Vyriausybės nustatyta tvarka.
1. Valstybės tarnautojo pažymėjimą į valstybės tarnautojo pareigas priimtam asmeniui išduoda jį į pareigas priėmęs asmuo.
2. Valstybės tarnautojo pažymėjimai išduodami remiantis šio Įstatymo 50 straipsnyje nurodyto valstybės registro duomenimis.
3. Valstybės tarnautojo pažymėjimo formą ir išdavimo tvarką tvirtina vidaus reikalų ministras.
4. Valstybės tarnautojas, praradęs valstybės tarnautojo pažymėjimą, privalo atlyginti naujo valstybės tarnautojo pažymėjimo gamybos išlaidas, išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojo pažymėjimas prarastas ne dėl valstybės tarnautojo kaltės. Naujo valstybės tarnautojo pažymėjimo gamybos išlaidas atlygina pats valstybės tarnautojas sumokėdamas į valstybės biudžetą nustatytą pinigų sumą arba ta pinigų suma išskaitoma iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio.
